Kelmiškiai audžia tautinį kostiumą

Kel­miš­kiai au­džia tau­ti­nį kos­tiu­mą

2017-ie­ji Lie­tu­vo­je pa­skelb­ti Tau­ti­nio kos­tiu­mo ir Pi­lia­kal­nių me­tais. Ta pro­ga Kel­mės kul­tū­ros cent­ro cent­re au­džia­mos Kel­mės kraš­to ska­ros ir ki­tos tau­ti­nio kos­tiu­mo de­ta­lės.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Re­no­vuo­ta­me Kel­mės kul­tū­ros cent­re at­si­ra­do vie­tos tre­joms stak­lėms. Do­va­no­to­mis stak­lė­mis iš Šve­di­jos že­mai­tiš­ką ska­rą au­džia Ama­tų stu­di­jos va­do­vė Ire­na Ar­laus­kie­nė.

Ki­tas stak­les ap­me­tu­si ir jau au­di­mą pra­dė­ju­si Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja An­ge­lė Jo­vai­šai­tė. Bū­da­ma ir et­nog­ra­fi­nio ko­lek­ty­vo va­do­vė, A. Jo­vai­šai­tė ke­ti­na iš­siaus­ti sau, išaus­ti ko­lek­ty­vo na­riams že­mai­tiš­kų marš­ki­nių puo­šy­bos ele­men­tų – žič­kų. A. Jo­vai­šai­tė yra išau­du­si ir tris že­mai­tiš­kas ska­ras, au­dė ir Mo­ni­ka Užo­mec­kai­tė.

Tre­čio­sios stak­lės skir­tos no­rin­tiems su­si­pa­žin­ti su au­di­mu. „Ti­kė­da­mie­si, jog at­si­ras žmo­nių, no­rin­čių bent pa­ban­dy­ti aus­ti, or­ga­ni­za­vo­me au­di­mo kur­sus. Aus­ti mo­kė­si ke­le­tas kel­miš­kių, bet rim­tai „už­si­ka­bi­no“ moks­lei­vė Mo­ni­ka Nor­ku­tė. Mer­gi­na ke­ti­na iš­siaus­ti au­di­nį že­mai­tiš­kam si­jo­nui“, – pa­sa­ko­jo Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų sky­riaus ve­dė­ja No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė.

Kel­miš­kė au­dė­ja Ona But­vi­lie­nė pa­de­da pa­ruoš­ti stak­les, mo­ko aus­ti.

Kol kas au­džia­ma ne­daug že­mai­tiš­ko kos­tiu­mo de­ta­lių, nors jų po­rei­kis – la­bai di­de­lis. Tau­ti­nių kos­tiu­mų la­bai trūks­ta folk­lo­ro ko­lek­ty­vams.

„Ant rie­ti­mo jau su­suk­ta gal de­šimt ska­rų. Jei au­dė­jų atei­ty­je at­si­ras­tų dau­giau, bū­tų ga­li­ma že­mai­tiš­kus kos­tiu­mus ar jų de­ta­les par­duo­ti. Vi­so­je Lie­tu­vo­je nė­ra daug au­džian­čių­jų au­ten­tiš­kus tau­ti­nius kos­tiu­mus“, – sa­kė N. Jo­ku­baus­kie­nė. Au­dė­joms toks jų už­siė­mi­mas bū­tų ir po­mė­gis, ir už­dar­bis.

N. Jo­ku­baus­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo apie tau­ti­nių kos­tiu­mų sa­vi­tu­mus.

Že­mai­čiai iš ki­tų re­gio­nų iš­si­ski­ria pir­miau­sia rau­don­mar­gių žič­ki­nių ska­rų gau­sa.

„Ska­rą rei­kia mo­kė­ti už­si­riš­ti. Svar­bu, kad bū­tų ly­gūs ska­ros kam­pai, iš po ska­ros neiš­lįs­tų nė vie­nas plau­kas. Že­mai­tiš­kai ska­rą ry­šė­da­vo ir ma­no ma­ma“, – pa­sa­ko­jo N. Jo­ku­baus­kie­nė.

Žič­ki­nės ska­ros skir­tos išei­gai, daž­niau­siai jas mo­te­rys ry­šė­da­vo ei­da­mos į baž­ny­čią, į at­lai­dus. Šven­ti­nė ska­ra dar bū­da­vo gra­ži­na­ma įvai­rias­pal­viais ku­tais. Na­muo­se už­tek­da­vo už­si­riš­ti dro­bi­nę ska­re­lę be pa­gra­ži­ni­mų.

„Že­mai­čių dra­bu­žiai bū­da­vo spal­vin­gi, daž­nai – ir tur­tin­gi. Ta­čiau skir­tin­go­se Že­mai­ti­jos vie­to­vė­se žmo­nės vil­kė­da­vo la­bai skir­tin­gus dra­bu­žius. Ypač iš­si­ski­ria Klai­pė­dos kraš­to že­mai­čiai, pa­ma­riš­kiai, Ma­žo­sios Lie­tu­vos at­sto­vai. Jų tau­ti­niuo­se kos­tiu­muo­se ne­ma­žai juo­dos, tam­siai mė­ly­nos spal­vos, ki­to­kie ir mo­ty­vai, or­na­men­tai“, – sa­kė N. Jo­ku­baus­kie­nė.

Pa­sak au­džian­čių mo­te­rų, šiam ama­tui ir me­nui rei­ka­lin­ga di­džiu­lė kant­ry­bė ir no­ras.

„Au­di­me rei­kia ma­ty­ti pra­smę – iš­mok­ti aus­ti iš se­nų­jų meist­rų ir iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms. Di­de­lis džiaugs­mas, jei aus­ti iš­moks­ta nors vie­nas jau­nas žmo­gus“, – sa­kė I. Ar­laus­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro Ama­tų stu­di­jos va­do­vė Ire­na Ar­laus­kie­nė iš­mo­ko aus­ti ke­tur­ny­tę že­mai­tiš­ką ska­rą. Na­muo­se kel­miš­kė tu­ri stak­les, su ku­rio­mis au­džia ir Kel­mės kraš­to pri­juos­tę.

„Tik­rą že­mai­tiš­ką ska­rą rei­kia mo­kė­ti už­si­riš­ti“, – sa­kė Kel­mės kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų sky­riaus ve­dė­ja No­me­da Jo­ku­baus­kie­nė.