Etatiniai prašytojai medžioja paramą

Etatiniai prašytojai medžioja paramą

Eta­ti­niai pra­šy­to­jai me­džio­ja pa­ra­mą

Ge­ru­mo se­zo­nas – taip lai­ko­tar­pį iki Ka­lė­dų va­di­na pa­ra­mą tei­kian­čios or­ga­ni­za­ci­jos. Šiuo me­tu suak­ty­vė­ja ne tik pa­ra­mos ak­ci­jų or­ga­ni­za­to­riai, bet ir su­kčiai, no­rin­tys pa­si­nau­do­ti ge­ru­mu. Ypač tam „pra­ver­čia“ so­cia­li­niai tink­lai.

„Dra­ma­tiš­kos gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos pri­me­na pui­kų rin­ko­da­ros pro­jek­tą“, – sa­ko ne vie­ne­rius me­tus sa­va­no­riau­jan­ti VšĮ „Iš­tiesk pa­gal­bos ran­ką“ va­do­vė Lo­re­ta Mic­kū­nai­tė.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Pa­gal­ba šiau­lie­tei or­ga­ni­zuo­ta per pa­rą

„Ar ma­tėt, kaip at­ro­do ge­ra šir­dis? Ji – kru­vi­nom ran­kom ir aša­ro­tom akim. Taip at­ro­do ir ji – ge­riau­sia ir my­li­miau­sia mo­čiu­tė, au­gi­nan­ti du sa­vo anū­kus, ku­rių ma­ma, jos duk­ra, de­ja, pa­su­ko klyst­ke­liais. Di­džiu­lė šir­dis ne­lei­do ati­duo­ti ber­niu­kų į vai­kų na­mus. Vie­ną, pen­kio­lik­me­tį, ji au­gi­na nuo gi­mi­mo. Ki­tą po sa­vo jau­kiu spar­nu pri­glau­dė tik da­bar, vi­siš­kai nuo­gą, ba­są še­šia­me­tį – pa­ruo­šia­mu­ką“, – už akių už­kliu­vo grau­di is­to­ri­ja apie šiau­lie­tę, pa­pa­sa­ko­ta už­da­ro­je feis­bu­ko gru­pė­je „Pa­gal­ba vi­sos Lie­tu­vos šei­moms“.

Pa­sa­ko­ja­ma, jog mo­čiu­tė la­bai skur­džiai gy­ve­na vie­na­me bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je nu­dris­ku­sio­mis sie­no­mis.

„Vie­noj su­lū­žu­sioj lo­voj ap­ka­bi­na sa­vo anū­kus, ap­kam­šo, o pa­ti per­nakt bi­jo net pa­ju­dėt, kad pa­sku­ti­nės len­tos neiš­sis­kės­tų, pa­lik­da­mos juos gu­lėt ant šal­tų grin­dų. Skau­du iki be­ga­ly­bės. Skau­du ma­ty­ti kru­vi­nus mo­čiu­tės krump­lius, tri­nant vai­kų dra­bu­žiu­kus, kad pa­sku­ti­niai, su­dė­vė­ti, lik­tų šva­rūs. Ne­tu­ri ji jo­kios skal­bi­mo ma­ši­nos. Ne­tu­ri ir skal­bi­mo prie­mo­nių. Ar­gi taip bū­na? Ji su­kan­da lū­pas iki krau­jo. Ji ver­kia ty­liai. Ji ty­liai pra­šo jū­sų pa­gal­bos“.

Šiau­lie­tei mo­čiu­tei rei­kė­jo fo­te­lio, kad anū­kų nak­tys bū­tų pri­va­tes­nės, skal­bi­mo ma­ši­nos ir bet ko­kios pa­ra­mos: šva­ros, hi­gie­nos prie­mo­nių, dra­bu­žių, mais­to, nes vos 300 eu­rų sie­kian­čios pa­ja­mos per ma­žos net bū­ti­niau­siems pir­ki­niams.

„Pa­bū­kim Ka­lė­dų ste­buk­lu jau nie­kuo ne­be­ti­kin­čiai Ge­rai Šir­džiai“, – pra­šė pa­gal­bos ieš­ko­to­jai.

Ge­ra­šir­džiai žmo­nės pa­ra­mą se­no­lei su­rin­ko ko­ne per pa­rą. Su­rink­tų lė­šų už­te­ko ne tik nu­pirk­ti skal­bi­mo ma­ši­ną, so­fą, fo­te­lius, bet dar ir dvie­jų de­gik­lių elekt­ri­nę vi­ryk­lę.

