Fotografas Antanas Dilys ieško lobių

Fotografas Antanas Dilys ieško lobių

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Fo­tog­ra­fas An­ta­nas Di­lys ieš­ko lo­bių

Šiaulių Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­jas fo­tog­ra­fas An­ta­nas Di­lys, mu­zie­jui pa­do­va­no­jęs be­veik 50 tūks­tan­čių ne­ga­ty­vų ir to­liau rū­šiuo­jan­tis do­va­nas, 85 me­tų ju­bi­lie­jų tra­di­ciš­kai pa­žy­mi pa­ro­da Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se, prieš gi­mi­mo die­ną. Se­no­ji fo­tog­ra­fi­ja jam yra lo­bis, ku­rį rei­kia su­ras­ti ir pa­ro­dy­ti vi­siems.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Du su pu­se šaukš­te­lio cuk­raus į ža­lio­sios ar­ba­tos puo­de­lį Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ – A. Di­lys įpra­tęs ger­ti sal­džią ar­ba­tą. Ry­tą jo ri­tua­las – puo­de­lis ka­vos su pie­nu.

– Me­tų pa­bai­ga, ju­bi­lie­ji­nė pa­ro­da – ga­li­my­bė vis­ką api­bend­rin­ti. Kaip jūs jau­čia­tės? Pa­ro­da – uo­ga ant me­tų tor­to?

– Toks su­ta­pi­mas. Gi­mi­mo die­na sau­sio 1-ąją ta­po tra­di­ci­ja prie gim­ta­die­nio pa­ro­dą reng­ti. Esu dė­kin­gas už tai, kad pa­ro­dą man or­ga­ni­zuo­ja mu­zie­ji­nin­kai – jie at­rin­ko nuo­trau­kas iš ma­no anks­ty­viau­sių dar­bų, gi­laus ar­chy­vo. Aš pa­ts gal­būt bū­čiau pra­dė­jęs nuo ki­to ga­lo – nau­jes­nių nuo­trau­kų. Da­bar spau­dai ren­gia­mas pir­ma­sis ma­no kū­ry­bos al­bu­mas, jis tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti sau­sio mė­ne­sį. Uo­ga ant tor­to, kaip pa­si­se­ka – kar­tais ji ga­li bū­ti rau­do­na, kar­tais tik gels­va ar vi­sai ža­lia, juo­da.

Man pa­ro­da – sun­kiau­sia die­na me­tuo­se. To­kia ma­no na­tū­ra, la­bai iš­gy­ve­nu, ner­vi­nuo­si be­veik vi­sus me­tus. Tą­dien daug dė­me­sio, svei­ki­ni­mų, ap­link drau­gai, vai­kai, anū­kai...

Tur­būt še­šias žie­mas prie ar­chy­vo dir­bau – va­sa­rą so­de­ly­je su dru­ge­liais skra­jo­ju, žie­mą – su nuo­trau­ko­mis. Per pu­sę am­žiaus šis tas su­si­kau­pė, o iki ga­lo ne­sut­var­ky­ta. Da­bar rei­kia pa­sku­ti­nes nuo­trau­kas pa­ruoš­ti ir ati­duo­ti Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jui. Pras­tes­nes nuo­trau­kas rei­kia tie­siog su­nai­kin­ti, su­de­gin­ti, su­kar­py­ti.

– Nes­kau­da šir­dies nai­ki­nant?

– Skau­da, kaip ne­skau­dės... Tą da­rau ke­liais eta­pais: pir­miau­sia ati­de­du, te­gul pa­gu­li. Po to prie jų grįž­tu, vėl žiū­riu. Jei nuo­trau­ka tik­rai pra­sta, nie­ka­las, vie­tą uži­ma – nai­ki­nu. No­riu, kad ši žie­ma bū­tų pa­sku­ti­nė vi­siš­kai su­tvar­ky­ti ar­chy­vus. Sau pa­si­lik­siu tik ge­riau­sių dar­bų ko­lek­ci­ją – apie 50-150 nuo­trau­kų. Tu­riu dar tech­ni­kos, ke­le­tą al­bu­mų, vie­nas ki­tas do­ku­men­tas – tą ati­duo­siu mu­zie­jui.

– Dar­bas su ar­chy­vais įdo­mus? Juo­se vis nau­jai at­ran­da­te ką nors pa­mirš­ta se­na?

– Ne­ty­čia už­kliū­na vie­nas, ki­tas ge­res­nis ne­ga­ty­vas... Ne­no­riu iš­duo­ti vi­sų įdo­my­bių, nes nie­kas neis į pa­ro­das Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je.

Aš, kaip „el­tie­tis“ (EL­TA dar­buo­to­jas), tu­rė­jau vis­ką fo­tog­ra­fuo­ti: nuo me­di­ci­nos iki že­mės ūkio. Be­je, že­mės ūkis man bu­vo prie dū­šios: prieš 50 me­tų da­ry­to­se nuo­trau­ko­se li­ko už­fik­suo­ta se­na tech­ni­ka, da­bar jau iš­ny­ku­si. Me­di­ci­no­je bu­vo tik ada­ta, bin­tas, vė­liau rim­tes­nės tech­no­lo­gi­jos at­si­ra­do. Iš­ny­ko, bet nuo­trau­ko­se li­ko tam tik­ri ob­jek­tai, įvy­kiai, tra­di­ci­jos, išė­jo žmo­nės.

