Ar­gen­ti­nie­tis perkan­do lie­tu­vių rie­šu­tė­lį

Ar­gen­ti­nie­tis perkan­do lie­tu­vių rie­šu­tė­lį

Iš Ar­gen­ti­nos – į Lie­tu­vą, Pum­pė­nų mies­te­lį Pas­va­lio ra­jo­ne. Prieš try­li­ka me­tų toks iš­šū­kis te­ko ar­gen­ti­nie­čiui vie­nuo­liui ku­ni­gui Do­min­go Avel­la­ne­da Ca­ba­nil­las. Jam rei­kė­jo įveik­ti kal­bos bar­je­rą, iš­mok­ti val­gy­ti iki tol bur­no­je sker­sai stri­gu­sius ce­pe­li­nus. Bend­ruo­me­nę jis pri­si­jau­ki­no nuo­šir­du­mu ir fut­bo­lu. Mi­si­jos pra­smę vie­nuo­lis ma­to iki šiol.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Mi­si­ja – grą­ža Lie­tu­vai

Šiau­liuo­se pir­mą kar­tą vy­ko Stu­den­tų atei­ti­nin­kų žie­mos aka­de­mi­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo apie 60 stu­den­tų, aka­de­mi­nio am­žiaus jau­nuo­lių iš įvai­rių Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų. Stu­den­tai klau­sė­si įvai­rių lek­to­rių pra­ne­ši­mų mi­si­jų te­ma.

Apie iš­šū­kius, su ku­riais su­si­du­ria mi­sio­nie­riai Lie­tu­vo­je, rem­da­ma­sis as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, pa­sa­ko­jo iš Ar­gen­ti­nos at­vy­kęs vie­nuo­lis ku­ni­gas. D. Avel­la­ne­da.

Jis pri­klau­so Įsi­kū­ni­ju­sio žo­džio kong­re­ga­ci­jai Ar­gen­ti­no­je, ku­rią prieš tris de­šimt­me­čius įkū­rė Car­lo­sas Mi­gue­lis Bue­la. Jos na­riai duo­da ne­tur­to, skais­ty­bės ir klus­nu­mo įža­dus bei „Ma­ri­jos ver­gi­jos“ įža­dą pa­gal šv. Mont­for­to Aloy­zo Ma­ri­jos Grig­nio­no dva­sią. Šie vie­nuo­liai ku­ni­gau­ja įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, dės­to se­mi­na­ri­jo­se, rū­pi­na­si neį­ga­liai­siais, dir­ba vai­kų glo­bos na­muo­se, mo­ko ka­te­kiz­mo.

„Lie­tu­viai iš pri­gim­ties yra mi­sio­nie­riai, mi­sio­nie­rių kraš­tas. Jie vi­sur už­kre­čia ki­tus ti­kė­ji­mu“, – sa­ko ku­ni­gas Do­min­go.

Vie­na prie­žas­čių, ko­dėl kong­re­ga­ci­jos įkū­rė­jas C. M. Bue­la la­bai no­rė­jo, kad vie­nuo­liai dirb­tų Lie­tu­vo­je – ar­gen­ti­nie­čiai jau­tė­si sko­lin­gi lie­tu­viams už ti­kė­ji­mo sklai­dą.

XX am­žiu­je daug lie­tu­vių emig­ra­vo į Pie­tų Ame­ri­ką, Ar­gen­ti­no­je yra di­de­lė lie­tu­vių bend­ruo­me­nė – vien Bue­nos Ai­rė­se bu­vo įsi­kū­rę per 300 tūks­tan­čių. At­ke­lia­vę lie­tu­viai ne tik įsi­lie­jo į bend­ruo­me­nę, bet ir su­kū­rė sa­vo pa­ra­pi­ją, pra­mo­kę is­pa­niš­kai, ka­ta­li­kiš­ką ti­kė­ji­mą skleis­da­vo ne vien tau­tie­čiams. Vy­res­ny­sis taip pat ra­gi­no va­žiuo­ti į Lie­tu­vą pa­dė­ti at­kur­ti ti­kė­ji­mą, pri­ge­sin­tą per so­vie­tų oku­pa­ci­ją.

At­nau­jin­ti ku­ni­gų gre­tas en­tu­zias­tin­gai pri­ta­rė tuo­me­ti­nis Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas Jo­nas Kau­nec­kas, jis pa­siū­lė pen­kias pa­ra­pi­jas ir at­va­žiuo­ti kuo grei­čiau.