Pir­miau­sia tu­ri pra­dė­ti nuo sa­vęs

Prieš be­veik tre­jus me­tus įkur­tą, dau­giau nei 15 tūks­tan­čių žmo­nių vie­ni­jan­čią pri­va­čią pa­ra­mos gru­pę feis­bu­ke mo­de­ruo­ja kau­nie­tė L. Mic­kū­nai­tė, VšĮ „Iš­tiesk pa­gal­bos ran­ką“ va­do­vė. Vi­so­je Lie­tu­vo­je su­bū­ru­si sa­va­no­rių ko­man­dą mo­te­ris sa­va­no­riš­kai pa­de­da sun­kiai be­si­ver­čian­čioms šei­moms jau dau­giau nei trejus me­tus.

Is­to­ri­ja apie šiau­lie­tę mo­čiu­tę – tik­ra, ta­čiau L. Mic­kū­nai­tė sa­ko, jog taip bū­na ne vi­suo­met. So­cia­li­niai tink­lai at­vė­rė ne tik ga­li­my­bes ope­ra­ty­viai pa­dė­ti, bet ir su­kčiau­ti.

Gru­pė „Pa­gal­ba vi­sos Lie­tu­vos šei­moms“ yra pa­ra­mos, o ne iš­lai­ky­mo. Tai – ini­cia­ty­vi­nė sa­va­no­rių gru­pė, ne vals­ty­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, pa­ra­ma ski­ria­ma tik daik­tais.

Pra­šan­tiems pa­gal­bos pir­miau­sia ke­lia­ma są­ly­ga su­si­tvar­ky­ti vi­sus do­ku­men­tus, kad vals­ty­bė pa­dė­tų so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms.

„Pir­miau­sia žmo­gus tu­ri pa­da­ry­ti vis­ką nuo sa­vęs. Jei pa­vyks­ta, tik ta­da ti­kė­tis kaž­ko iš vals­ty­bės ar iš pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jų. Įs­ta­ty­mai yra įsta­ty­mai ir bū­ti­na jų lai­ky­tis. Esant ga­li­my­bei pir­miau­sia sun­kiai gy­ve­nan­čioms šei­moms pa­de­da ar­ti­mie­ji, suau­gę vai­kai. Jei to­kių nė­ra, pa­gal­bos ima­mės mes ir pa­na­šios pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jos“, – pa­brė­žia L. Mic­kū­nai­tė.

Są­ly­gas te­ko griež­tai api­brėž­ti, nes su­si­du­ria­ma su įvai­riu po­žiū­riu: „Net yra pa­sa­kę, kad pa­de­da tie, kas tu­ri per daug pi­ni­gų... Po to sa­ki­nio vie­na ma­no sa­va­no­rė sa­kė: ke­liu ran­kas į vir­šų, nie­ko ne­be­no­riu“.

L. Mic­kū­nai­tė bend­ra­dar­biau­ja su įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų sa­va­no­rė­mis, so­cia­li­nė­mis dar­buo­to­jo­mis, to­dėl pa­tik­ri­na pa­gal­bos pra­šy­to­jus ir jų is­to­ri­jų au­ten­tiš­ku­mą. Nors pa­de­da­ma kur kas dau­giau žmo­nių, feis­bu­ke pa­skel­bia­ma vos 3 pro­cen­tai is­to­ri­jų su pa­gal­bos pra­šy­mais. Pas­kelb­ti ap­ra­šus, ad­mi­nist­ruo­ti vi­są pro­ce­są yra su­dė­tin­ga.

Do­va­no­jan­čių daik­tus žmo­nių taip pat bū­na įvai­rių. Kai ku­rie no­ri at­si­kra­ty­ti šlamš­tu: su­ge­du­siais, su­lū­žu­siais, nie­kam ne­be­nau­do­ja­mais daik­tais. „Mes žiū­ri­me do­va­no­tam ark­liui į dan­tis“, – liau­diš­ką pa­tar­lę per­ta­ria sa­va­no­rė. Prieš paim­da­mi daik­tą, įsi­ti­ki­na, jog jis tik­rai ge­ros būk­lės.

Pra­šo gel­dos, gau­na skal­bi­mo ma­ši­ną

„So­cia­li­niai tink­lai pa­da­ro di­de­lį dar­bą sklai­dos pra­sme. Daž­niau­siai rea­guo­ja jau­nos ma­mos, au­gi­nan­čios ma­žus vai­kus“, – pa­sa­ko­ja L. Mic­kū­nai­tė.

