Sausio 13-osios aidas šiandien

Sau­sio 13-osios ai­das šian­dien

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ, žur­na­lis­tė

Šian­dien sau­sio 13-oji, penk­ta­die­nis. Tą­kart bu­vo sek­ma­die­nis, pa­ženk­lin­tas 14 žu­vu­sių­jų, šim­tų su­žeis­tų­jų krau­ju.

Praė­jus 26-eriems me­tams ma­to­me ryš­kių vi­suo­me­nės są­mo­nės po­ky­čio ženk­lų – ir ge­rų, ir blo­gų. Prieš ke­lis mė­ne­sius vy­ku­siuo­se rin­ki­muo­se į Sei­mą kan­di­da­ta­vo ir į ant­rą­jį tu­rą pa­te­ko apie „sa­vus, šau­džiu­sius į sa­vus“, „triū­bi­jęs“ Al­gir­das Pa­lec­kis. Į rin­ki­mų są­ra­šus vis pa­ten­ka juok­da­riai ar­ba klie­de­sių sklei­dė­jai. Tai yra simp­to­mai, by­lo­jan­tys apie vi­di­nį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, ku­rį kiek­vie­nas trans­liuo­ja taip, kaip su­ge­ba, to­li gra­žu ne vi­sa­da są­ži­nin­gai.

Esu to­kio am­žiaus, kad ga­liu ga­na ge­rai at­si­min­ti Sau­sio 13-ąją. Nors dar ne­pil­na­me­tė ir be suau­gu­sių­jų lei­di­mo vyk­ti į sos­ti­nę prie Sei­mo ne­ga­lė­jau, įvy­kius se­kiau. Pri­si­me­nu žmo­nių ryž­tą, eu­fo­ri­jos ir vie­ny­bės, su­ly­džiu­sios į vie­nį, ban­gą.

Tur­būt jau po de­šimt­me­čio ar po ke­lio­li­kos me­tų pa­si­gir­do nu­si­vy­lu­sių­jų fra­zė: „Ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“, nors ją kar­to­ja ne tik tie, ku­rie tik­rai ko­vo­jo – sto­vė­jo prie Par­la­men­to, rin­ko­si ra­jo­nuo­se prie pa­što ir te­leg­ra­fo sto­čių jas sau­go­ti. Tą sa­ki­nį daž­nai iš­ta­ria tie, ku­riems anuo­met vy­kę is­to­ri­niai po­slin­kiai bu­vu­sio­je sis­te­mo­je at­ro­dė nė mo­tais, ir tie, ku­rie tie­siog ty­liai lau­kė vie­no­kios ar ki­to­kios pa­bai­gos. Tą fra­zę kar­tais ta­ria ir in­te­li­gen­tai, me­no žmo­nės ir vers­li­nin­kai, ku­rių lū­kes­čiai neiš­si­pil­dė.

Dar praė­jus ke­le­riems me­tams kaip pikt­žo­lė su­ve­šė­jo ki­ta fra­zė: „Prie ru­so bu­vo ge­riau“. Kam ge­riau? No­menk­la­tū­ri­nin­kams, par­duo­tu­vių ve­dė­joms, ku­rios žong­li­ra­vo de­fi­ci­to są­vo­ka ir ga­lė­jo šlie­tis prie da­bar­ti­niais ter­mi­nais va­di­na­mo­sios grie­ti­nė­lės. Ge­riau bu­vo ne­no­rin­tiems ar­ba ne­su­ge­ban­tiems mąs­ty­ti, nes iš vir­šaus bu­vo nu­sta­ty­ti gy­ve­ni­mo eta­pai: mo­kyk­la, pro­fe­si­nė, tech­ni­ku­mas ar­ba aukš­to­ji, pa­sky­ri­mas ir dar­bas iki pen­si­jos, į ku­rią išei­da­vo ge­ro­kai anks­čiau nei da­bar.

Bet praei­tis daž­nai at­ro­do gra­žes­nė, jos ašt­rūs kam­pai pra­dings­ta tar­si si­lue­tai rū­ke. Tie, ku­riems „bu­vo ge­riau“, pa­mir­šo, kad anuo­met „neeg­zis­ta­vo“ neį­ga­lūs žmo­nės. Jie bu­vo, bet gy­ve­no ka­lė­ji­me – dva­si­nia­me ir fi­zi­nia­me. Ir da­bar neį­ga­lie­siems ne vi­sa ap­lin­ka pri­tai­ky­ta, bet si­tua­ci­ja iš es­mė kei­čia­si: jie mo­ko­si, stu­di­juo­ja uni­ver­si­te­tuo­se, dir­ba, o šią ka­den­ci­ją pir­mą kar­tą neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis Jus­tas Džiu­ge­lis bu­vo iš­rink­tas į Sei­mą.

