Kapinės visus sulygina

Ka­pi­nės vi­sus su­ly­gi­na

Pen­ke­rius me­tus Šiau­lių ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja dir­ban­ti Vai­da Bu­ra­čie­nė ga­li ger­ti ka­vą, pro lan­gą ra­miai žiū­rė­da­ma į lai­do­tu­vių pro­ce­si­ją. „Jei vis­ką im­čiau į šir­dį, su­si­rgčiau“, – sa­ko mo­te­ris. Mi­ru­sie­ji jos ne­be­bau­gi­na. Kur kas dau­giau pro­ble­mų su gy­vai­siais. Kai ku­rie ka­pi­nė­se ren­gia gi­mi­nių ka­rus. Ka­pi­nė­se at­si­spin­di emig­ra­ci­ja, pui­ky­bė, vi­suo­ti­nis sku­bė­ji­mas, nuo­šir­du­mas.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ka­rai prie ka­pų

Su ka­pi­nes ad­mi­nist­ruo­jan­čios bend­ro­vės „Spe­cia­li­zuo­tas trans­por­tas“ Ka­pi­nių tvar­ky­mo ir ad­mi­nist­ra­vi­mo pa­da­li­nio pro­jek­tų va­do­ve, ar­ba trum­piau, ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja V. Bu­ra­čie­ne su­si­tin­ka­me vie­no­je iš jos dar­bo vie­tų – K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se. Įmo­nė at­sa­kin­ga už de­vy­nio­li­ka mies­to ka­pi­nių. Iš jų vei­kian­čios tik dvi – K. Do­ne­lai­čio ir Gin­kū­nų.

Mo­ters dar­bo ka­bi­ne­te ką tik pie­ta­vo ka­li­niai. Jie pa­de­da šluo­ti la­pus, tvar­ky­ti ka­pi­nes – Sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos li­mi­tą šį mė­ne­sį bend­ro­vė jau iš­nau­do­jo.

Vė­li­nių lai­ko­tar­piu dar­bo dau­giau­sia. Po­kal­bio me­tu be­ne de­šimt kar­tų su­skam­ba te­le­fo­nas, į ka­bi­ne­tą už­su­ka no­rin­tie­ji nu­si­pirk­ti že­mių ka­pams, pra­šo ati­da­ry­ti ka­pi­nių var­tus.

„Su mi­ru­siai­siais ne­bė­ra ką bend­rau­ti, bend­rau­ju su jų ar­ti­mai­siais. Bū­na, ne­ran­da ka­po, gi­mi­nių konf­lik­tai, ka­rai, ne­su­ta­ri­mai...“ Sma­gių is­to­ri­jų be­veik ne­bū­na. Iš­si­lie­ti atei­na daug pik­tų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių.

Gi­mi­nės konf­lik­tuo­ja dėl tur­to. „Pa­li­ko bro­liui bu­tą – ko­dėl jis ne­žiū­ri ka­po?“ – pik­ti­na­si atė­ję gi­mi­nai­čiai.

V. Bu­ra­čie­nės žo­džiais, konf­lik­tai bū­na la­bai že­mo ly­gio – pa­vyz­džiui, mi­ru­sios ma­mos ka­pą už­den­gia plokš­te, paaiš­kė­jus, kad bro­lio pa­li­ki­mo da­lis di­des­nė, ki­tas nui­ma.

Gi­mi­nės kau­na­si tar­pu­sa­vy­je, o ka­pi­nių dar­buo­to­jai su­glu­mę – ne­ži­no, ku­rią pu­sę pa­lai­ky­ti.

„Die­vo­bai­min­gi žmo­nės pa­si­da­ro prieš mir­tį, jau­čia, kad Gil­ti­nė al­suo­ja. Ta­da ieš­ko ar­ti­mų­jų ka­po, su min­ti­mi ta­me pa­čia­me ka­pe pa­si­lai­do­ti. Pra­de­da ei­ti kry­žiaus ke­lius – ieš­ko mir­ties liu­di­ji­mo, ki­tų rei­kia­mų do­ku­men­tų“, – pa­sa­ko­ja V. Bu­ra­čie­nė.

Pir­mą­ją dar­bo die­ną ver­kė

Pir­mo­sios dar­bo die­nos prieš pen­ke­rius me­tus ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jai bu­vo la­bai bai­sios. Iki tol net neį­si­vaiz­da­vo sa­vo dar­bo.

