Mokytojas Danijoje tapo statybininku

Mo­ky­to­jas Da­ni­jo­je ta­po sta­ty­bi­nin­ku

Kel­miš­kis mo­ky­to­jas ir vi­so­je ša­ly­je ži­no­mas tau­to­dai­li­nin­kas, me­di­nių skulp­tū­rų bei kop­lyts­tul­pių meist­ras Ana­to­li­jus Aks­ti­nas 36 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ati­da­vė pe­da­go­gi­niam dar­bui.

Šiais moks­lo me­tais mo­ky­to­jas jau ne­be­va­ži­nė­ja dės­ty­ti geog­ra­fi­jos, dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų į El­vy­ra­vos pa­grin­di­nę mo­kyk­lą.

Da­ni­jo­je, pa­čio­je Ko­pen­ha­gos šir­dy­je, įren­gi­nė­ja ko­te­džus. Už­dir­ba ke­tu­ris kar­tus dau­giau, ne­gu mo­ky­to­jau­da­mas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Už­sie­niui par­duo­da­vo ato­sto­gas

Ana­to­li­jus Aks­ti­nas skep­tiš­kai žiū­ri į emig­ra­ci­ją vi­sam lai­kui. Ta­čiau pa­dir­bė­ti sve­tur ir kas ke­li mė­ne­siai grį­ži­nė­ti na­mo – vi­sai priim­ti­nas va­rian­tas. Kol dir­bo mo­ky­to­ju, tri­jų vai­kų tė­vas daž­ną va­sa­rą ato­sto­gas par­duo­da­vo už­sie­nio darb­da­viams.

Praė­ju­sią va­sa­rą jis įsi­dar­bi­no vie­no­je Lie­tu­vos bend­ro­vė­je, ku­ri at­lie­ka sta­ty­bos ir ap­dai­los dar­bus Da­ni­jo­je. Ke­ti­no pa­dir­bė­ti tik per va­sa­rą. Ta­čiau vė­liau per­si­gal­vo­jo. At­si­sa­kė mo­ky­to­jo dar­bo – li­ko bend­ro­vė­je.

„Mo­kyk­lo­je, dės­ty­da­mas tris da­ly­kus, už­dirb­da­vau tik 500 eu­rų. Iš Kel­mės į El­vy­ra­vą kas­dien va­ži­nė­da­vau. Ne­ma­žai iš­leis­da­vau ku­rui. Be to, kai­mo mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jai pa­tys ne­re­tai tu­rė­da­vo fi­nan­suo­ti ir ka­bi­ne­tų re­mon­tą, ir da­lį mo­ky­mo prie­mo­nių, ne­tgi kai ku­rių vai­kų at­si­ve­ži­mą į mo­kyk­lą. Kai su­skai­čiuo­da­vau vi­sas iš­lai­das, pa­ma­ty­da­vau, jog ne kaž­kas iš tų pen­kių šim­tų ir li­ko“, – at­vi­rai pa­sa­ko­ja po­nas Ana­to­li­jus.

Vy­ras pra­si­ta­ria, jog ne­pa­to­gu bū­da­vę ir prieš žmo­ną, ku­ri Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je dir­ba pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, tu­ri me­to­di­nin­kės kva­li­fi­ka­ci­ją ir už­dirb­da­vo dau­giau.

Ga­liau­siai tai ir prin­ci­po rei­ka­las. Kiek ga­li­ma dirb­ti už gra­šius?

Erd­vų na­mą tu­rin­ti, du vai­kus į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą jau iš­lei­du­si, tik vie­ną moks­lei­vę duk­rą dar iš­lai­kan­ti šei­ma ne­jau­tė ne­pri­tek­lių. Ir pi­ni­gai ne­bu­vo pa­grin­di­nė prie­žas­tis keis­ti pro­fe­si­ją ir sta­tu­są.

Po­nas Ana­to­li­jus sa­ko tie­siog no­rė­jęs pail­sė­ti nuo pro­ti­nės veik­los. Rei­ka­la­vi­mai mo­kyk­lo­se nuo­lat ky­la. Vai­kai da­ro­si vis pro­ble­miš­kes­ni. Pas­vars­tęs, ar be­ver­ta ga­din­ti svei­ka­tą ir steng­tis dėl to­kio men­ko at­ly­gi­ni­mo. Be to, di­des­nis at­ly­gi­ni­mas ga­ran­tuos ir di­des­nę pen­si­ją.

Sa­vo pro­fe­si­jai mo­ky­to­jas ati­da­vė daug jė­gų. Šiau­lių uni­ver­si­te­te įgi­jo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę. Kai pra­dė­jo dar­buo­tis Kel­mės pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Nea­ki­vaiz­džiai dar bai­gė stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Įgi­jo ru­sų kal­bos mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę.

