50 rudų atspalvių

50 ru­dų at­spal­vių

Ne­si­bai­gian­tys pa­plū­di­miai. Van­de­ny­no purs­lai. Vė­jas plau­kuo­se ir gal­vo­je. Uo­los. Mar­so kan­jo­nai, rai­bu­liuo­jan­tys pen­kias­de­šim­čia ru­dų at­spal­vių. To­kia lau­ki­nė Fuer­te­ven­tu­ra – Is­pa­ni­jai pri­klau­san­ti Ka­na­rų sa­ly­no sa­la At­lan­to van­de­ny­ne. No­rint pa­bėg­ti nuo lie­tu­viš­kos žie­mos, tai to­bu­li va­sa­ros kon­ser­vai su tro­pi­nių vai­sių ir jū­rų gė­ry­bių sko­niu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

At­si­pū­tu­sio is­pa­no pa­mo­kos

Keis­tas te­le­por­ta­ci­jos jaus­mas: tem­pe­ra­tū­ros mi­nu­są pa­kei­tė pliu­sas, snie­go pus­nis – smė­lio pus­nys, nuo šal­čio pa­šiur­pu­sius me­džius – vė­jo šiu­re­na­mos pal­mės.

Eu­ro­po­je Ka­na­rų sa­ly­no sa­los be­ne ge­riau­sia vie­ta pa­bėg­ti nuo žie­mos. Dau­ge­lio gir­dė­ta Te­ne­ri­fė ar Gran Ka­na­ri­ja – ge­ro­kai ža­les­nės, ci­vi­li­zuo­tes­nės ir tu­ris­tis­tiš­kes­nės, Fuer­te­ven­tu­ra – lau­ki­nė ir vė­juo­ta.

„Ho­la!“ – svei­ki­na­si su mu­mis is­pa­nas Guil­ler­mo, iš ku­rio sa­vai­tei nuo­ma­vo­mės ato­sto­gų bu­tą. Iš­kart pa­si­siū­lo ap­ro­dy­ti vie­ti­nes apy­lin­kes. „Čia šios sa­los uni­for­ma!“ – pa­ro­do į sa­ve, vil­kin­tį šor­tus ir mar­ški­nė­lius trum­po­mis ran­ko­vė­mis. Pa­si­muis­tau džin­suo­se. Ar­čiau­siai Af­ri­kos esan­čio­je sa­lo­je tem­pe­ra­tū­ra re­tai ka­da nu­kren­ta že­miau 18-20 laips­nių net žie­mą.

Iš že­my­ni­nės da­lies į Fuer­te­ven­tu­rą su šei­ma is­pa­nas at­si­kraus­tė prieš ket­ve­rius me­tus. „Ir vi­siš­kai ne­si­gai­liu. Vi-si-škai! Čia vi­sa­da ge­ras oras, gy­ve­nu at­si­pū­tęs“, – sa­ko. Su žmo­na Ma­ria vy­ras įsi­gi­jo še­šis bu­tus, ku­riuos nuo­mo­ja tu­ris­tams – toks jo dar­bas. Sa­ko, šio­je sa­lo­je iš­li­ku­si se­no­sios Is­pa­ni­jos dva­sia, kai žmo­nės pa­si­ti­kė­jo vie­ni ki­tais ir net ne­ra­kin­da­vo du­rų.

Fuer­te­ven­tu­ro­je skai­čiuo­ja­ma dau­giau nei 150 pa­plū­di­mių, jie kaip mag­ne­tas trau­kia bang­len­ti­nin­kus, bur­len­ti­nin­kus, nar­dy­to­jus, jė­gos ait­va­rų mė­gė­jus. Pap­lū­di­miai juo­do vul­ka­ni­nio smė­lio, ar gel­to­no – kaip no­ri. Dau­ge­lis jų, ypač žie­mos se­zo­nu, pus­tuš­čiai.

„Ga­li­te ei­ti ir ne­su­tik­ti nė vie­no žmo­gaus. Prak­tiš­kai kiek­vie­nam žmo­gui po pa­plū­di­mį. Čia ga­li­te de­gin­tis ir mau­dy­tis nuo­gi“, – akį mirk­te­li Guil­ler­mo.

„Ar jūs sur­fi­na­te?“ – klau­siu ka­na­rie­čio. Jis pur­to gal­vą: „Neee, vi­sai ne­gun­do. Ma­čiau ne kar­tą, kaip tu­ris­tai ant kran­to gu­li kaip iš­mes­tos žu­vys ir ma­ta­ruo­ja ran­ko­mis į šo­nus, ne­va mo­ko­si. Jau se­niai bū­čiau iš­mo­kęs, jei no­rė­čiau“.