Da­bar pa­ma­žu dė­lio­ju ne­ga­ty­vus „Šiau­liai ir šiau­lie­čiai“ ki­tų ar dar ki­tų me­tų pa­ro­dai. Svar­biau­sia, kad svei­ka­tos ir nuo­tai­kos bū­tų. Šiau­lių mies­tas per lai­ką la­bai pa­si­kei­tė. Pir­mą kar­tą į Šiau­lius at­va­žia­vau trau­ki­niu, iš­li­pau ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je ir ei­da­mas ste­bė­jau­si: aja­jaj, ko­kie mū­rai! Tuo­met ne­ga­ty­vuo­se už­fik­suo­tiems šiau­lie­čiams bu­vo ko­kie 7 me­tu­kai, da­bar 57 – jie ga­li net sa­vęs ne­beat­pa­žin­ti.

– Ar anuo­met fo­tog­ra­fuo­da­mas gal­vo­jo­te, kad ka­da nors jū­sų nuo­trau­kos taps is­to­riš­kai ver­tin­gos, pa­klius į mu­zie­jų?

– Ka­da ki­lo mu­zie­jaus min­tis, su­si­mąs­čiau apie tai, ėmiau nuo­trau­kas rim­čiau ver­tin­ti. Fo­tog­ra­fi­jas vi­suo­met steng­da­vau­si da­ry­ti kuo ge­riau, bet tik po ku­rio lai­ko jas įver­ti­ni. Jei iš­kart pa­ste­bė­da­vau, kad nuo­trau­ka ge­res­nė, kad­ras ka­da nors pa­ro­dai tiks, da­ry­da­vau nu­si­kal­ti­mą: re­dak­to­riui nea­ti­duo­da­vau pa­čios ge­riau­sios. Tai pa­skui pa­si­tei­si­no.

– Jū­sų nuo­trau­kas va­di­na epo­chos at­spin­džiu. Kaip ma­no­te, ko­kie vaiz­dai at­spin­dė­tų šiuos lai­kus?

– No­rint už­fik­suo­ti, rei­kia į šią epo­chą pa­si­ner­ti iki kak­lo, o da­bar aš ne vi­sai pa­si­nė­ręs... Per die­ną čia nie­ko ne­pa­da­ry­si, bet per per ke­lis mė­ne­sius ga­li­ma įsi­sma­gin­ti.

Aš vi­suo­met la­biau­siai siek­da­vau pa­ro­dy­ti vi­di­nį pa­sau­lį. Sun­ku? Bet rei­kia steng­tis. Žvilgs­nis, šyp­se­na, aša­ra, tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Rei­kia, kad nuo­trau­ka bū­tų gy­va.

Kiek­vie­ną va­sa­rą aš fik­suo­ju gam­tą: paukš­čiu­kus, ežiu­kus, gy­va­čiu­kus, va­ba­lus, gė­lių žie­dus... Per­nai ėjau pro sa­vo kūd­rą, ma­tau – žal­tys įsi­kan­dęs di­džiu­lę var­lę vin­giuo­ja. Var­lės ko­jos iš­lin­du­sios iš bur­nos, nes gro­bis tik­riau­siai bu­vo per di­de­lis. Su­sig­rie­biu – fo­toa­pa­ra­to nė­ra, o žal­čio ne­sus­tab­dy­si, ne­pri­ri­ši. Stam­biu pla­nu tai bū­tų uni­ka­lus kad­ras. Nu­lė­kiau į kam­ba­rį fo­toa­pa­ra­to, bet grį­žęs tik uo­de­gą pa­ma­čiau, įlin­do į sa­vo ur­ve­lį. To­dėl da­bar vi­sur ne­šio­juo­si ant kak­lo pa­si­ka­bi­nęs fo­toa­pa­ra­tą. Aš vis vien su­lauk­siu to žal­čio.

– Kaip ver­ti­na­te, kad da­bar vi­si fo­tog­ra­fuo­ja, iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se – nuo­trau­kų be­ga­ly­bė? Ar dėl to fo­tog­ra­fi­jos tam­pa ma­žiau ver­tin­gos?

– Nuot­rau­kų be­ga­ly­bė, bet ge­rų fo­tog­ra­fų – ne. Iš­ky­la vie­ne­tai. Pa­vyz­džiui, ma­no įkur­to­je Fo­tog­ra­fi­jos me­no drau­gi­jo­je bu­vo apie 600 na­rių vi­so­je Lie­tu­vo­je, o ve­dan­čių­jų fo­tog­ra­fų, to­kių kaip An­ta­nas Sut­kus, Alek­sand­ras Ma­ci­jaus­kas ar Ro­mual­das Ra­kaus­kas – tik ke­li.

