APIE KREPŠINIO MISTIKĄ

APIE KREP­ŠI­NIO MIS­TI­KĄ

Vilius Puronas

„Krep­ši­nis – Lie­tu­vos re­li­gi­ja“ – ši spar­nuo­ta fra­zė ta­po mū­sų tau­ti­ne ak­sio­ma. Krep­ši­nį my­li vi­si. Net tie, ku­rie ne­tin­gi jo my­lė­ti, tin­gė­da­mi jį žais­ti. Nie­kas nie­ka­da mums ne­paaiš­kins, ko­dėl Vi­sa­ga­lis tą mei­lę Lie­tu­vo­je pri­dai­gi­no, jos gau­siai pri­so­di­no, o to­ji mei­lė, bū­da­ma tai­kaus ka­ria­vi­mo at­mai­na, per­ga­les skin­da­vo vie­ną po ki­tos, kol Jo­niš­ky­je su­si­kū­rė Krep­ši­nio mu­zie­jus. Tai bu­vo dar vie­na krep­ši­nio per­ga­lė, kad Lie­tu­vos už­kam­py­je, to­li nuo tik­ro­sios ir lai­ki­no­sios sos­ti­nių, Die­vas įga­lio­jo jo­niš­kie­tį Leo­ną or­ga­ni­zuo­ti to­kio mu­zie­jaus rai­dą. Jau praė­jo be­ne de­šimt­me­tis, kai šis mu­zie­jus ta­po vie­nu iš trau­kos ži­bu­riu­kų Šiau­rės Lie­tu­vo­je, ku­rio eks­po­na­tų pa­vy­di ne tik Lie­tu­vos, bet ir dau­ge­lio ša­lių spor­to mu­zie­jaus sa­lių.

Prie al­bu­mų jau pri­pra­to­me. Tai – be­ne „ne­reik­liau­sias“ lei­dy­bi­nis žan­ras, tu­rin­tis so­li­džią iš­vaiz­dą ir ne­rei­ka­lau­jan­tis iš au­to­riaus in­te­lek­ti­nio už­tai­so, rei­ka­lin­go to­kios apim­ties kny­gai. Be to, pa­sau­lis su­si­dū­rė ir su ant­rą­ja ak­sio­ma, tei­gian­čia, kad „da­bar ra­šy­to­jų dau­giau nei skai­ty­to­jų“.

Vi­so­kių fo­toal­bu­mų pri­leis­ta, bet... Šio­mis die­no­mis pa­sau­liui bus pri­sta­to­mas šio mu­zie­jaus įkū­rė­jo Leo­no Ka­ra­liū­no fo­toal­bu­mas „IŠ KIE­MO Į DI­DĮ­JĮ KREP­ŠI­NĮ“ (UAB „ARX rek­la­ma“, Kau­nas, 2016 m.). Tai – 420 pus­la­pių, 750 egz. ti­ra­žo lei­di­nys.

To­kio tu­ri­nio – jis pir­ma­sis! Tai – uni­ka­lus lie­tu­viš­kų kie­mo vaiz­dų rin­ki­nys, ku­riuo­se vy­rau­ja krep­ši­nio sto­vai – vie­ni iš pa­grin­di­nių kie­mo ele­men­tų. Tie sto­vai – to­ji iki tol ne­pas­te­bė­ta Lie­tu­vos da­le­lė, mums Leo­no pa­ro­dy­ta. Man, di­zai­ne­riui, tai – dva­si­nė lie­tu­viš­kos tau­to­dai­lės di­zai­no at­mai­na, nie­kie­no ne­nag­ri­nė­ta, ne­tgi ne­pas­te­bė­ta.

.....................................................................................................

„Penk­to­jo kė­li­nio“ mis­ti­ka?

Ar ži­no­te, ko­dėl pa­sta­rai­siais me­tais šiau­lie­čių krep­ši­nio ko­man­das pri­slė­gė fa­ta­li­nių ne­sėk­mių ir pra­lai­mė­ji­mų vir­ti­nės tiek spor­to aikš­te­lė­se, tiek ka­bi­ne­ti­nė­se „per­tur­ba­ci­jo­se“? Pri­si­min­ki­me, kuo bai­gė­si le­gen­di­nės anuo­me­ti­nių Kry­žių kal­no grio­vė­jų ini­cia­ty­vos, kurios rė­mė­si švie­siu dar­vi­niz­mu, moks­li­niu ateiz­mu ir ka­bi­ne­ti­niu ko­mu­niz­mu? Tai­gi...

Ne­se­niai su­ka­ko vie­ne­ri me­tai, kai gė­din­gai bu­vo nu­vers­tas ma­na­sis „Penk­ta­sis kė­li­nys“, konk­re­tiems sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams ta­pęs dest­ruk­ci­nės veik­los tiks­lu, is­to­ri­jai – ad­mi­nist­ra­ci­nio ne­pro­fe­sio­na­lu­mo sim­bo­liu. Ne­ma­žai šiau­lie­čių šyp­so­da­mie­si aiš­ki­na, kad gal­būt aš, at­si­ker­šy­da­mas pa­si­tel­kiau mis­ti­ką, ku­ri nuo tol ne­be­lei­do šiau­lie­čių ko­man­doms lai­mė­ti nei vie­nos krep­ši­nio per­ga­lės. Ne­be­leis tol, kol rei­kės. Kra­tau­si to­kios gar­bės.

Ne mis­ti­ka, o bu­vu­si pi­gi po­pu­lis­ti­ka iš po­stų kli­bi­na ne tik konk­re­čius „Penk­to kė­li­nio“ nu­ver­ti­mo vyk­dy­to­jus. Svy­la kai­liai ki­tiems – ateis lai­kas ir jiems! Gai­la, kad per di­de­lę kai­ną mo­ka ma­no­ji tau­ta, atsitiktinius žmones pri­lei­du­si turkš­tis prie mies­to val­džios lo­vio, ne­ži­no­ju­sius, kad va­dy­ba ir or­ga­ni­za­vi­mas – tai sun­kus in­te­lek­ti­nis dar­bas, at­sa­ko­my­bė ir prieš mies­tą, ir prieš tau­tą, ir prieš is­to­ri­ją.

„Klo­ze­ti­nin­kai“. Ta pro­ga ver­ta pri­si­min­ti „klo­ze­ti­nin­kus“, jų konk­re­tų va­dą ir skam­bų var­dą, pa­te­ku­sį į mies­to folk­lo­rą ir soc­de­mok­ra­tų is­to­ri­ją. „Klo­ze­ti­nin­ko“ są­vo­ka neat­si­ra­do ano­ni­miš­kai. Jos pro­to­ti­pas – konk­re­tus veikėjas, anuo­met klo­ze­tu api­pa­vi­da­li­nęs „Penk­to kė­li­nio“ ver­ti­mą „vie­šo­je erd­vė­je“. Jo veik­los tę­si­nys – nai­vaus jau­ni­mo „klo­ze­ti­ni­mas“ konk­re­čio­je par­ti­jo­je, už ga­li­my­bę tu­pė­ti konk­re­čios mo­kyk­los klo­ze­te. Tą ži­no, bet ty­li ir tos mo­kyk­los mo­ky­to­jai, ir mo­ki­nu­kai!

Aš ir­gi ty­liu. Mūsų visų la­bui!