Pra­de­dan­tie­ji ban­gų gau­dy­to­jai, bang­len­tę ma­tan­tys pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me, tu­ri iš ko rink­tis – bu­ria­vi­mo mo­kyk­lų sa­lo­je daug. Ne van­dens spor­to en­tu­zias­tai ga­li gro­žė­tis  „sur­fi­ni­mo“ die­vais ant ban­gų nuo kran­to. Vie­nos mo­kyk­los pla­ka­tas skel­bia – „Work su­cks, go sur­fing“ (angl. „Dar­bas už­kni­sa, eik plau­kio­ti bang­len­te").

Mar­so kan­jo­nai

Ke­liau­ti po sa­lą au­to­mo­bi­liu ne­su­dė­tin­ga, nes jos il­gis – apie 100 km, plo­tis – 31 km. Ke­liai – neį­ti­kė­ti­nai pui­kūs. Ga­li­ma sa­lą sker­sai išil­gai iš­mai­šy­ti per po­rą die­nų, bet daug ma­lo­niau tai da­ry­ti iš lė­to.

Mar­sas – be­ne daž­niau­sias pa­ly­gi­ni­mas ky­la min­ty­se ste­bint iš vi­sų pu­sių su­pan­čias uo­lė­tas vul­ka­ni­nes dyk­ras be me­džių ir au­ga­lų. Kur ne kur sty­ro kak­tu­sai. Pie­tuo­se esan­čia­me na­cio­na­li­nia­me par­ke Jan­dia ply­ti dau­giau kaip 2600 ha uo­lin­go­mis kal­vo­mis nu­sė­ta dy­ku­ma.

Mar­są sa­los pa­vir­šius pri­me­na ir fil­mų kū­rė­jams. Guil­ler­mo di­džiuo­ja­si – čia bu­vo fil­muo­tos is­to­ri­nės dra­mos apie le­ge­ndi­nį pra­na­šą Mo­zę „Exo­dus: Gods and Kings“ (liet. „Eg­zo­das. Die­vai ir ka­ra­liai") sce­nos. Skel­bia­ma, jog šie­met šio­je sa­lo­je bus fil­muo­ja­mas nau­jo „Star Wars“ (liet. „Žvaigž­džių ka­rai") sce­nos. Fuer­teven­tu­ra vaiz­duos Ta­tui­no pla­ne­tą, kur jau­na­sis Ha­nas So­lo su­tin­ka Lu­ką Skai­vo­ke­rį.

Su­kant vin­giuo­tu, duo­bė­tu, ak­me­nuo­tu šun­ke­liu nuo Mor­ro Jab­le ver­ta nu­va­žiuo­ti iki Pun­ta Jan­dia iš­ky­šu­lio švy­tu­rio pa­čia­me va­ka­riau­sia­me sa­los taš­ke. 19 met­rų švy­tu­rys pa­sta­ty­tas 1864 m. yra pa­ts se­niau­sias vi­sa­me Ka­na­rų sa­ly­ne. Ten ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip ski­ria­si at­vi­ro At­lan­to van­de­ny­no ban­gos skir­tin­go­se pu­sė­se.

Ma­lo­nus at­ra­di­mas šio­je sa­los da­ly­je – ne­di­du­kas vie­ti­nis mies­te­lis prie van­de­ny­no Po­zo Neg­ro, su apy­tik­riai de­šim­čia na­mų, ke­lio­mis val­ti­mis, dviem ka­vi­nė­mis ir po­ra gi­gan­tiš­kų gul­bių for­mos van­dens dvi­ra­čių. Vie­no­je ka­vi­nių žvel­giant į ban­gas ga­li­ma su­val­gy­ti to­bu­liau­sią pae­li­ją.

Ož­kos ir vo­ve­rės – ko­ke­tės

Kai ku­rie juo­kau­ja, kad Fuer­te­ven­tu­ro­je ož­ką leng­viau su­tik­ti nei žmo­gų – jų sa­lo­je au­gi­na­ma apie 140 tūks­tan­čių, o gy­ven­to­jų po­pu­lia­ci­ja – apie 106 tūks­tan­čius.

Vie­nas tra­di­ci­nių ska­nės­tų sa­lo­je – iš ož­kų pie­no ga­mi­na­mas Ma­jo­re­ro sū­ris. Pa­va­di­ni­mas „ma­jo­re­ro“ yra se­nų­jų Ka­na­rų sa­lų vie­tos gy­ven­to­jų čia­bu­vių guan­čių žo­dis, iš­li­kęs iki šių die­nų, nau­do­ja­mas api­bū­din­ti vie­tos gy­ven­to­jus.

Iš ož­kų pie­no sū­rio su pa­pri­ko­mis, aly­vuo­gių alie­ju­mi, ku­ku­rū­zų ir kvie­čių pa­sta ga­mi­na­ma ir tra­di­ci­nė už­te­pė­lė go­fio, įpras­tai te­pa­ma ant duo­nos. Ož­kų pie­nas taip pat yra pa­grin­di­nė tra­di­ci­nio gė­ri­mo – ož­kų pie­no li­ke­rio – su­de­da­mo­ji da­lis.

