Simonas Donskovas prieš koncertus būna „ne čia“

Simonas Donskovas prieš koncertus būna „ne čia“

Si­mo­nas Dons­ko­vas prieš kon­cer­tus bū­na „ne čia“

Stip­raus bal­so ir neiš­sen­kan­čios ener­gi­jos sa­vi­nin­kas, ašt­raus žo­džio au­to­rius, žmo­gus, ku­ris sce­no­je be­maž pu­sę šimt­me­čio. Jo hi­tais ta­pu­sios dai­nos „Lai­ko ra­tas“, „Ei­nu na­mo gat­ve“, „Ru­dens la­pas“, „Į ki­tą kran­tą“ ir ki­tos aki­mirks­niu už­val­do net abe­jin­giau­sią klau­sy­to­ją.

Tai – Si­mo­nas DONS­KO­VAS. Jam nė­ra ne­pa­to­gių klau­si­mų, ir at­sa­ky­mų jis neieš­ko ki­še­nė­je. Po­kal­bis – li­kus va­lan­dai iki kon­cer­to Šiau­lių are­nos ma­žo­jo­je sa­lė­je.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

– Šiau­liuo­se jūs ne nau­jo­kas. Čia te­ko pa­si­mo­ky­ti. Į „Bal­ti­jos“ res­to­ra­ną 1967-ai­siais dau­ge­lis atei­da­vo pa­si­klau­sy­ti bū­tent jū­sų dai­nų. Ge­ri lai­kai bu­vo?

– Tai la­bai il­ga is­to­ri­ja. Ga­lė­čiau pa­sa­ko­ti, pa­sa­ko­ti. Bū­da­vo, atei­ni į „Bal­ti­jos“ res­to­ra­ną. Šeš­ta­die­nis. Rei­kia dai­nuo­ti. Sė­di prie sta­liu­kų pul­ki­nin­kai, pa­pul­ki­nin­kiai. Sė­di jų žmo­nos, pa­si­puo­šu­sios su­kne­lė­mis. Pra­si­de­da kon­cer­tas. Ir, ką jūs gal­vo­ja­te, pir­mo­ji ma­no dai­na „Očy čior­ny­je“ ("Akys juo­do­sios"). Vi­siems klau­si­mas – ko­dėl? O tai to­dėl, kad prieš kon­cer­tą priei­na či­go­nų ba­ro­nas, pa­duo­da man 20 rub­lių ir lie­pia dai­nuo­ti. Aš tiek tų „čior­ny­je“ ten esu pri­dai­na­vęs... Ne­pa­mir­šiu.

„Bal­ti­jos“ res­to­ra­ne ma­ne bū­si­mi uoš­viai pa­ma­tė. Atė­jo pa­si­žiū­rė­ti, kaip bū­si­mas žen­tas dai­nuo­ja. Aš dai­nuo­ju, uoš­viai akių ne­nu­lei­džia, o ap­lin­kui – ta­tui­ruo­tas Šiau­lių nu­si­kals­ta­mas eli­tas svei­ki­na­si. Uoš­vė ir taip gal­vo­ja, kad tu­rė­čiau bū­ti nu­žu­dy­tas, nes kė­si­nuo­si į duk­rą (juo­kia­si), bet kai pa­ma­tė, kas ap­lin­kui ma­ne su­ka­si, pa­gal­vo­jo: va, čia tai jau duk­re­lei „pa­si­se­kė“...

Tie­są sa­kant, apie ma­ne vi­so­kios kal­bos sklan­dė. Kad ne­lik­tų klaus­tu­kų, pa­sa­ky­siu: ma­no žmo­na iki šiol te­bė­ra la­bai gy­va ir, pa­ti sa­ko, kad yra lai­min­ga.

– Da­bar vie­šint Šiau­liuo­se ar ne­ky­la no­ras išei­ti į bul­va­rą, ap­lan­ky­ti tas mies­to vie­tas, ku­rias grei­čiau­siai ma­lo­nu pri­si­min­ti?

