
Naujausios
Etatiniai prašytojai medžioja paramą
Gerumo sezonas – taip laikotarpį iki Kalėdų vadina paramą teikiančios organizacijos. Šiuo metu suaktyvėja ne tik paramos akcijų organizatoriai, bet ir sukčiai, norintys pasinaudoti gerumu. Ypač tam „praverčia“ socialiniai tinklai.
„Dramatiškos gyvenimo istorijos primena puikų rinkodaros projektą“, – sako ne vienerius metus savanoriaujanti VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ vadovė Loreta Mickūnaitė.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Pagalba šiaulietei organizuota per parą
„Ar matėt, kaip atrodo gera širdis? Ji – kruvinom rankom ir ašarotom akim. Taip atrodo ir ji – geriausia ir mylimiausia močiutė, auginanti du savo anūkus, kurių mama, jos dukra, deja, pasuko klystkeliais. Didžiulė širdis neleido atiduoti berniukų į vaikų namus. Vieną, penkiolikmetį, ji augina nuo gimimo. Kitą po savo jaukiu sparnu priglaudė tik dabar, visiškai nuogą, basą šešiametį – paruošiamuką“, – už akių užkliuvo graudi istorija apie šiaulietę, papasakota uždaroje feisbuko grupėje „Pagalba visos Lietuvos šeimoms“.
Pasakojama, jog močiutė labai skurdžiai gyvena viename bendrabučio kambarėlyje nudriskusiomis sienomis.
„Vienoj sulūžusioj lovoj apkabina savo anūkus, apkamšo, o pati pernakt bijo net pajudėt, kad paskutinės lentos neišsiskėstų, palikdamos juos gulėt ant šaltų grindų. Skaudu iki begalybės. Skaudu matyti kruvinus močiutės krumplius, trinant vaikų drabužiukus, kad paskutiniai, sudėvėti, liktų švarūs. Neturi ji jokios skalbimo mašinos. Neturi ir skalbimo priemonių. Argi taip būna? Ji sukanda lūpas iki kraujo. Ji verkia tyliai. Ji tyliai prašo jūsų pagalbos“.
Šiaulietei močiutei reikėjo fotelio, kad anūkų naktys būtų privatesnės, skalbimo mašinos ir bet kokios paramos: švaros, higienos priemonių, drabužių, maisto, nes vos 300 eurų siekiančios pajamos per mažos net būtiniausiems pirkiniams.
„Pabūkim Kalėdų stebuklu jau niekuo nebetikinčiai Gerai Širdžiai“, – prašė pagalbos ieškotojai.
Geraširdžiai žmonės paramą senolei surinko kone per parą. Surinktų lėšų užteko ne tik nupirkti skalbimo mašiną, sofą, fotelius, bet dar ir dviejų degiklių elektrinę viryklę.
Pirmiausia turi pradėti nuo savęs
Prieš beveik trejus metus įkurtą, daugiau nei 15 tūkstančių žmonių vienijančią privačią paramos grupę feisbuke moderuoja kaunietė L. Mickūnaitė, VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ vadovė. Visoje Lietuvoje subūrusi savanorių komandą moteris savanoriškai padeda sunkiai besiverčiančioms šeimoms jau daugiau nei trejus metus.
Istorija apie šiaulietę močiutę – tikra, tačiau L. Mickūnaitė sako, jog taip būna ne visuomet. Socialiniai tinklai atvėrė ne tik galimybes operatyviai padėti, bet ir sukčiauti.
Grupė „Pagalba visos Lietuvos šeimoms“ yra paramos, o ne išlaikymo. Tai – iniciatyvinė savanorių grupė, ne valstybinė organizacija, parama skiriama tik daiktais.
Prašantiems pagalbos pirmiausia keliama sąlyga susitvarkyti visus dokumentus, kad valstybė padėtų socialiai remtiniems žmonėms.
„Pirmiausia žmogus turi padaryti viską nuo savęs. Jei pavyksta, tik tada tikėtis kažko iš valstybės ar iš paramos organizacijų. Įstatymai yra įstatymai ir būtina jų laikytis. Esant galimybei pirmiausia sunkiai gyvenančioms šeimoms padeda artimieji, suaugę vaikai. Jei tokių nėra, pagalbos imamės mes ir panašios paramos organizacijos“, – pabrėžia L. Mickūnaitė.
Sąlygas teko griežtai apibrėžti, nes susiduriama su įvairiu požiūriu: „Net yra pasakę, kad padeda tie, kas turi per daug pinigų... Po to sakinio viena mano savanorė sakė: keliu rankas į viršų, nieko nebenoriu“.
L. Mickūnaitė bendradarbiauja su įvairių Lietuvos miestų savanorėmis, socialinėmis darbuotojomis, todėl patikrina pagalbos prašytojus ir jų istorijų autentiškumą. Nors padedama kur kas daugiau žmonių, feisbuke paskelbiama vos 3 procentai istorijų su pagalbos prašymais. Paskelbti aprašus, administruoti visą procesą yra sudėtinga.
Dovanojančių daiktus žmonių taip pat būna įvairių. Kai kurie nori atsikratyti šlamštu: sugedusiais, sulūžusiais, niekam nebenaudojamais daiktais. „Mes žiūrime dovanotam arkliui į dantis“, – liaudišką patarlę pertaria savanorė. Prieš paimdami daiktą, įsitikina, jog jis tikrai geros būklės.