„Gin­kū­nų ka­pi­nė­se sto­viu, žiū­riu pro lan­gą kaip ne­ša kars­tą. Dū­dos gro­ja, o aš ver­kiu, ver­kiu... Sa­vai­tė, ki­ta, žiū­riu, vi­sai nė­ra taip grau­du. Ga­liu ir ka­vu­tę ger­da­ma žiū­rė­ti pro lan­gą. Ne­bė­ra ne­sma­gu­mo. Aiš­ku, gai­la, ypač, kai jau­nus žmo­nes lai­do­ja, atei­na žmo­nės, ver­kia, bet ne­ga­li pa­si­duo­ti emo­ci­joms. Jei vis­ką im­si į šir­dį, pa­lik­si li­go­nis“, – sa­ko.

Mo­te­ris tu­ri vie­nin­te­lę nuo­sta­tą – nie­ka­da nei­na pro ką tik pa­lai­do­tą ka­pą. Sa­vai­tę lai­ko tą pu­sę pla­čiu lan­ku apei­na: „Man tas gė­lių, žva­kių kva­pas ne­pa­tin­ka, at­ro­do, kaž­kas iš že­mės ver­žia­si“.

Prieš pra­dė­da­ma dirb­ti ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja Vai­da mi­ru­sių­jų bi­jo­jo. Kuo­met lai­do­jo sa­vo tė­ve­lį net ne­ga­lė­jo žiū­rė­ti į kars­tą, ri­tua­liš­kai už­dė­ti dang­čio. Tą­kart ma­žo mies­te­lio lai­do­ji­mo na­mų va­do­vas pa­sa­kė: „Pa­lauk, vai­ke­li, dirb­si pa­na­šų dar­bą“. Mo­te­ris pa­gal­vo­jo, kad žmo­gus kuok­te­lė­jo – vi­sai nu­si­kal­ba.

„Praė­jo lai­ko ir mąs­tau, Die­ve, ma­no, tas žmo­gus, kaip nu­jaus­da­mas kal­bė­jo. Dir­bu, vi­sai ne­bi­jau. Vyks­ta per­lai­do­ji­mai ir man įdo­mu: pa­si­žiū­riu, ga­liu kū­ną iš kars­to išim­ti, nė­ra bai­su“, – pa­sa­ko­ja dar­bo spe­ci­fi­ką.

Pir­mą kar­tą su per­lai­do­ji­mu su­si­dū­rė po dvie­jų sa­vai­čių dar­be. Ka­dan­gi Gin­kū­nų ka­pi­nė­se la­bai šla­pia, ar­ti­mie­ji nu­ta­rė ve­lio­nį per­lai­do­ti ki­to­je ra­jo­no vie­to­je. Kars­tą at­ka­sė, iš­kė­lė iš duo­bės. Ve­lio­nio kū­nas drėg­no­je že­mė­je bu­vo tiek iš­brin­kęs, ati­da­rius kars­tą ko­ne iš­li­po lauk. Te­ko gal­vo­ti, kaip kū­ną per­vež­ti, nes at­gal į kars­tą ne­be­til­po.

Kar­tą te­ko per­lai­do­ti ve­lio­nį po dvi­de­šim­ties me­tų. Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja gal­vo­jo, kas ten be­li­kę iš kū­no, vis­kas su­dū­lė­ję. Pa­ta­ri­mais pa­gel­bė­jo pa­ty­rę duob­ka­siai: paaiš­ki­no, kad grei­tai suy­ra tik sau­so­je že­mė­je, drėg­mė­je kū­nas bū­na tar­si už­kon­ser­vuo­tas.

„Gal ma­ne ak­me­ni­mis ap­mė­tys, bet į tai jau žiū­riu kaip į dar­bą, vi­siš­kai jo­kių emo­ci­jų ne­bė­ra. Man net įdo­mu. Pa­vyz­džiui, lai­do­ja be­na­mį, o mes tu­ri­me pre­ven­ciš­kai da­ly­vau­ti. Pap­ra­šau ati­da­ry­ti kars­tą, pa­si­žiū­riu“, – pa­sa­ko­ja Vai­da.

Pro­fe­si­nis smal­su­mas yra ir čia

V. Bu­ra­čie­nė pa­me­na eks­kur­si­ją į ko­lum­ba­riu­mą. Tą­kart ji ga­lė­jo pa­ma­ty­ti tai, ko pa­pras­tai ne­ma­to ki­ti. Mo­te­ris nu­ta­rė, jog atei­ty­je no­rė­tų bū­ti pa­lai­do­ta tik su­de­gi­nant.