– At­sa­kau: kai ma­ne pa­kvies Ro­lan­das Ja­nu­šas iš­ger­ti, ką jis jau se­niai ruo­šia­si ir nie­kaip ne­pa­da­ro, ta­da ga­liu ap­lan­ky­ti, pri­si­min­ti sa­vo jau­nys­tę...

Bet kai aš va­žiuo­ju dirb­ti pro­fe­sio­na­liai, ap­lin­kui nie­ko ne­ma­tau. Tie­są sa­kant, aš net su žmo­na dvi die­nas prieš kon­cer­tą ne­si­šne­ku. Ma­no bi­čiu­lis ir bu­vęs ma­no pa­bro­lys Vy­tau­tas Ker­na­gis, kai dar bu­vo gy­vas, sa­ky­da­vo, kad prieš kon­cer­tą ne­šne­ka apie sa­vai­tę.

Aš la­bai rim­tai žiū­riu į sa­vo dar­bą. Štai kad ir da­bar – tu­rė­jau po­rą kon­cer­tė­lių ir bal­sas tru­pu­tė­lį pa­var­gęs. Kal­bu su ju­mis, o pu­sė ma­no sme­ge­nų dir­ba: kaip aš iš­si­suk­siu, ko­kia bus tre­čia dai­na, kaip vis­ką pa­da­ry­ti, kad bū­tų ge­riau­sia?

Kai aš dir­bu, man neį­do­mūs nei pa­žįs­ta­mi, nei gi­mi­nės. Kai jie prieš kon­cer­tą atei­na „la­bas“ pa­sa­ky­ti, aš nu­si­šyp­sau, bet aš vi­sai ne čia.

– Kai jūs „ne čia“, žmo­nės ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, kad Si­mo­nas Dons­ko­vas pa­si­kė­lęs?

– Ne. Man ši­tas ne­gre­sia. Skir­tin­gai nuo vi­sų lau­rea­to var­dų, pa­sie­ki­mų, man ta li­ga nie­ka­da ne­grė­sė. Aš ja per­si­rgau be jo­kių pa­sek­mių.

Jau­nys­tė­je net ir ne­ži­no­jau, kad to­kios li­gos esa­ma. Mes ir pa­nas my­lė­jo­me ne dėl to, kad jos tur­tin­gos, o dėl to, kad gra­žios, kad kal­ba su mu­mis, kad šok­ti ei­na. Drą­sos rei­kė­da­vo iš­ves­ti mer­gi­ną pa­šok­ti, ne taip kaip da­bar: ei, tu, ar gir­di, ei­na­me pa­šok­ti.

Vis­kas ki­taip bu­vo. Bu­vom jau­ni.

– Ar tarp klau­sy­to­jų ne­pa­si­tai­ko jau­nys­tės me­tais pa­gar­sė­ju­sio ka­va­lie­riaus ger­bė­jų?

– Bū­na, kad ger­bė­jos atei­na. Bet jos su ma­ni­mi sens­ta... Tu­ri ir anū­kų, ir vy­rus, ir po tris kar­tus iš­si­sky­ru­sios.

Bū­na, prieš kon­cer­tą priei­na žmo­gus su žmo­na, su vai­kais, aš sė­džiu at­si­sky­ręs – ži­nau, kad už pen­kių mi­nu­čių kon­cer­tas, ir aš min­ti­mis jau vi­sai ne čia, aš pa­si­trau­kiu, kad ma­nęs nie­kas ne­kal­bin­tų. Jis pa­si­svei­ki­na, pra­de­da pa­sa­ko­ti, kad su ma­ni­mi mo­kė­si, arė, gim­dė...

Bū­na ir dar gra­žiau, atei­na ir klau­sia: tu ma­nęs ne­pri­si­me­ni? O ką aš ga­liu pri­si­min­ti? Sa­ko, aš gi su ta­vim mo­kiau­si pa­ra­le­li­nė­je penk­to­je kla­sė­je. Įsi­vaiz­duo­ki­te, prieš kiek tai me­tų... Ir ką sa­ky­ti? Pri­si­me­nu.