Da­bar nuo­trau­kų, fo­tog­ra­fi­jos kryp­čių yra įvai­riau­sių. Kar­tą nuė­jau į pa­ro­dą Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je. Grįž­da­mas pa­gal­vo­jau: ge­ra pa­ro­da, tik ver­tė­jo ne­bu­vo – ne vis­ką su­pra­tau.

La­bai rei­kė­tų se­ną­ją fo­tog­ra­fi­ją baig­ti rink­ti, o mes šo­ka­me į ne­ži­no­my­bes, abst­rak­čius da­ly­kus. Už mū­sų gu­li neat­ras­ti, ne­paim­ti lo­biai. Oi, kiek stik­li­nių ne­ga­ty­vų už­kas­ta... Kar­tą su­ži­no­jęs apie ras­tą ne­ga­ty­vų ko­lek­ci­ją nu­le­kiu, o jie sa­ko į duo­bę su­me­tę ir už­py­lę že­mė­mis, kad vai­kai ne­su­sip­jaus­ty­tų. Tų lo­bių rei­kia ieš­ko­ti, jų yra ir ga­li­ma su­ras­ti.

– Jei rei­kė­tų nuo­trau­ko­je įam­žin­ti jū­sų šių me­tų ryš­kiau­sius įvy­kius, bū­se­ną, ko­kios tai bū­tų nuo­trau­kos?

– Su­dė­tin­ga. Čia per mi­nu­tę ne­pa­sa­ky­si. Ma­no me­tai bu­vo la­bai su­dė­tin­gi: ir la­bai daug gra­žių da­ly­kų, ir la­bai daug ne­ge­rų.

Bai­su, kas de­da­si pa­sau­ly­je! Ne­ži­nia, kas bus ryt po­ryt. Bū­tų la­bai ge­rai – pa­spau­di myg­tu­kus ir vis­kas ge­rai: vi­si tan­kai su­de­gė, vi­si lėk­tu­vai nu­kri­to į jū­rą tuš­ti – be žmo­nių. Vi­si gy­ve­na­me ra­miai, gra­žiai bend­rau­ja­me prie ar­ba­tos puo­de­lio.

Gal­vo­ju, į ko­kį miš­ką rei­kė­tų įlįs­ti, kad to pa­sau­lio bai­su­mo ne­ma­ty­tum? Gal įkel­ti į aukš­tą me­dį pa­la­pi­nę ir ten gy­ven­ti ste­bint gy­vū­nų pa­sau­lį? Stir­nai­tės ap­link bė­gio­ja, ge­niai at­skren­da. Ga­li­ma pri­si­jau­kin­ti, ot šei­my­na bū­tų! Nie­kas ne­ka­riau­tų. Nors ne, ir gam­to­je ko­vos vyks­ta.

– Gi­mė­te pir­mą­ją me­tų die­ną. Ar pa­gal­vo­ja­te apie sim­bo­li­nę gim­ta­die­nio da­tą? 85 me­tų ju­bi­lie­jus kuo nors ypa­tin­gas?

– Ap­lin­ka šven­tiš­kes­nė – vi­si šven­čia, o aš drau­ge su vi­sais. No­ri ne­no­ri ma­no me­tai di­dė­ti vie­ną kar­tą baig­sis. Gal­vo­jau, kai 80 su­lauk­siu, už­teks, vė­liau dar 5 pri­si­dė­jo. Da­bar svars­tau, jei su­lauk­čiau 90? Tik­rai dar pa­ro­dą pa­da­ry­čiau. Tik­riau­siai ji bū­tų pa­sku­ti­nė.

Pa­me­nu, 50-ąjį gim­ta­die­nį šven­čiau už­sa­ky­ta­me res­to­ra­ne – bu­vo su­kvies­ta apie 100 žmo­nių. O triukš­ma­vom, dai­na­vom, gro­jom, šo­kom! Pas­kui vis siau­ryn.

– Ko­kią do­va­ną pa­si­do­va­no­tu­mė­te atei­nan­čiais me­tais?

– Jei su­va­žiuos vi­si vai­kai, tai bus man do­va­na, jei neat­va­žiuos – do­va­nos ne­bus. Sau lin­kė­čiau to pa­ties, ko ir pa­sau­liui – tai­kos ir ra­my­bės, tai – svar­biau­sia. Tam rei­kė­tų ste­buk­lin­gos laz­de­lės ar ko­kio bur­ti­nin­ko, bet to­kių ne­ma­tau. Gal at­si­ras?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

85-ąjį gim­ta­die­nį sau­sio 1 die­ną su­tik­sian­tis An­ta­nas Di­lys sa­ko, jog tą­dien su­si­lie­ja kar­tu su šven­tiš­ka ap­lin­ka, Nau­juo­sius me­tus šven­čian­čiais žmo­nė­mis.

Fo­tog­ra­fas An­ta­nas Di­lys svars­to, jog bū­tų ge­rai tu­rė­ti myg­tu­kus, ku­riuos pa­spau­dus pa­sau­ly­je vis­kas bū­tų ge­rai, žmo­nės gy­ven­tų ra­miai, gra­žiai bend­rau­tų prie ar­ba­tos puo­de­lio.