„Ži­no­ma, tai pri­klau­so nuo as­me­ni­nių žmo­gaus nuo­sta­tų. Man la­bai ne­gra­žu, ka­da ve­lio­nis gu­li kars­te įdu­bu­sio­mis aki­mis, o dvi­de­šimt me­tų jo gy­vo ne­ma­tę gi­mi­nės žiū­ri. Kai gir­di ko­men­ta­rus: „Oi, gra­žes­nė ne­gu gy­va“, „Nie­ko ne­pa­si­kei­tu­si“, – man krau­pu“.

No­rė­da­ma pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do lai­do­tu­vės su ur­na, Vai­da iš smal­su­mo spe­cia­liai vy­ko į a.a. ak­to­riaus Vy­tau­to Šap­ra­naus­ko šer­me­nis Vil­niu­je. Pro­jek­to­riu­je ro­do­mos nuo­trau­kos, pa­čios šer­me­nys Vil­niaus ma­ža­ja­me teat­re jai pa­si­ro­dė la­bai es­te­tiš­kos, pa­da­rė įspū­dį.

V. Bu­ra­čie­nė į lai­do­tu­ves žiū­ri ir iš es­te­ti­nės pu­sės, no­ri, kad žmo­gų pri­si­min­tų gy­vą, o ne su­stin­gu­sį kū­ną kars­te. Įsi­mi­nė pa­žįs­ta­mos mo­ters ma­mos lai­do­tu­vės – ge­du­lo na­muo­se ko­ri­do­riu­je bu­vo pa­ka­bin­ta daug ma­mos jau­nys­tės nuo­trau­kų.

„Ko­kia bu­vo jau­na, gra­ži, kaip šo­ko ant sta­lo, šyp­so­jo­si... Aš ne­pa­ži­no­jau jos ma­mos, bet nuo­trau­ko­se lyg su ja su­si­pa­ži­nau. Tai bu­vo gra­žu“, – pa­sa­ko­ja.

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja la­biau­siai ža­vi­si se­no­sio­mis mies­to ka­pi­nė­mis prie Talk­šos eže­ro – jos dvel­kia se­no­ve, au­ten­ti­ka, mie­lai pa­si­vaikš­to net va­ka­re. La­biau­siai ne­pa­tin­ka Gin­kū­nų ka­pi­nės, ku­rio­se daug ki­čo, no­ro pa­si­pui­kuo­ti di­des­niu ar bran­ges­niu pa­mink­lu.

„Gin­kū­nuo­se kon­ve­je­ris – ka­ta­fal­kas po ka­ta­fal­ko, vi­si sku­ba. Ant ran­kų kars­to ne­ne­ša, at­ro­do, ke­li met­rai – vis vien ve­ža. Kar­tais taip sku­ba pa­lai­do­ti... Po to kle­ga ge­du­lin­gų pie­tų. Kar­tais net bai­si­mės pro lan­gą žiū­rė­da­mi, kaip links­mai gi­mi­nės čiauš­kė­da­mi, be­si­kva­to­da­mi iš ka­pi­nių išei­na, sė­da į ma­ši­ną“, – ste­bi­si Vai­da.

Ka­pi­nė­se dau­gi­na vie­tų

Su pro­ble­mo­mis ka­pi­nė­se su­si­du­ria gy­vie­ji. Pag­rin­di­nė – trūks­ta lai­do­ji­mo vie­tų. Per­pil­dy­to­se Gin­kū­nų ka­pi­nė­se il­gą lai­ką daug bė­dų kil­da­vo dėl drėg­mės. Da­bar pa­da­ry­tas dre­na­žas, van­duo kri­ti­nė­se vie­to­se nu­sau­sė­jo, ta­čiau ki­tur dar lai­ko­si.

V. Bu­ra­čie­nė rū­pi­na­si, kad Gin­kū­nų ka­pi­nė­se bū­tų dau­giau lai­do­ji­mo vie­tų: „Žmo­nes ga­liu nu­ra­min­ti – vie­tos bus. Tai me­džius pa­ša­li­na­me, tai krū­mus iš­rau­na­me, kel­mus, at­kė­lė­me tvo­rą pie­ti­nė­je pu­sė­je“.

Van­de­nį už­suk­ti, pa­leis­ti, čiaupą nu­lau­žė, van­duo plūs­ta, ke­lias duo­bė­tas, ša­ka už­kri­to, suo­liu­kas su­lau­žy­tas, ka­pas ša­lia ne­tvar­ko­mas... Žmo­nių skun­dus ir rū­pes­čius var­di­ja ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja.