Nors Ka­na­rų sa­los yra vi­sai ša­lia Af­ri­kos, gy­vū­nais, prie­šin­gai nei kai­my­nė, ne­ga­li pa­si­gir­ti. Bar­ba­ry vo­ve­rės tik­riau­siai ne­pa­tek­tų į gy­vū­nų to­pus, bet pa­ma­čius šiuos ma­žus pa­da­rė­lius lau­ki­nė­je gam­to­je ga­li­ma su­spur­dė­ti iš džiaugs­mo. Iš Ma­ro­ko at­ke­lia­vu­sių bu­run­du­kų Fuer­te­ven­tu­ro­je daug, ypač kal­nuo­se vi­di­nė­je sa­los da­ly­je, ne­to­li se­no­vi­nio Be­tan­cu­ria mies­te­lio.

Vo­ve­ry­tės vik­riai stri­ki­nė­ja nuo uo­los ant uo­los ir sa­vo mei­lu­mu už­ka­riau­ja vi­są dė­me­sį – ru­da, oran­ži­ne, rau­do­na spal­va rai­bu­liuo­jan­tis vul­ka­ni­nis kraš­to­vaiz­dis ne­ju­čia pa­si­trau­kia į ant­rą pla­ną.

Jų mai­vy­ma­sis ati­trau­kia tu­ris­tus ir nuo per­spė­jan­čių ženk­lų: „Mai­tin­ti ar duo­ti van­dens fau­nai drau­džia­ma, nes tai ga­li pa­veik­ti jų ko­lo­ni­jas“. Tą da­ry­ti drau­džia­ma sie­kiant ne­di­din­ti ir taip gau­sios in­va­zi­nių gy­vū­nė­lių po­pu­lia­ci­jos.

Lan­ky­ti­nų vie­tų kok­tei­lis

Jū­rų gė­ry­bių mė­gė­jai už­su­ka į šiau­rės va­ka­ruo­se įsi­kū­ru­sį au­ten­ti­ką iš­sau­go­ju­sį ne­di­de­lį žve­jų kai­me­lį El Co­til­lo. Čia ga­li­ma ras­ti vie­nus ge­riau­sių sa­los res­to­ra­nų, ga­lin­čių pa­siū­ly­ti čia pat van­de­ny­ne su­gau­tos švie­žios žu­vies, mo­lius­kų, kre­ve­čių. Val­gy­to­jai lai­žo­si pirš­tus.

Se­no­jo uos­to pa­kran­tė­je sto­vi ne­ti­kė­ta ma­ri­nis­ti­nė ka­lė­di­nė eg­lė iš žve­jy­bi­nio tink­lo, ne­be­nau­do­ja­mų plū­du­rų, puoš­ta sim­bo­li­ne gaub­lio ir švy­tu­rio imi­ta­ci­jos vir­šū­ne. Ant eg­lės pa­ka­bin­ti bu­te­liai su mei­lės ži­nu­tė­mis vi­du­je. Vie­nas pro stik­lą nu­žiū­rė­tas raš­te­lis skel­bia: „El amor ven­za el mie­do“ (isp. „Mei­lė nu­ga­li bai­mę").

Ju­dant į pie­tus nuo uos­to pūp­so ap­va­lios for­mos for­tas „For­ta­len­za del Tos­ton“, pa­sta­ty­tas 1970 me­tų pa­bai­go­je, ka­dai­se jis bu­vo ap­sau­ga nuo pi­ra­tų in­va­zi­jos. Ne­to­li mies­te­lio, sa­los šiau­rė­je, ver­ta pa­ma­ty­ti dry­žuo­tą El Tos­ton švy­tu­rį, ku­rį su­pa kos­mi­nės uo­los. Jų ply­šiuo­se – bal­ti drus­kos kris­ta­lai.

Sa­los šiau­rė­je yra Cor­ra­le­jo vie­to­vė­je su­si­for­ma­vu­sios įspū­din­gos smė­lio ko­pos, den­gian­čios 2600 ha tre­ri­to­ri­ją. Vaikš­tant po jas pa­si­jun­ti lyg be­kraš­tė­je Sa­cha­ros dy­ku­mo­je. Prie­šin­go­je ke­lio pu­sė­je – ne­si­bai­gian­tys pa­plū­di­miai.

Sa­los cent­re – Tin­daya kal­nas, ku­rio pa­pė­dė­je iš­si­dės­tęs to­kio pat pa­va­di­ni­mo kai­me­lis. Dėl dau­gy­bės žmo­gaus pė­das pri­me­nan­čių rai­ži­nių ak­me­ny­je šis vul­ka­ni­nio ak­mens gūb­rys dar va­di­na­mas „ra­ga­nų kal­nu“. Vi­sos pė­dos nu­kreip­tos Va­ka­rų kryp­ti­mi – ti­kė­ta, jog Va­ka­ruo­se gy­ve­na pik­to­sios jė­gos.

