Brango, brangsta ir brangs. Kiek?

Brango, brangsta ir brangs. Kiek?

Bran­go, brangs­ta ir brangs. Kiek?

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas pra­ne­šė: po dve­jų me­tų kai­nų kri­ti­mo per­nai kai­nos pa­ki­lo 1,7 pro­cen­to. Žmo­nėms tai nė­ra jo­kia nau­jie­na. Kai­nų au­gi­mą jie ste­bė­jo ir tais me­tais, kai sta­tis­ti­ka at­kak­liai tei­gė, kad inf­lia­ci­ja – vi­du­ti­nis kai­nų ly­gis – ma­žė­ja. Ir šian­dien daž­nas pa­si­gin­čy­tų dėl už­fik­suo­to dy­džio – koks 1,7 pro­cen­to? Žmo­nės var­di­ja pre­kes, pa­slau­gas, ku­rios bran­go net ne pro­cen­tais, o kar­tais – die­nos pie­tūs, vi­zi­tas į ki­no teat­rą, gė­lės, ba­tai ir net dė­vė­ti drabužiai.

Prog­no­zės ki­tiems me­tams vi­sai ne­guo­džian­čios, kai­nos kils ir to­liau. Var­di­ja­mos štai to­kios kai­nų ki­li­mo prie­žas­tys: pra­stas der­lius, brangs­tan­ti naf­ta, au­gan­čios ža­lia­vų kai­nos, au­gan­ti pa­klau­sa Ki­ni­jo­je. Kai iš­sa­ko­mos to­kios kai­nų ki­li­mo prie­žas­tys, su­da­ro­mas įspū­dis, kad nie­ko neį­ma­no­ma pa­keis­ti, kad vi­sos prie­žas­tys – ob­jek­ty­vios ir nuo po­li­ti­kų – ne­prik­lau­san­čios.

Nuo po­li­ti­kų ne­prik­lau­so tik der­lius, o kai­nų ki­li­mo šak­nys kaip tik sly­pi val­džio­je – jos vyk­do­mo­je pi­ni­gų po­li­ti­ko­je. Negana to, kai­nų ki­li­mo pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo sie­kia­ma są­mo­nin­gai ir tiks­lin­gai. Štai Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas nuo­lat ma­ži­no ba­zi­nes pa­lū­ka­nų nor­mas, kol jos ta­po nu­li­nės. Už ECB lai­ko­mus in­dė­lius ko­mer­ci­niai ban­kai net pri­mo­ka. Vi­sa tai bu­vo da­ro­ma dėl to, kad tik į rin­ką pa­kliū­tų kuo dau­giau pi­ni­gų, kad tik bū­tų už­kur­ta inf­lia­ci­ja, ku­ri, val­džios ma­ny­mu, tu­rė­tų už­ves­ti vi­sos eko­no­mi­kos va­rik­lį.

Ta­čiau net ir to ne­pa­ka­ko. Prieš dve­jus me­tus pir­mą kar­tą Eu­ro­pos cent­ri­nio ban­ko is­to­ri­jo­je bu­vo pra­dė­ta tur­to pir­ki­mo pro­gra­ma. Kad į rin­ką pa­kliū­tų dar dau­giau pi­ni­gų, ECB pra­dė­jo pa­ts, ne per ko­mer­ci­nius ban­kus, o tie­sio­giai, pirk­ti vals­ty­bių ir įmo­nių ob­li­ga­ci­jas. Kas mė­ne­sį į rin­ką taip įme­ta­ma po 80 mi­li­jar­dų eu­rų, iš vi­so į rin­ką šiuo bū­du ke­ti­na­ma pa­leis­ti apie 1,7 tri­li­jo­no eu­rų. Tai yra pu­sant­ro kar­to dau­giau nei praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je cir­ku­lia­ci­jo­je bu­vę vi­si vi­si eu­rai (jie su­da­rė kiek dau­giau nei vie­ną tri­li­jo­ną eu­rų)!

Kai pi­ni­gai dau­gi­na­mi to­kiais kie­kiais ir tem­pais, ir kai jie yra mul­tip­li­kuo­ja­mi per ko­mer­ci­nius ban­kus, kai­nos neiš­ven­gia­mai tu­ri kil­ti. Čia ne brangs­tan­čios ža­lia­vos pa­bran­gi­na vi­sas ki­tas pre­kes, o vis di­dė­jan­tis pi­ni­gų kie­kis pa­bran­gi­no ža­lia­vas. Pi­ni­gi­nis vie­ne­tas nuo­lat ir sis­te­min­gai yra pi­gi­na­mas, kad inf­lia­ci­ja pa­siek­tų 2 pro­cen­tus. Bet mes jau ži­no­me, kad sta­tis­ti­kos ma­tuo­ja­ma inf­lia­ci­ja ir mū­sų ma­to­mos kai­nos – kaip tos se­sės, per kal­ne­lį ne­su­siei­na.

Sta­tis­ti­kos skai­čiuo­ja­mo pre­kių krep­še­lio po­ky­čiai lin­kę nu­slėp­ti tik­rą­jį pi­ni­gi­nio vie­ne­to nu­ver­tė­ji­mą. Jį žy­miai ge­riau at­spin­di pi­ni­gų ma­sės au­gi­mas. Ir štai, per praė­ju­sius me­tus skir­tin­gais pi­ni­gų ag­re­ga­tais ma­tuo­ja­mų eu­rų kie­kis pa­di­dė­jo 5–8 pro­cen­tais. Su to­kia sta­tis­ti­ka gin­čy­tų­si jau žy­miai ma­žiau žmo­nių, nes bū­tent to­kį kai­nų au­gi­mą apy­tiks­liai jau­čia­me ir sa­vo pi­ni­gi­ne.

Ly­gi­nant vals­ty­bi­nius pi­ni­gus su pri­va­čiais, pa­dė­tis ap­skri­tai tra­giš­ka – Eu­ro­pos Tei­sin­gu­mo Teis­mo pri­va­čia va­liu­ta pri­pa­žin­tas Bit­coin per me­tus ki­tų va­liu­tų at­žvil­giu pa­bran­go ko­ne tris kar­tus! Eu­ro­pos cent­ri­nis ban­kas ba­lan­džio mė­ne­sį svars­tys, ar tru­pu­tį su­ma­žin­ti tur­to pir­ki­mo pro­gra­mos apim­tis. Ta­čiau pi­ni­gų vek­to­riaus tai iš es­mės ne­pa­keis: kol pi­ni­gų ma­sė augs, augs ir kai­nos.