Pas­ta­rai­siais me­tais pa­gau­sė­jo skun­dų dėl gė­lių va­gys­čių nuo nau­jų ka­pa­vie­čių. Žmo­nės kal­ba, jog to prie­žas­tis – pa­bran­gu­sios gė­lės. Esą va­gys jas per­par­duo­da ma­žuo­se mies­te­liuo­se. Iš vai­ni­kų iš­rin­kę gra­žes­nes ro­žes jie su­for­muo­ja nau­jus krep­še­lius.

Gė­lių pa­klau­są liu­di­ja ir po­kal­bį per­trau­kęs skam­bu­tis V. Bu­ra­čie­nei – gė­li­nin­kai pra­šo pa­pil­do­mų vie­tų pre­kiau­ti ša­lia Gin­kū­nų ka­pi­nių. Bū­da­vo vos pu­sė užim­tų, da­bar vi­sos 250 užim­tos.

Ant­ra­sis pi­kas ka­pi­nė­se po Vė­li­nių – Mo­ti­nos die­na. „Ta­da čia žmo­nių bū­na kaip Pa­ba­lių tur­gu­je, net dau­giau nei lapk­ri­čio pir­mą­ją. Vi­si tvar­ko­si, per­ka že­mių, gė­les ve­ža ka­ru­čiais, skal­de­les bars­to“, – pie­šia vaiz­de­lį.

Žie­ma – poil­sio lai­kas, tuo­met į kom­piu­te­ri­nę sis­te­mą su­ra­šo mi­ru­siuo­sius, tik­ri­na ava­ri­nius me­džius.

Emig­ra­ci­jos at­spin­džiai

Emig­ra­ci­ja at­si­spin­di ir ka­pi­nė­se: anks­čiau iš­vy­ku­sie­ji į už­sie­nį sam­dy­da­vo ka­pų prie­žiū­ros pa­slau­gą, da­bar emig­ran­tai ar­ti­mų­jų ka­pus ap­den­gia plokš­tė­mis.

„Se­niems žmo­nėms la­bai rei­kia ka­pi­nių. Jie į Gin­kū­nų ka­pi­nes atei­na vi­sai die­nai – su ter­mo­sais, su­muš­ti­niais, pa­sė­di ant suo­liu­ko, pa­val­go. Praei­na ap­lin­ki­nius kvar­ta­lus, kai­my­nus su­si­ran­da. Tai tam­pa kaip gy­ve­ni­mo bū­du. Gal vi­si se­nat­vė­je taip ei­sim? Gal prieš gy­ve­ni­mo ga­lą no­ri­si pa­žin­ti, kur gu­lė­si“, – svars­to V. Bu­ra­čie­nė.

Ste­bi­si, kad ka­pus pri­žiū­rė­ti rū­pi tik se­nu­kams, daž­nai jau­ni­mas pa­lie­ka ka­pus žel­ti pikt­žo­lė­mis. Bū­na, mo­čiu­tę at­ly­di anū­kė – pa­sto­vi ša­lia, dar pa­ko­man­duo­ja.

Daž­nai atei­na se­nu­kų su pra­šy­mu gau­ti ka­po vie­tą, kad ga­lė­tų iš anks­to ži­no­ti kur gu­lės, vie­tą su­si­tvar­ky­ti, kad vai­kams ne­kil­tų rū­pes­čių. Pa­gal tai­syk­les gy­vie­siems ka­po gau­ti ne­ga­li­ma.

Jau­ni žmo­nės dau­giau­sia lai­do­ja­mi ko­lum­ba­riu­me. Ni­šos pil­do­mos spar­čiai: iš 120 vie­tų per šiuos me­tus nuo sau­sio iki lapk­ri­čio jau už­lai­do­tos 48 vie­tos.

Jos nuo­mo­ne, ko­lum­ba­riu­mas – idea­lus va­rian­tas, ga­li ra­miai atei­ti, pa­sė­dė­ti ant suo­liu­ko, pa­si­mels­ti, pa­gal­vo­ti. „Man nie­ko nė­ra bai­siau, kai ka­pi­nė­se tu­ri lenk­ti nu­ga­rą: ra­vė­ti, so­din­ti, kas­ti, tam­py­ti lais­ty­tu­vus... Po to už­mirš­ti tiks­lą, ko tu į ka­pi­nes atė­jai“.