Po de­šimt­me­čio dar­bo pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re su­ma­žė­jo. Te­ko dar­bin­tis kai­mo mo­kyk­lo­je. Da­ly­kai, ku­riuos dės­tė, jam pa­čiam pa­ti­ko. Ta­čiau po 36 me­tų mo­kyk­lo­je pa­si­ju­to, kaip pa­ts sa­ko, „kaž­koks už­si­sto­vė­jęs“. No­rė­jo­si pa­keis­ti gy­ve­ni­mą, pa­ma­ty­ti pa­sau­lio.

Emig­ra­ci­jos pliu­sai ir mi­nu­sai

Erd­vio­je, sko­nin­gai su­tvar­ky­to­je sa­vo na­mų sve­tai­nė­je sė­dė­da­mas po­nas Ana­to­li­jus dar­bo už­sie­ny­je ne­pie­šia vien švie­sio­mis spal­vo­mis. Už­dir­ba ke­tu­ris kar­tus dau­giau ne­gu mo­ky­to­jau­da­mas. Ta­čiau ne­ga­li kas va­ka­rą pa­rei­ti na­mo, mie­go­ti sa­vo lo­vo­je.

Gy­ve­na ša­lia ob­jek­to pa­sta­ty­tuo­se va­go­nė­liuo­se. Dir­ba apie 20 sta­ty­bi­nin­kų iš Lie­tu­vos. Kiek­vie­nas tu­ri po ma­žą kam­ba­rė­lį mie­go­ti. Vir­tu­vė­lė, šal­dy­tu­vas, du­šas ir tua­le­tas – bend­ri. Jaus­mas ne­koks.

Vy­rai įren­gi­nė­ja ko­te­džus Ko­pen­ha­gos cent­re. Dir­ba še­šias die­nas per sa­vai­tę po 9–10 va­lan­dų. Jei­gu pri­rei­kia, dar­buo­ja­si ir po dvy­li­ka va­lan­dų. Sek­ma­die­niais il­si­si. Daž­niau­siai su­ren­gia sau ko­kią eks­kur­si­ją po Da­ni­ją.

Už va­lan­dą lie­tu­viai gau­na po 10 eu­rų. Da­nams už tuos pa­čius dar­bus mo­ka pus­ket­vir­to ar ke­tu­ris kar­tus dau­giau. Be to, lie­tu­viams rei­kia su­si­mo­kė­ti už gy­ve­ni­mą va­go­nė­liuo­se, bran­giau mo­kė­ti už da­niš­ką mais­tą.

Be vy­riš­kos ran­kos ne­leng­va ir Kel­mė­je li­ku­sioms Ana­to­li­jaus žmo­nai Jo­vi­tai bei duk­rai Mo­ni­kai.

Ta­čiau vis­ tiek, su­dė­jus vi­sus pliu­sus ir mi­nu­sus, lai­ki­na Ana­to­li­jaus emig­ra­ci­ja pa­si­tei­si­na. Dirbs ap­dai­li­nin­ku ir sta­liu­mi, kol leis svei­ka­ta.

Tris­pal­vė ap­ke­lia­vo lie­tu­vių bend­ruo­me­nes

Kas ki­ta, kai žmo­nės iš Lie­tu­vos iš­vyks­ta vi­sam lai­kui. Vy­riau­sia Aks­ti­nų duk­ra Eri­ka su vy­ru jau de­vy­ne­ri me­tai gy­ve­na Ai­ri­jo­je, Dub­li­no prie­mies­ty­je. Dir­ba va­dy­bi­nin­ke, koor­di­nuo­ja lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lą ir nė ne­gal­vo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą, nors jos vy­ras bū­tų nie­ko prieš. Ma­tyt, ne­ga­li pa­mirš­ti iš­si­la­vi­nu­sį žmo­gų skau­di­nan­čios pa­tir­ties Lie­tu­vo­je – bai­gė uni­ver­si­te­tą, bet te­ko par­da­vi­nė­ti te­le­fo­nus ry­šių bend­ro­vės sa­lo­ne.

Lie­tu­vos Eri­ka il­gi­si. Sun­ku pa­mirš­ti sa­vo šak­nis.

Gal to­dėl taip stip­riai kim­ba­si į lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lą? Or­ga­ni­zuo­ja tau­tie­čių kon­cer­tus, su­si­ti­ki­mus su ak­to­riais, mi­nis­te­ri­jų at­sto­vais Dub­li­no lie­tu­viams. Prieš Sei­mo rin­ki­mus su­ren­gė kai ku­rių kan­di­da­tų dis­pu­tus su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne. Per­nai ji iš­lei­do į pa­sau­lį is­to­ri­nę Lie­tu­vos vė­lia­vą. Vė­lia­va ke­lia­vo per vi­sas pa­sau­lio ša­lių lie­tu­vių bend­ruo­me­nes.