Dau­giau­siai reak­ci­jų su­lau­kia is­to­ri­jos, kai gra­si­na­ma atim­ti vai­kus dėl to, jog na­muo­se ne­tin­ka­mos są­ly­gos, nes nė­ra tam tik­rų daik­tų.

Pra­šy­to­jų bū­na vi­so­kių, lyg pa­sa­ko­je apie auk­si­nę žu­ve­lę – pra­šo gel­dos, o paskui ir skal­bi­mo ma­ši­nos reikia. Kai ku­riuos sa­va­no­riai va­di­na „eta­ti­niais“, juos žy­mi­si spe­cia­lia­me są­ra­še.

Eta­ti­niai pra­šy­to­jai ste­bi įvai­rias feis­bu­ko gru­pes, žiū­ri, kas vie­šai siū­lo­si pa­dė­ti. Ta­da pa­ra­šo jiems pri­va­čia ži­nu­te su pra­šy­mu pa­dė­ti – to­kių laiš­kų iš­siun­ti­nė­ja de­šim­tis.

Pra­šy­to­jų itin mė­gia­mos už­sie­nio lie­tu­vių gru­pės. Ieš­ko pa­ra­mos iš kuo to­liau, kur to žmo­gaus ne­pa­žįs­ta, ma­žai ti­ki­my­bės, kad at­va­žiuos pa­tik­rin­ti.

To­kie pra­šy­to­jai į or­ga­ni­za­ci­jas daž­niau­siai ne­si­krei­pia, nes ži­no, jog bus „iš­ryš­kin­ti“. Daž­nai jie feis­bu­ke už­blo­kuo­ja tik­ruo­sius pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jų sa­va­no­rius, ku­rie tu­ri pa­tir­ties ir pa­ma­tę ei­li­nį „pa­ra­mos“ pra­šy­mą, ga­lė­tų at­skleis­ti kės­lus. Užb­lo­kuo­tas as­muo pra­šy­mų ne­ma­to, ne­ga­li pa­ko­men­tuo­ti.

Eta­ti­nių pra­šy­to­jų grau­džios is­to­ri­jos

L. Mic­kū­nai­tės žo­džiais, eta­ti­niai pra­šy­to­jai taip ta­len­tin­gai iš­dės­to grau­džią gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, kad juos drą­siai bū­tų ga­li­ma įdar­bin­ti mar­ke­tin­go spe­cia­lis­tais. Teks­tai pa­vei­kūs psi­cho­lo­giš­kai, juo­se su­bti­liai už­mas­kuo­ti tik­rie­ji no­rai.

Pa­vyz­džiui, ra­šo, jog ieš­ko dar­bo, ta­čiau pa­bai­go­je už­si­me­na apie ma­žus vai­kus, ku­rie ne­tu­ri ką val­gy­ti, trūks­ta­mus daik­tus. Daž­niau­siai šis ak­cen­tas įsi­me­na la­biau­siai – dar­bo pa­siū­ly­mai iš tie­sų ne­rei­ka­lin­gi. Grau­džio­se is­to­ri­jo­se daž­nai pri­si­sta­to­ma tre­čiuo­ju as­me­niu, esą pa­gal­bą ren­ka drau­gui, gi­mi­nai­čiui.

„Žmo­gus ži­no – jei tei­sin­gai pa­ra­šys skel­bi­mą, gaus tiek pa­ra­mos, kad dar­bo tik­rai ne­rei­kės: pi­ni­gais, mais­to pro­duk­tais, rū­bais, ava­ly­ne. To­kios šei­mos pri­pran­ta bū­ti re­mia­mos ir ne­be­ma­to rei­ka­lo dirb­ti. Tai tam­pa gy­ve­ni­mo bū­du“, – at­krei­pia dė­me­sį sa­va­no­rė.

Va­sa­rą eta­ti­nės ra­šo, kad vai­kui rei­kia ba­su­čių, žie­mą – žie­mi­nių ba­tu­kų. Ka­dan­gi do­va­no­ja­mų daik­tų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se la­bai daug, „su­si­žve­jo­ti“ nė­ra su­dė­tin­ga.

