Naujausios
Grįžti iš emigracijos įmanoma
Šiaulietė Loreta Karklelytė, praėjusią vasarą baigusi Šiaulių „Saulėtekio“ gimnaziją ir tiesiai iš mokyklinio suolo pusmečiui išvykusi padirbėti į Bostono miestą Jungtinėje Karalystėje, prisipažino, jog ilgesniam laikui išsiskirti su Lietuva ir čia esančiais artimais žmonėmis, ko gero, negalėtų.
Prieš metus redakcijai Loreta sakė, kad jos saulė šviečia ne kažkur Airijoje ar Skandinavijoje, o Lietuvoje. Pasak emigrantės dalią išbandžiusios šiaulietės, greičiausiai lygiai tą patį pasakytų ir didžioji dalis toli nuo namų jos sutiktų lietuvių, dažnai pasvajojančių apie sugrįžimą į Lietuvą. Tik ar išsipildys kada ši jų svajonė?
Sidas AKSOMAITIS
„Respublikos“ žurnalistas
– Kokie keliai jus atvedė į Bostoną?
– Išvažiuoti padirbėti į užsienį iškart po mokyklos baigimo neplanavau. Tačiau nutiko taip, kad kelios geros draugės, nusprendusios išvykti į užsienį užsidirbti, kartu važiuoti pakvietė ir mane. Apsvarsčiusi pasiūlymą pamaniau – o kodėl gi nepabandžius? Lietuvoje kone kasdien girdime apie tautiečius, išvykstančius „arti“ į fabrikus, dirbančius ten juodą, sunkų darbą. Aš žinojau, kad ir manęs laukia darbas fabrike, todėl buvo labai smalsu pamatyti pačiai, koks tas darbas ir gyvenimas emigracijoje. Taip pat tikėjau, kad ši kelionė man bus puiki proga geriau pažinti save, užsidirbti studijoms, apmąstyti, ką labiausiai norėsiu studijuoti, suvokti, ko trokštu iš gyvenimo. Be to, norėjau patobulinti ir anglų kalbos žinias.
– Į Angliją atvykote naktį po „Brexit“ referendumo, kuriame Jungtinės Karalystės gyventojai pasisakė dėl išstojimo iš ES. Nebaugino po šio referendumo daugelį apėmusi nežinia?
– Pamenu, galvojau – ką tik išvažiavau iš Lietuvos ir dabar manęs niekas nebeįleis į Angliją, turėsiu su visomis savo rankinėmis grįžti namo. Tačiau mane pasitikę lietuviai buvo visiškai ramūs – jie Anglijoje gyvena ir dirba jau daug metų, todėl nebijo, kad juos kas nors deportuos. Pirmą mėnesį buvo daug kalbų ir daug diskusijų, o po to visos baimės išnyko. Vienas anglas man sakė, kad dirbantys emigrantai jiems netrukdo, anglams pikta dėl tokių emigrantų, kurie į šalį atvyksta tik dėl pašalpų, kurie nedirba ir parazituoja.
– Ko išmokote šioje kelionėje?
– Anglija man padėjo suvokti tai, kad reikia branginti kiekvieną akimirką ir ja džiaugtis, nes daugiau tokios gali ir nebebūti. Dabar, kai pusmetis savarankiško gyvenimo toli nuo namų ir artimųjų jau praeityje, galiu pasakyti, kad ši tolima kelionė man buvo puiki proga pasisemti įvairiapusės patirties. Ūgtelėjau daug kur – pradedant buitiniais dalykais, kulinariniais sugebėjimais, anglų kalbos žiniomis, baigiant gebėjimu priimti visus sprendimus savarankiškai. Lietuvoje iškilus menkiausiai problemai visuomet galėdavau tikėtis artimųjų pagalbos, o užsienyje visus rūpesčius turėjau spręsti pati. Iš pradžių visa tai kėlė siaubą: aš ką tik baigusi mokyklą, gyvenu svetimoje šalyje, o dar ir bendrauti įvairiose įstaigose, aiškintis iškylančius klausimus turiu svetima kalba! Išvykdama galvojau, kad angliškai kalbu gerai, bet, kai prireikė pasikalbėti su tikrais anglais, supratau, kad mano anglų kalbos žinios – kuklios. Todėl, fabrike išdirbusi po dvylika valandų, grįždavau ir sėsdavau mokytis anglų kalbos.
– Ar sunkus buvo darbas fabrike?
– Dirbti daržovių fabrike pradėjau praėjus trims dienoms nuo atvykimo. Viena draugė, su kuria kartu atvykau į Bostoną, jau anksčiau buvo dirbusi panašų darbą fabrike, tad žinojau, kad turėsiu pakuoti žaliąsias daržoves, klijuoti ant pakuočių lipdukus. Darbas fabrike buvo organizuojamas dvejomis pamainomis po dvylika valandų, aš dirbau naktinėje pamainoje. Dienomis fabrike būdavo daugiau įtampos: daugiau valdžios, daugiau kontrolės, o kartas nuo karto patikrinti darbininkus atvykdavo ir įvairių inspekcijų atstovai. Iš pradžių maniau, kad naktinį darbą bus nelengva ištverti fiziškai, bet greit adaptavausi. Kur kas labiau tas darbas ir jo monotonija vargindavo psichologiškai. Kita vertus, aktyvi veikla ir nuovargis suteikdavo galimybę užsimiršti bei neprisileisti jokių liūdnų minčių. Palaipsniui Bostone atsirado ir draugų, dėl to ir tas miestas tapo artimesnis. Pavyzdžiui, eini per Bostoną ir susitinki savo bendradarbį – kokį nors lenką ar bulgarą, o jis tau moja ranka ir teiraujasi, kaip sekasi.