Aks­ti­nų sū­nus Vy­tau­tas įsi­gi­jo avia­ci­jos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę. Dir­ba Is­lan­di­jos fir­mo­je, ku­ri skrai­di­na tu­ris­tus po vi­są Ka­ri­bų jū­ros re­gio­ną, Is­pa­ni­ją, Vo­kie­ti­ją. Kol kas vai­ki­nas dar­buo­ja­si Lie­tu­vo­je. Ta­čiau tė­vas bai­mi­na­si, jog ir sū­nui ga­li tek­ti iš­va­žiuo­ti į sve­ti­mą ša­lį, jei­gu gau­tų aukš­tes­nes pa­rei­gas fir­mo­je.

La­bai ge­rai be­si­mo­kan­ti jau­niau­sia duk­ra Mo­ni­ka, da­ly­va­vu­si te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“, taip pat dai­ro­si uni­ver­si­te­to už­sie­ny­je.

Po­nas Ana­to­li­jus, grį­žęs į Kel­mę, daž­nai su­tin­ka sa­vo mo­ki­nių. Kai ku­rie užau­gę vai­kų glo­bos na­muo­se, mo­kyk­lą bai­gę pa­gal adap­tuo­tą pro­gra­mą. Iš to­lo svei­ki­na­si. „Mo­ky­to­jau, aš jau pa­ts iš­si­lai­kau!“ Gi­ria­si, jog dir­ba už­sie­ny­je. Rū­šiuo­ja šiukš­les. Už­sie­nio pri­va­lu­mas ir yra tas, jog kiek­vie­nam ten yra dar­bo pa­gal jo su­ge­bė­ji­mus. Dau­ge­lis iš­va­žiuo­ja pas sve­ti­mo­je ša­ly­je į gy­ve­ni­mą jau įsi­ki­bu­sius vy­res­nius bro­lius ir se­se­ris. Lie­tu­vo­je jie bū­tų iš­lai­ky­ti­niai, skurs­tų iš pa­šal­pų.

At­si­dės kū­ry­bai

Anks­čiau A. Aks­ti­nas per ato­sto­gas dar­buo­da­vo­si už­sie­ny­je. Da­bar at­virkš­čiai – ato­sto­gas lei­džia Lie­tu­vo­je. Atos­to­gų ne­ ma­žiau ne­gu mo­ky­to­jams. Ke­lis mė­ne­sius pa­dir­bė­jęs ­grįž­ta į Lie­tu­vą ir ga­li čia pa­bū­ti po ke­lias sa­vai­tes.

Ši­tą lai­ką tau­to­dai­li­nin­kas Ana­to­li­jus ke­ti­na skir­ti kū­ry­bai.

„Tu­riu ąžuo­lo. Ga­lė­siu su­kur­ti kop­lyts­tul­pių ar me­džio skulp­tū­rų“, – sva­jo­ja.

Per šias žie­mos ato­sto­gas už­siė­mė pra­ktiš­kes­niais da­ly­kais. Pa­da­rė vir­tu­vės bal­dų dviem už­sa­ko­vams.

Ro­do lais­vu lai­ku ant lie­pos plokš­čių iš­drož­tą trip­ti­ką „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“. Ant sie­nos ka­bo pa­ties Ana­to­li­jaus ta­py­tas pa­veiks­las.

Praė­ju­sią va­sa­rą me­džio skulp­tū­ro­mis tau­to­dai­li­nin­kas iš­puo­šė ke­le­tą so­dy­bų.

Po sun­kių sta­ty­bi­nin­ko dar­bų sve­ti­mo­je ša­ly­je tau­to­dai­li­nin­kas vi­lia­si at­si­gau­ti kur­da­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

Aks­ti­nų na­mų kie­mą puo­šia Ana­to­li­jaus pa­da­ry­ta pa­vė­si­nė.

Ana­to­li­jus Aks­ti­nas sa­ko, jog emig­ra­ci­ja iš­ban­dy­mas ne tik emig­ran­tams, bet ir toms ša­lims, ku­rios juos prii­ma. Ge­rai, jei­gu emig­ran­tai pa­de­da kur­ti ša­lies ūkį. O jei­gu ken­kia, kaip dau­gy­bė į Da­ni­ją at­plū­du­sių pa­bė­gė­lių, ku­rie ap­gy­ven­din­ti pen­kiuo­se še­šio­li­kos aukš­tų dau­gia­bu­čiuo­se. Į ši­tą te­ri­to­ri­ją dau­ge­lis bi­jo ei­ti.

Ana­to­li­jus Aks­ti­nas sa­vo na­mų kie­mą pa­puo­šė rū­pin­to­jė­liu.

Ne­pai­sant emig­ra­ci­jos pra­ra­di­mų Aks­ti­nų šei­mo­je ga­jus pa­si­di­džia­vi­mo Lie­tu­va jaus­mas. Tai at­si­spin­di ir Ana­to­li­jaus kū­ry­bo­je.

Nau­jau­sias po­no Ana­to­li­jaus kū­ri­nys trip­ti­kas „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“ pa­gal Bib­li­jos mo­ty­vus.