Naujausios
Gražaus Lietuvos kaimo istorija
Mažąja 2017 metų kultūros sostine paskelbti Gasčiūnai, Joniškio rajone, turi savo dokumentinį filmą. Penktadienio vakarą jis buvo pristatytas Joniškio kultūros centre. Filmo idėją kelerius metus brandino iš Gasčiūnų kilęs žurnalistas Edvardas Kubilius, jam padėjo du kolegos iš Vilniaus ir Belgijos. E. Kubilius sakė norėjęs parodyti gražų kaimą, nes pats tikrai tokį matė vaikystėje. Jis netiki stereotipu apie prasigėrusią Lietuvą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kadrai iš filmo
Kiekvienas rytas Gasčiūnuose prasideda pieno supirkimo punkte, kurio vedėja Birutė Vačikauskienė surenka ūkininkų atgabenamą pieną. Moteris bene pirmoji kasryt pasisveikina su vietos gyventojais.
„Pieninė – ne tik surinkimo punktas, bet ir pabendravimo vieta“, – filme sako B. Vačikauskienė.
Seniūnaitis, rajono Tarybos narys, ūkininkas Romualdas Gylys filme žengia į vasaros subrandintą javų lauką, patikrina grūdų kokybę. Ūkininkas eina ramiai, neskubėdamas, tvirtai žinodamas, ką daro ir kodėl. Jis nedaugžodžiauja. Sako, kad tėvai ir seneliai buvo prie žemės, tad ir pats neįsivaizduoja, kad galėtų kuo kitu užsiimti.
O štai mokytoja Teresa Lengvinienė žiūrovus vedžioja po Gasčiūnus ekskursijoje.
Filme kalbinami bendruomenės pirmininkas Eligijus Dargis, Kepalių seniūnė Laura Veikalienė, užfiksuoti epizodai iš kasdienio gyvenimo ir renginių. Edvardas Kubilius kuria siužetą, per kurį bandoma atsakyti, kodėl šis kaimas ne toks, kokį dažniausiai rodo žiniasklaida: nykstantį, prasigėrusį, kuriame slogu gyventi.
Idėją brandino kelerius metus
LRT radijo žurnalistas, filmo apie Gasčiūnus įgyvendintojas E. Kubilius atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Ar idėja buvo tavo ir kiek ilgai brandinta?
– Idėja įamžinti Gasčiūnus, jų žmones, aplinką, detales, kurios man primena vaikystę, brendo kelerius metus. Iš pradžių svarsčiau sukurti radijo dokumentiką, kurioje būtų pakalbintas kiekvienas kaimo gyventojas. Vėliau pagalvojau, kad tos medžiagos vertė – per menka.
Praėjusių metų pavasarį su Gasčiūnų kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotoja Rima Gyliene svarstėme, kaip reikėtų solidžiai paminėti Gasčiūnų kaimo bendruomenės įkūrimo dešimtmetį. Pasiūliau sukurti dokumentinį filmą. R. Gylienė pritarė, bet aš pats nemoku nei filmuoti, nei montuoti. Bet mano geri draugai vilnietė žurnalistė Justina Gedvilaitė ir Vilniuje gyvenantis belgų žurnalistas Maartenas De Lange tai sugeba, tad pasikalbėjau su jais. Jie sutiko imtis šio iššūkio ir padėti. Be jų filmo nebūtų.
– Ar atsitiktinai sutapo sumanymas su įvykiu, kad Gasčiūnai paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine?
– Tada, kai nusprendėme kurti filmą ir pradėti filmavimą, Gasčiūnai dar nežinojo, kad taps mažąja kultūros sostine. Pirminė mintis buvo filmo premjerą parodyti 2016 metų rudenį, kada kaimo bendruomenė minėjo 10-metį. Tačiau sužinoję gerą naujieną, nusprendėme filmo premjerą ir dešimtmečio minėjimą atidėti sausio 20 dienai, kada organizavome pirmąjį 2017 metų mažosios kultūros sostinės renginį.
– Ar susidūrėte su netikėtumais, nors aplinka ir pažįstama?
– Filmavimus pradėjome 2016 metų gegužės mėnesį, baigėme rugsėjo viduryje. Intensyviai dirbome keturis mėnesius, kartais iš Vilniaus į kaimą atvažiuodavome kas antrą savaitgalį.
Buvo įvairių momentų. Pavyzdžiui, grįžtame suplanavę filmuoti, kaip mokytoja Teresa Lengvinienė veda ekskursiją, bet apsiniaukę, šiek tiek lyja, tad tenka viską atšaukti ir apsisukus grįžti į Vilnių.
Esame labai patenkinti, kad gasčiūniečiai noriai įsileido mūsų kameras į savo kiemus ir namus. Būtent jų geranoriškumas, supratingumas leido parengti kokybišką dokumentinį filmą, kur viskas teka natūraliai, nėra jokios vaidybos.
– Norėjai parodyti, kad tavo kaimas gražus, neprasigėręs, kokius dažnai matome televizijos laidose. Kaip manai, kas lėmė, kad jis toks?