„Tei­sin­gai dir­bant feis­bu­ke, pa­vyz­džiui, be­si­lau­kian­ti mo­te­ris ga­li per de­vy­nis mė­ne­sius su­si­rink­ti vis­ką nuo A iki Z: lo­vy­tė, ve­ži­mė­lis, rū­be­liai, žais­lai, saus­kel­nės, pient­rau­kis... Do­va­no­jan­čių yra la­bai daug. Prieš Ka­lė­das at­si­ran­da daug no­rin­čių pa­dė­ti, to­dėl „pri­si­gau­dy­ti“ ge­ra­šir­džių žmo­nių yra dar leng­viau“, – pa­sa­ko­ja L. Mic­kū­nai­tė.

Ats­ki­ra gru­pė pra­šy­to­jų, ku­rie su­rink­tus do­va­no­tus daik­tus per­par­duo­da. Kar­tais net ne­si­var­gi­na daik­tų per­fo­tog­ra­fuo­ti, nau­do­ja do­va­no­to­jų nuo­trau­kas. Ne­se­niai nu­vil­ni­jo skan­da­las, kai mo­te­ris feis­bu­ke pa­ra­šė grau­džią is­to­ri­ją apie ne­va mi­ru­sį sa­vo vai­ką, siek­da­ma su­si­rink­ti pa­ra­mos.

Pa­gal­ba tin­ka­mu lai­ku

Kar­tais sa­va­no­riai pa­tys pa­siū­lo pa­dė­ti. Daž­niau­siai tos šei­mos, ku­rios iš pa­ra­mos ne­gy­ve­na, kuk­li­na­si: „Ir taip daug ga­vo­me, ne­be­pa­to­gu im­ti...“

Ne vi­sa­da pa­ra­mą pasinaudojant so­cia­li­niais tink­lais ga­li­ma gau­ti per itin trum­pą lai­ką.

„Pa­da­riau iš­va­dą, kad kiek­vie­nam žmo­gui pa­gal­ba atei­na ka­da jos rei­kia iš tik­rų­jų. Bū­na, nie­kas ne­su­rea­guo­ja. Bet kar­tą pa­ka­ko sa­ki­nio: „Dau­gia­vai­kei šei­mai rei­ka­lin­gas šal­dy­tu­vas“. Už 5 mi­nu­čių at­si­ra­do mo­te­ris, ku­ri pa­do­va­no­jo nau­ją – nu­pir­ko ir nu­siun­tė į vie­tą. Gal­vo­ju, jei ne­su­rea­guo­ja, va­di­na­si dar nea­tė­jo lai­kas“, – svars­to L. Mic­kū­nai­tė.

„Kas jums iš to?“ – kai ku­rie pa­klaus­tų Lo­re­tos. Ji sa­va­no­rys­tės ėmė­si at­si­tik­ti­nai, su­si­dū­ru­si su su­dė­tin­ga vie­nos ne­pil­na­me­tės ma­mos is­to­ri­ja – ėmė­si jai ieš­ko­ti pa­gal­bos. Pas­ka­tin­ta sėk­mės, nu­ta­rė pa­dė­ti ir ki­tiems, orien­tuo­tis ne į di­džiuo­sius mies­tus, o į re­gio­nus, kai­mus.

Be mo­ra­li­nio pa­si­ten­ki­ni­mo, sa­va­no­rys­tė mo­te­riai yra sa­vo­tiš­ka psi­cho­lo­gi­nė sa­vi­pa­gal­ba – ka­dan­gi ji au­gi­na ne­ga­lią tu­rin­tį vai­ką, veik­la ati­trau­kia nuo sun­kių min­čių.

Aliaus KO­RO­LIO­VO (EL­TA) nuo­tr.

Ar­tė­jant Ka­lė­doms dau­ge­lis no­ri tap­ti ge­ru­mo an­ge­lais ir pa­dė­ti ki­tiems. Tuo no­ri pa­si­nau­do­ti ir eta­ti­niai pra­šy­to­jai, pa­ver­tę pa­ra­mos pra­šy­mą gy­ve­ni­mo bū­du.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Vie­na iš gru­pės „Pa­gal­ba vi­sos Lie­tu­vos šei­moms“ ad­mi­nist­ra­to­rių, VšĮ „Iš­tiesk pa­gal­bos ran­ką“ va­do­vė Lo­re­ta Mic­kū­nai­tė pa­brė­žia, jog žmo­gus pa­ts pir­miau­sia vis­ką tu­ri pa­da­ry­ti dėl sa­vęs, tik po to pra­šy­ti pa­gal­bos.