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja skep­tiš­kai ver­ti­na iš­po­pu­lia­rė­ju­sias elekt­ro­ni­nes žva­kes ir plas­ti­ki­nes gė­les ka­pi­nė­se: „Man bai­su! Ki­nų še­dev­rai. Klai­kiai mirk­si tos žva­kės, mė­ly­nom spal­vom žai­ža­ruo­ja, siau­bas! Gė­lės ge­riau nu­vys, bet tą mi­nu­tę pa­ger­biau žmo­gų. Vė­liau pil­nos ka­pi­nės mė­to­si dirb­ti­nių, nuo lie­taus ap­triu­šu­sių...“

Ka­pi­nė­se vi­si ly­gūs

Nep­ri­žiū­ri­mi ka­pai – dar vie­nas pri­žiū­rė­to­jos rū­pes­tis. Nuo us­nių tarps­tan­tys, ve­ge­tuo­jan­tys kau­bu­rė­liai la­biau­siai pik­ti­na kai­my­nus. Yra bu­vę, kai to­kį ne­pri­žiū­ri­mą ka­pą jie su­ly­gi­na su že­me.

Be­ne dau­giau­siai ge­rų žmo­nių Vai­da pa­ste­bi K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se – jie tra­di­ciš­kai su­tvar­ko ne­pri­žiū­ri­mus ka­pus gre­ta. „Prie­šin­gu at­ve­ju ten bū­tų miš­kas. Prieš to­kius žmo­nes ga­li­ma že­mai lenk­ti gal­vą“, – džiau­gia­si.

Dar­bo ka­bi­ne­te K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se ant sie­nos ka­bo ka­pi­nių že­mė­la­pis su gau­sy­be nu­me­rių ir spal­vo­mis su­žy­mė­tais plo­tais. Spal­vos reiš­kia pa­lai­do­to žmo­gaus pri­klau­symą tam tik­rai re­li­gi­jai: ka­ta­li­kai, liu­te­ro­nai, žy­dai, ru­sų sta­čia­ti­kiai.

Kar­tais yra pra­šy­mų skir­ti tam tik­rą vie­tą, bet dėl vie­tų trū­ku­mo į re­li­gi­ją ne­bek­rei­pia­ma dė­me­sio. Ka­po vie­ta ski­ria­ma ei­lės tvar­ka. „Tau­ty­bė, ra­sė ne­svar­bu – ka­pi­nė­se vi­si ly­gūs. Nau­jo­se ka­pi­nė­se ne­bep­la­nuo­ja­mi jo­kie at­ski­ri sek­to­riai“, – paaiš­ki­na ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja.

Ar jai pa­tin­ka dar­bas? V. Bu­ra­čie­nė su­si­mąs­to – pen­ke­ri me­tai yra daug. Dar­bo skam­bu­čiai, rū­pes­čiai pa­sie­kia net na­muo­se. Suk­lys­ti ne­ga­li­ma. Kar­tą pa­gal se­ną ka­pi­nių pla­ną ra­do tuš­čią, ro­dos neuž­lai­do­tą ka­pi­nių da­lį. Pra­dė­jus kas­ti že­mę, iš­lin­do kars­tas. Ne­ži­nia, gal­būt jį at­ne­šė po­že­mi­niai šal­ti­niai. Da­bar pa­si­mo­kė – ne­ži­nai, ge­riau ne­lįsk.

K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se V. Bu­ra­čie­nė ro­do Šiau­lių pan­teo­ną, kur lai­do­ja­mi įžy­mūs, mies­tui nu­si­pel­nę, žmo­nės: „Ka­pi­nė­se su­tin­ku vi­suo­me­nei ži­no­mų žmo­nių, įdo­mu, su jais ten­ka pa­bend­rau­ti. Ta­da pa­ma­tai, kad jie to­kie pat že­miš­ki, kaip vi­si mir­tin­gie­ji“.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Vai­dos Bu­ra­čie­nės pa­ste­bė­ji­mu, ka­pi­nė­se at­si­spin­di ir emig­ra­ci­ja: anks­čiau iš­vy­ku­sie­ji į už­sie­nį sam­dy­da­vo ka­pų prie­žiū­ros pa­slau­gą, da­bar ar­ti­mų­jų ka­pus ap­den­gia plokš­tė­mis.

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja Vai­da Bu­ra­čie­nė sa­ko, jog ka­pus daž­niau pri­žiū­ri se­nu­kai, jau­ni­mas ka­pus pa­lie­ka pikt­žo­lėms.