Kon­cer­ta­vau Či­ka­go­je, bu­vau aki­mir­ką pa­ti­kė­jęs lyg kon­cer­tuo­čiau Klai­pė­do­je – vi­si pa­žįs­ta­mi! Vie­nas iš­va­žia­vęs, ki­tas par­va­žia­vęs. Či­ka­go­je bu­vo to­kia ap­sau­ga, kad nie­kas – jo­kie ma­no gi­mi­nės ir pa­žįs­ta­mi – ne­ga­lė­jo net pri­siar­tin­ti. Prie ma­no per­si­ren­gi­mo kam­ba­rio du­rų nie­kas net pri­si­lies­ti ne­ga­lė­jo. Vaikš­čio­jau kaip koks Maik­las Džek­so­nas. Pri­si­me­nu, bu­vo ap­sau­gos va­das ir du ma­žes­ni. Ma­ne po kon­cer­to įso­di­no į ma­ši­ną, aš tik su vie­nu spė­jau grei­tai 50 gra­mų „pa­da­ry­ti“, pa­si­ra­šy­ti kom­pak­tus ir iš­va­žiuo­ti.

Žmo­nės ne­sup­ran­ta mū­sų vir­tu­vės. At­ro­do, kas čia to­kio yra pa­dai­nuo­ti. To­kiems sa­kau: iš­si­žio­ki­te ir vi­są va­lan­dą, nie­ko dau­giau ne­da­ry­da­mi, sa­ky­ki­te vie­ną rai­dę „a“. Ta­da pa­žiū­rė­sit, kaip at­ro­do. Gi ar­tis­tas ne tik dai­nuo­ja, jam rei­kia pub­li­ką, ku­ri mo­ka pi­ni­gus, užim­ti, bend­rau­ti. Įtam­pa di­džiu­lė.

– Jūs – vy­res­nio­sios kar­tos dai­ni­nin­kas, sce­nos sen­bu­vis. Bet jū­sų dai­nų klau­so­si ir jau­ni žmo­nės. Kur pa­slap­tis?

– Ne­ži­nau, gal toks pub­li­kos sko­nis. Kar­tais gal­vo­ji: jau ši­ta dai­na tai bus hi­ti­nė. Ir „ni­fi­ga“...

O to­kią kaip „Lai­ko ra­tas“ Ro­mui Bie­liaus­kui ("Ne­ri­jos“ an­samb­lio su­bū­rė­jui ir il­ga­me­čiam va­do­vui) ne­šiau, ne­šiau, o jis vis ne ir ne. Ir ką? Tri­sai, bi­sai. Hi­tas.

– Plo­ji­mams te­be­sa­te nea­be­jin­gas ar jų ne­be­gir­di­te?

– Įsi­vaiz­duo­ki­te, rim­tas kon­cer­tas, ne vie­nas tūks­tan­tis klau­sy­to­jų. Plo­ji­mai. Nu­li­pi nuo sce­nos toks lai­min­gas! To­kiu mo­men­tu jei­gu net „Mis Pa­sau­lis“ priei­tų ir pa­sa­ky­tų: Si­mai, aš ta­vęs no­riu, pa­tar­čiau jai atei­ti po sa­vai­tės. Po įtemp­to kon­cer­to, ap­do­va­no­to gau­siais ap­lo­dis­men­tais, nė­ra jo­kio ly­ti­nio po­trau­kio (juo­kia­si). Gal tai dėl se­nat­vės?

Ir kaip ga­li ap­lo­dis­men­tai ne­jau­din­ti! Prie jų net neį­ma­no­ma pri­pras­ti. Jie – toks gė­rio pliūps­nis. Jie, kaip ir gra­žūs žo­džiai (ne­svar­bu, nuo­šir­dūs ar ne), tu­ri tei­gia­mą ener­ge­ti­ką.