– Pastaruoju metu girdime labai daug neigiamų dalykų apie kaimą: prasigėręs, jaunimas išvažiuoja ir nebegrįžta, gyvenvietes sukrečia žiaurios tragedijos – vaikai šuliniuose, miškuose užkasami naujagimiai, tvyro smurtas prieš moteris ir vaikus.
Kaskart apie tai kalbėdamas per radiją dviprasmiškai jaučiuosi, nes asmeniškai nei dabar matau, nei iš savo vaikystės tokių žiaurių dalykų neprisimenu. Tad su draugais žurnalistais ir paskyriau vasarą tam, kad iš tiesų vertingai, prasmingai įamžinčiau savo kaimą ir kalbėdamasis su žmonėmis galbūt rasčiau atsakymą, kur yra ta Gasčiūnų stiprybė.
Ypač svarbus yra pačių žmonių požiūris, kaip jie nori gyventi, ir tai, kad stengiasi gyventi geriau.
Vieni gasčiūniečiai įvairias iniciatyvas remia finansiškai, kiti prisideda gražindami aplinką, negaili savo technikos, treti suburia žmones. Visa tai sudėjus rajone ir atsiranda tokia maža, miela ir iš dalies savarankiška „respublika“. Manau, tai ir yra Gasčiūnų, kaip kokybiško kaimo, sėkmės receptas.
Filmu mes būtent tai siekėme išryškinti, Gasčiūnus parodyti ne tik Joniškiui, bet visai Lietuvai, kad daugiau žmonių sužinotų apie šį kaimą ir kiekvienas pamąstytų, ką jis pats gali padaryti, kad būtų daugiau tokių vietovių, o žiniasklaidoje mažiau girdėtume apie dramas.
Daug kas manęs dabar gali nesuprasti, kadangi esu iš tų žurnalistų, kuris labai dažnai kalba apie blogus dalykus kaimuose. Kartais gal perlenkiu lazdą, dramatizuoju, bet taip, matyt, atsitinka, nes noriu, kad žmonės ir valdžia atkreiptų dėmesį į problemas ir vieną kartą imtųsi jas spręsti iš esmės!
– O kokie tavo atsiminimai iš vaikystės kaimo?
– Prisimenu tokį, kuriame visada buvo, ką veikti. Mėgėjų teatrai, sporto varžybos, įvairiausi renginiai, net žolės riedulio komanda Gasčiūnuose buvo, kai ten gyvenau. Aš pats turėjau grupę, su kuria po rajoną važinėdavome koncertuoti.
Ir dabar yra žmonių, kurie prie savo kasdienybės nori papildomos veiklos. Suaktyvėjo kaimo moterys, jos susirenka ir kepa bandeles, bendrauja, vaišina svečius.
Grįžus į kaimą norėtųsi išvysti daugiau aktyvesnio jaunimo. Man atrodo, kad jis šiek tiek priblėsęs.
– Sukurti filmą nėra paprasta. Kas jį rėmė: gasčiūniškiai ar buvo paramos ir iš kitur?
– Mes, trys kūrėjai, dirbome iš idėjos, kadangi mums tokio „kalibro“ dokumentinis filmas – pirmasis per darbo praktiką. Didelių finansinių išlaidų nereikėjo, o kai prireikė, pakrapštėme ir savo kišenes, ir kai kurie gasčiūniečiai minimaliai padėjo. Pavyzdžiui, mano tėvai komandą maloniai priėmė, tomis dienomis, kol filmuodavome, mama maitino. Visi, kas galėjo, padėjo. Tai svarbu, nes vargu ar be vietos žmonių pagalbos filmas būtų išvydęs dienos šviesą.
Gera po savęs palikti kažką, kas turi išliekamąją vertę.
– Ar filmą galės pamatyti platesnė auditorija?
– Planų yra tikrai daug, užmojai dideli. Likus kelioms dienoms iki premjeros jau matėme didelį susidomėjimą. Filmo anonsą internete peržiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių, girdžiu, kad apie jį kalba ne tik Joniškio rajonas, daug žmonių iš visos Lietuvos rašo, skambina klausdami, kada ir kur jį galės pamatyti. Manau, Gasčiūnai nuskambės per visą Lietuvą. Galbūt šis filmas pirmiausia pačius gasčiūniečius įkvėps nesustoti, o ir kitus kaimus, kuriems to reikia, paskatins pasitempti.
Justinos GEDVILAITĖS nuotr.
Žurnalistas Edvardas Kubilius (centre) su kolegomis Justina Gedvilaite ir Maartenu De Lange atvyksta filmuoti Gasčiūnų kaimo.
Justina Gedvilaitė ir Maartenas De Lange – viename iš kaime dažnai organizuojamų renginių.
Žalias ir gražus Gasčiūnų kaimas – iš paukščio skrydžio.
Ūkininkas, seniūnaitis ir rajono Tarybos narys Romualdas Gylys – filmavimo akimirką.
Akimirka iš Gasčiūnų kaimo bendruomenės teatro „Kitaip“ spektaklio.