Sa­ko, šią vie­tą vie­ti­niai gy­ven­to­jai lai­ko šven­ta, nes ti­kė­jo, kad tai ak­me­ny­je įspaus­ti se­nų­jų die­vų pėd­sa­kai. Iki šiol ne­ži­no­ma ko­kia bu­vo šių rai­ži­nių pa­skir­tis: re­li­gi­nė, de­ko­ra­ty­vi­nė ar ast­ro­no­mi­nė.

„Ši sa­vai­tė bu­vo žiau­riai šal­ta, net šiek tiek li­jo, as­fal­tas su­šla­po. To­dėl da­bar prie šor­tų įsi­spy­riau į ba­tus... Neee, juo­kau­ju. San­da­lus tie­siog su­plė­šiau“, – at­siim­da­mas ato­sto­gų bu­to rak­te­lius ple­pa Guil­ler­mo. – Ir kaip jums sa­la? Ar pa­ju­to­te iš Ma­ro­ko pu­sės at­pu­čian­tį lais­vės vė­ją?“

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

Fuer­te­ven­tu­ros sa­los kraš­to­vaiz­dis mir­gu­liuo­ja įvai­riau­siais ru­dos spal­vos at­spal­viais.

Ki­tą pla­ne­tą pri­me­nan­tis sa­los pa­vir­šius gun­do fil­mų kū­rė­jus – čia fil­muo­tas ne vie­nas fan­tas­ti­nis, is­to­ri­nis fil­mas. Šie­met čia pla­nuo­ja­ma kur­ti nau­jau­sią „Žvaigž­džių ka­rų“ da­lį.

Ne­to­li sa­los šiau­rė­je esan­čio žve­jų kai­me­lio El Co­til­lo ver­ta pa­ma­ty­ti El Tos­ton švy­tu­rį ir jį su­pan­čias uo­las bei van­de­ny­ną.

Net pa­čiuo­se po­pu­lia­riau­siuo­se pa­plū­di­miuo­se, ku­rie įsi­kū­rę tu­ris­ti­niuo­se mies­te­liuo­se, žmo­nių bū­na ne­daug. Poil­siau­to­jus ža­vi vi­sad ge­ras oras ir šil­tas van­duo.

Pui­kiais ke­liais nuo­muo­tu au­to­mo­bi­liu ga­li­ma ap­lan­ky­ti, iš­ty­ri­nė­ti vi­są sa­lą –jos il­gis apie 100 km, plo­tis – 31 km.

Sur­fe­rių ir kai­tuo­to­jų pa­mėg­tą la­gū­ną šalia Cos­ta Cal­ma mies­to pe­rio­diš­kai už­se­mia po­tvy­nis. Po ke­lių die­nų šio­je vie­to­je jau bū­na sau­sa.

Gam­tos di­dy­bė al­suo­ja ma­žuo­se mies­te­liuo­se prie van­de­ny­no, už­si­ka­ba­ro­jus ant uo­lų.

Vi­siš­kai vie­nas gam­to­je ga­li pa­si­jus­ti pa­su­kus į be­ke­lę, kur ap­link po ak­me­nis lai­go tik ož­kos.

Ma­žo Po­zo Neg­ro mies­te­lio ka­vi­nė­je ga­li­ma pa­ra­gau­ti die­viš­kų jū­ros gė­ry­bių pa­tie­ka­lų žvel­giant į van­de­ny­no ban­gas.

Žve­jų mies­te­lio El Co­til­lio se­na­ja­me uos­te sto­vi ka­lė­di­nė eg­lu­tė puoš­ta bu­te­liais iš jū­ros su mei­lės laiš­kais vi­du­je.

Cor­ra­le­jo vie­to­vė­je su­si­for­ma­vu­sios įspū­din­gos smė­lio ko­pos – vaikš­tant po jas pa­si­jun­ti lyg be­kraš­tė­je dy­ku­mo­je.

Nors vie­tos val­džia re­ko­men­duo­ja vo­ve­ry­čių ne­šer­ti, tu­ris­tai daž­nai neat­si­lai­ko prieš ma­žų gy­vū­nė­lių mie­lu­mą – vai­ši­na juos sau­sai­niais ar rie­šu­tais, fo­tog­ra­fuo­ja ir fil­muo­ja iš vi­sų pu­sių.

Vul­ka­ni­nės kil­mės sa­los smė­lis dau­ge­ly­je pa­plū­di­mių yra juo­das, juos su­pa kva­pą gniau­žian­čios uo­los.