Gė­lių? Tie­są sa­kant jų gau­na­me ne­be tiek, kaip anks­čiau. Net ne­ži­nau, gal ne­be­ma­din­ga? Pas­ku­ti­nį kar­tą ga­vau va­zo­nė­lį. Gra­žų.

Šiau­liuo­se su gė­lė­mis man bu­vo nu­ti­kęs vie­nas nuo­ty­kis. Ta­da dar dai­na­vau „Ne­mu­no ži­bu­riuo­se“. Kon­cer­ta­vau gelž­be­to­nio ga­myk­los sa­lė­je. Už ma­nęs – ke­tu­rios dū­dos, aš dai­nuo­ju. Pa­dai­na­vau. Plo­ji­mai. Ir atei­na, ma­tau, su tooo­kiais plau­kais! Ne, nea­tei­na, ji at­bė­ga su gra­žio­mis gė­lė­mis... Aš gra­cin­gai len­kiuo­si, imu gė­lę. O ji pro ma­ne pra­slys­ta... Pa­si­ro­do, ji mo­kė­si su „triu­bo­čium“ vie­no­je kla­sė­je.

– Ar va­žiuo­ja­te pa­dai­nuo­ti tau­tie­čiams į už­sie­nį?

– Už ho­no­ra­rą esu bu­vęs Lon­do­ne. Tu­rė­jau tris kon­cer­tus su Ry­čiu Ci­ci­nu. Pri­si­me­nu, ba­ras ten su­pre­kiau­ja už ke­tu­ris ar de­šimt sva­rų, o ma­no pub­li­ka aki­vaiz­džiai gir­tė­ja. Pa­si­ro­do, išei­na žmo­nės į lau­ką pa­rū­ky­ti, at­si­da­ro ba­ga­ži­nes...

Vis­kas ten ge­rai. Vie­no kau­nie­čio ati­da­ry­ta­me ba­re ma­no dai­ną „Ei­nu na­mo gat­ve“ žmo­nės už­sa­ki­nė­jo ke­tu­ris kar­tus. Ne „Lai­ko ra­tą“, o bū­tent „Ei­nu na­mo gat­ve“.

Tie­są sa­kant, da­bar il­ges­nių ke­lio­nių at­si­sa­kau dėl svei­ka­tos pro­ble­mų. Be to, to­kios ke­lio­nės ne­bė­ra taip ge­rai ap­mo­ka­mos kaip anks­čiau, ir žiū­ro­vai iš­le­pin­ti.

Ten vis­ką da­bar sten­gia­si pa­da­ry­ti pi­giau: bi­lie­tas pi­giau, gy­ve­ni, kur pi­giau. Sė­džiu, pa­vyz­džiui, dvi die­nas pas mo­te­rį, ku­rios vy­ras dir­ba, o ji vai­kus na­muo­se pri­žiū­ri. Ša­lia – ma­no kam­ba­rys. Jo­kio poil­sio, kur man ei­ti, ne­ži­nau, ang­liš­kai mo­ku tik ke­lis žo­džius.

– O jei­gu nu­tik­tų taip, kad ne­be­bū­tų ga­li­my­bės dai­nuo­ti. Gal ta­da, pa­vyz­džiui, su­tik­tu­mė­te pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je rū­šiuo­da­mas mor­kas?

– Pa­sa­ky­siu sau komp­li­men­tą: aš esu jau se­nas. Ir jei­gu net la­bai no­rė­čiau, ma­nęs vis tiek nie­kas ne­priim­tų. Esu jau pen­si­nin­kas, po­nai!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Si­mo­nas Dons­ko­vas sa­ko, kad Šiau­liuo­se prabė­go ko­ne pa­tys gra­žiau­si jo me­tai. Ta­da dar bu­vo jau­nys­tė.

Ge­ras pus­va­lan­dis iki kon­cer­to Šiau­lių pub­li­kai. Pas­ku­ti­nis bal­so iš­ban­dy­mas. Si­mo­nui Dons­ko­vui prie kon­cer­tą svar­bi kiek­vie­na se­kun­dė. Taip, anot dai­ni­nin­ko, bu­vo vi­sa­da.