Ne­pa­ten­kin­tie­ji da­bar­ti­mi pa­mir­šo ei­les prie mė­sos par­duo­tu­vių, kur vie­tą už­siim­da­vo ket­vir­tą va­lan­dą ry­to, kad po­piet atė­ję ir vėl at­si­sto­ję gau­tų kaž­ką dau­giau nei ka­no­pas.

Nep­ri­si­me­na jie ir to, kad ir ne mais­to pre­kių par­duo­tu­vė­je rei­kė­jo tu­rė­ti „bla­tą“. Man tur­būt bai­siau­sia to laik­me­čio me­ta­fo­ra iš­ky­la vaiz­das: iš par­duo­tu­vės grį­žu­si mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo, kad vos at­ra­ki­nus du­ris su­si­bū­rę žmo­nės taip grū­do­si grei­čiau praei­ti, kad ją, dėl pa­žeis­tų są­na­rių jau sun­ko­kai vaikš­čio­ju­sią, par­grio­vė tarp­du­ry­je ir ku­rį lai­ką da­lis jų li­po per mo­čiu­tę, ne­pa­duo­da­mi nė ran­kos at­si­sto­ti.

Kam pre­kė bu­vo svar­biau­sias da­ly­kas, tam ir da­bar yra blo­gai, nors len­ty­nos par­duo­tu­vė­se lūž­ta nuo pa­siū­los įvai­ro­vės. Da­bar jie ne­tu­ri pa­kan­ka­mai pi­ni­gų, kad vis­ką, ko ne­rei­kia, nu­si­pirk­tų ar­ba – kad nu­si­pirk­tų tai, kas nau­jau­sia ir kas gra­žiau bei ge­riau ne­gu pas kai­my­ną.

Taip, žmo­nes ner­vi­na ne ap­skri­tai ne­ga­lė­ji­mas kaž­ko tu­rė­ti, bet ki­to su­ge­bė­ji­mai tu­rė­ti dau­giau.

Grįž­ki­me prie fra­zės: „Ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“. O ko­kia ji tu­rė­jo bū­ti, kai val­dė tie pa­tys, ku­rie čia gy­ve­no ir anks­čiau? Juk kar­tu su lais­ve ir pre­kė­mis iš Va­ka­rų neim­por­ta­vo­me Va­ka­rų val­džios.

Ar kas nors ža­dė­jo eko­no­mi­nę ge­ro­vę kiek­vie­nam? Ne. Kal­bė­jo­me apie lais­vę. Apie pa­si­rin­ki­mą. Lais­vę ir pa­si­rin­ki­mą mes tu­ri­me.

Lais­vė reiš­kė ir at­ver­tas sie­nas – iš Va­ka­rų už­plū­du­sius pro­duk­tus bei į Va­ka­rus nu­te­kė­ju­sius mū­sų pro­tus ir dar­bo jė­gą. Tai na­tū­ra­lus pro­ce­sas. Kas no­ri fi­nan­siš­kai ge­res­nio gy­ve­ni­mo ar iš­šū­kių ir iš­drįs­ta, – iš­va­žiuo­ja. Pa­si­li­ku­siems tai reiš­kia pro­ble­mą dėl bū­si­mų pen­si­jų.

Lais­vė ne­su­tei­kia sau­gu­mo, eko­no­mi­nės ge­ro­vės. Ir tai nė­ra jos tiks­las. Lais­vė duo­da ga­li­my­bes ir ne­kont­ro­liuo­ja: jei pa­da­ry­si ne­tin­ka­mus spren­di­mus, to­kias tu­rė­si ir pa­sek­mes. Tas pat pa­sa­ky­ti­na ir apie iš­rink­tos val­džios spren­di­mus, ku­rie di­de­le da­li­mi le­mia mū­sų vi­sų iš­gy­ve­ni­mą ir su­gy­ve­ni­mą. Kol kas bu­vu­sių val­džios at­sto­vų spren­di­mai ne­bu­vo pa­tys sėk­min­giau­si. Bet gal bus, jei iš tik­rų­jų rū­pės ša­lies ge­ro­vė?

Tad į tei­gi­nį, „ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“, at­sa­ky­čiau: mes tie­siog dar ne­pa­sie­kė­me tiks­lo.