Prašo geldos, gauna skalbimo mašiną
„Socialiniai tinklai padaro didelį darbą sklaidos prasme. Dažniausiai reaguoja jaunos mamos, auginančios mažus vaikus“, – pasakoja L. Mickūnaitė.
Daugiausiai reakcijų sulaukia istorijos, kai grasinama atimti vaikus dėl to, jog namuose netinkamos sąlygos, nes nėra tam tikrų daiktų.
Prašytojų būna visokių, lyg pasakoje apie auksinę žuvelę – prašo geldos, o paskui ir skalbimo mašinos reikia. Kai kuriuos savanoriai vadina „etatiniais“, juos žymisi specialiame sąraše.
Etatiniai prašytojai stebi įvairias feisbuko grupes, žiūri, kas viešai siūlosi padėti. Tada parašo jiems privačia žinute su prašymu padėti – tokių laiškų išsiuntinėja dešimtis.
Prašytojų itin mėgiamos užsienio lietuvių grupės. Ieško paramos iš kuo toliau, kur to žmogaus nepažįsta, mažai tikimybės, kad atvažiuos patikrinti.
Tokie prašytojai į organizacijas dažniausiai nesikreipia, nes žino, jog bus „išryškinti“. Dažnai jie feisbuke užblokuoja tikruosius paramos organizacijų savanorius, kurie turi patirties ir pamatę eilinį „paramos“ prašymą, galėtų atskleisti kėslus. Užblokuotas asmuo prašymų nemato, negali pakomentuoti.
Etatinių prašytojų graudžios istorijos
L. Mickūnaitės žodžiais, etatiniai prašytojai taip talentingai išdėsto graudžią gyvenimo istoriją, kad juos drąsiai būtų galima įdarbinti marketingo specialistais. Tekstai paveikūs psichologiškai, juose subtiliai užmaskuoti tikrieji norai.
Pavyzdžiui, rašo, jog ieško darbo, tačiau pabaigoje užsimena apie mažus vaikus, kurie neturi ką valgyti, trūkstamus daiktus. Dažniausiai šis akcentas įsimena labiausiai – darbo pasiūlymai iš tiesų nereikalingi. Graudžiose istorijose dažnai prisistatoma trečiuoju asmeniu, esą pagalbą renka draugui, giminaičiui.
„Žmogus žino – jei teisingai parašys skelbimą, gaus tiek paramos, kad darbo tikrai nereikės: pinigais, maisto produktais, rūbais, avalyne. Tokios šeimos pripranta būti remiamos ir nebemato reikalo dirbti. Tai tampa gyvenimo būdu“, – atkreipia dėmesį savanorė.
Vasarą etatinės rašo, kad vaikui reikia basučių, žiemą – žieminių batukų. Kadangi dovanojamų daiktų socialiniuose tinkluose labai daug, „susižvejoti“ nėra sudėtinga.
„Teisingai dirbant feisbuke, pavyzdžiui, besilaukianti moteris gali per devynis mėnesius susirinkti viską nuo A iki Z: lovytė, vežimėlis, rūbeliai, žaislai, sauskelnės, pientraukis... Dovanojančių yra labai daug. Prieš Kalėdas atsiranda daug norinčių padėti, todėl „prisigaudyti“ geraširdžių žmonių yra dar lengviau“, – pasakoja L. Mickūnaitė.
Atskira grupė prašytojų, kurie surinktus dovanotus daiktus perparduoda. Kartais net nesivargina daiktų perfotografuoti, naudoja dovanotojų nuotraukas. Neseniai nuvilnijo skandalas, kai moteris feisbuke parašė graudžią istoriją apie neva mirusį savo vaiką, siekdama susirinkti paramos.
Pagalba tinkamu laiku
Kartais savanoriai patys pasiūlo padėti. Dažniausiai tos šeimos, kurios iš paramos negyvena, kuklinasi: „Ir taip daug gavome, nebepatogu imti...“
Ne visada paramą pasinaudojant socialiniais tinklais galima gauti per itin trumpą laiką.
„Padariau išvadą, kad kiekvienam žmogui pagalba ateina kada jos reikia iš tikrųjų. Būna, niekas nesureaguoja. Bet kartą pakako sakinio: „Daugiavaikei šeimai reikalingas šaldytuvas“. Už 5 minučių atsirado moteris, kuri padovanojo naują – nupirko ir nusiuntė į vietą. Galvoju, jei nesureaguoja, vadinasi dar neatėjo laikas“, – svarsto L. Mickūnaitė.
„Kas jums iš to?“ – kai kurie paklaustų Loretos. Ji savanorystės ėmėsi atsitiktinai, susidūrusi su sudėtinga vienos nepilnametės mamos istorija – ėmėsi jai ieškoti pagalbos. Paskatinta sėkmės, nutarė padėti ir kitiems, orientuotis ne į didžiuosius miestus, o į regionus, kaimus.
Be moralinio pasitenkinimo, savanorystė moteriai yra savotiška psichologinė savipagalba – kadangi ji augina negalią turintį vaiką, veikla atitraukia nuo sunkių minčių.
Aliaus KOROLIOVO (ELTA) nuotr.
Artėjant Kalėdoms daugelis nori tapti gerumo angelais ir padėti kitiems. Tuo nori pasinaudoti ir etatiniai prašytojai, pavertę paramos prašymą gyvenimo būdu.
Asmeninė nuotr.
Viena iš grupės „Pagalba visos Lietuvos šeimoms“ administratorių, VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ vadovė Loreta Mickūnaitė pabrėžia, jog žmogus pats pirmiausia viską turi padaryti dėl savęs, tik po to prašyti pagalbos.