– Ar dažnai mintimis grįždavote į Lietuvą?
– Per skype programą kone kasdien susisiekdavau su artimaisiais, žinių apie įvykius Lietuvoje rasdavau ir internete, todėl nesijaučiau atitrūkusi nuo mūsų šalies. Labai stiprų namų ilgesį pradėjau jausti prieškalėdiniu laikotarpiu, o žmonės Anglijoje Kalėdoms ruoštis pradeda labai anksti. Ilgesys į širdį tiesiog skverbdavosi, kai paryčiais po darbo eidavau Bostono gatvėmis – aplink skambėdavo kalėdinė muzika, aš sutikdavau šventiškai nusiteikusius žmones ir suvokdavau, kad mano artimieji ne čia, o toli Lietuvoje. Jei dar užpernai Kalėdos man visų pirma asocijavosi su dovanomis, laukdama praėjusių Kalėdų aš supratau, kad svarbiausias šios šventės akcentas – tai buvimas su savo šeima. Kone visi lietuviai iš tos aplinkos, kurioje gyvenau Bostone, labai nori grįžti į Lietuvą, labai jos ilgisi. Bostone artimai susidraugavau su viena moterimi, kuri mane ten globojo lyg mama. Ši moteris Bostone gyvena jau septynerius metus, bet irgi svajoja vieną dieną grįžti į Lietuvą, atsidaryti čia siuvyklą.
– Ar sugrįš kada į Lietuvą mūsų išeiviai?
– Labiausiai ir pati bijojau, kad man Anglijoje patiks, todėl aš, net nebaigusi jokių mokslų, taip ir liksiu dirbti tame fabrike. Jei vertinti iš materialiosios pusės, dirbant fabrike užsidirbti išgyvenimui Anglijoje nėra sunku. Tačiau aš labai norėčiau, kad į Lietuvą sugrįžtų visi to norintys mūsų emigrantai. Jeigu jie norės – jie tikrai grįš.
– Kiek Lietuvoje turėtų uždirbti žmogus, kad nesižvalgytų į užsienius?
– Grįžus į Lietuvą man buvo labai įdomu nueiti į parduotuvę ir pasižiūrėti, kaip per pusę metų čia pakito kainos, ar man čia viskas atrodys brangu. Palyginusi kainas mūsų šalies ir Anglijos parduotuvėse galiu pasakyti, kad jos yra panašios. Skirtingi tik atlyginimai ir žmonių perkamoji galia. Tai ir yra didžiausia problema, dėl kurios žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Ar normalu, kad Anglijos fabrike nekvalifikuotą darbą dirbantis žmogus per savaitę uždirba tiek, kiek aukštuosius mokslus baigęs ir protinį darbą Lietuvoje dirbantis žmogus per mėnesį? Jei lietuviški atlyginimai pasivytų angliškus, tada ir į Angliją emigruoti nebūtų prasmės. Man patiko tai, kad atlyginimas Anglijoje mokamas kas savaitę. Taip yra labai patogu susiplanuoti savaitės išlaidas nuomai, maistui, o likusią dalį atsidėti. Susiplanuoti analogiškas išlaidas visam mėnesiui, mano manymu, yra sunkiau.
– Iš emigracijos grįžę lietuviai neretai sako, kad užsienyje lietuvis lietuviui yra vilkas. Ar ir jūs tai pajutote?
– Nors ir esu girdėjusi panašių palyginimų, nei fabrike, nei mieste nesusidūriau su lietuviais, kurie man bandytų pakenkti ar linkėtų blogo. Nuomojausi kambarį name, kuriame gyveno, rodos, penkios lietuvių šeimos, ir mes visi labai šauniai bičiuliavomės. Su kaimynais kartu gamindavome lietuviškus patiekalus, leisdavome laisvalaikį. Bostone užsimezgę draugiški santykiai su ten sutiktais lietuviais išliko ir man grįžus į Lietuvą: susirašinėjame, bendraujame socialiniuose tinkluose.
– Ar lengva emigrantams užsienyje išlaikyti lietuvišką tapatybę?
– Bostone dažnai skamba lietuvių kalba, nes ten gyvena labai daug lietuvių. Žmonės gaminasi lietuvišką maistą, bendrauja lietuviškai, domisi, kas vyksta Lietuvoje. Ir ypač džiaugiasi, kai pas juos koncertuoti atvažiuoja kokia nors grupė iš Lietuvos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ar normalu, kad Anglijos fabrike nekvalifikuotą darbą dirbantis žmogus per savaitę uždirba tiek, kiek aukštuosius mokslus baigęs ir protinį darbą Lietuvoje dirbantis žmogus per mėnesį?