Lie­tu­viai – kie­tas rie­šu­tė­lis

„Pa­me­nu lyg šian­dien: vi­si se­mi­na­ris­tai su­si­rin­ko prie kom­piu­te­rio pa­žiū­rė­ti, kur ta Lie­tu­va, o aš pa­sa­kiau: „Neį­do­mu. Aš vis vien ten ne­va­žiuo­siu. Pa­sau­lis di­de­lis, ne­gi bū­tent aš?“

Apie tai, kad teks iš­vyk­ti į Lie­tu­vą, Do­min­go pra­ne­šė me­tams iki įšven­ti­ni­mo į ku­ni­gus. Jis su­ti­ko. Jo se­suo taip pat vie­nuo­lė, 15 me­tų mi­sio­nie­riau­ja Ame­ri­ko­je, Niu­jor­ke.

Nie­ko tuo­met apie ša­lį ne­ži­no­jo, skai­tė en­cik­lo­pe­di­ją. „En­cik­lo­pe­di­ja kaip rek­la­ma – ro­do, kas yra gra­žu: Val­das Adam­kus, li­tai, ša­lis prie Bal­ti­jos jū­ros, nuo­trau­ka nuo Pa­lan­gos til­to. At­ro­do – vau! Vos ne Ha­va­jai! Pas­kui paaiš­kė­jo, kad pa­na­šiau į Si­bi­rą“, – pa­sa­ko­ja vie­nuo­lis.

Į Lie­tu­vą 2004 me­tų sau­sį at­vy­ko du vie­nuo­liai ku­ni­gai iš Ar­gen­ti­nos – D. Avel­la­ne­da ir jo bend­ra­moks­lis, lie­tu­vių kil­mės Mar­co Mi­ka­lo­nis. Iš­li­pus iš lėk­tu­vo lau­ke spau­dė mi­nus 25 laips­niai, vy­rai ap­si­ren­gę žie­miš­kai pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą – avė­jo va­sa­ri­niais ba­tais, plo­na va­sa­ri­ne striu­ke.

Pra­džio­je ne­bu­vo kur gy­ven­ti, ar­gen­ti­nie­čiai pu­sant­ro mė­ne­sio glau­dė­si pas vie­nuo­les Pa­ne­vė­žy­je, o va­sa­rio pa­bai­go­je at­si­kraus­tė į Pum­pė­nus, ap­si­gy­ve­no ap­leis­ta­me vie­nuo­ly­ne, ku­ria­me bu­vo kos­me­tiš­kai pa­re­mon­tuo­ti trys kam­ba­riai.

„Lie­tu­viai tu­ri to­kią sa­vy­bę – at­ro­do, išo­rė­je jie yra la­bai pik­ti. Iš tie­sų jie la­bai ge­ri, tik rei­kia pik­tu­mą pra­lauž­ti. Kaip rie­šu­tą, ku­ris ska­nus, tik rei­kia ke­va­lą pra­muš­ti. Pra­džio­je gal­vo­jau – ką ne taip da­rau? Ko jie vi­si pyks­ta?“ – pri­si­mi­nė Do­min­go.

Vai­kai iš­mo­kė keiks­ma­žo­džių

Nors da­bar Do­min­go pui­kiai kal­ba lie­tu­viš­kai, prieš 13 me­tų tai bu­vo vie­nas pa­grin­di­nių bar­je­rų. Pra­džio­je iš­gir­dęs lie­tu­vių kal­bą per ra­di­ją ste­bė­jo­si, kaip čia, Lie­tu­vo­je, net Ki­ni­jos ra­di­ją pa­gau­na.

Vie­nuo­ly­no vy­res­nie­ji ma­nė, kad jis pui­kiai kal­ba ang­liš­kai – su­si­kal­bės su vi­su pa­sau­liu. Pum­pė­nuo­se ang­liš­kai be­veik nie­kas ne­kal­bė­jo.

Ka­dan­gi pra­džio­je ne­tu­rė­jo vi­ryk­lės, val­gė tik su­muš­ti­nius, vie­tos par­duo­tu­vė­je su žo­dy­nu ku­ni­gas ban­dė nu­si­pirk­ti ba­to­no. Ar­ti­miau­sias pre­ky­bos cent­ras bu­vo už 25 km Pa­ne­vė­žy­je, jį pa­siek­ti rei­kė­jo au­to­mo­bi­lio, ku­rio ne­tu­rė­jo.

Pra­šo „duo­nos“, nes jų kal­ba iš­ver­tus žo­džio reikš­mė ta pa­ti. Par­da­vė­ja pa­de­da ke­pa­lą juo­dos duo­nos. Jis pur­to gal­vą ir vis kar­to­ja „duo­nos, duo­nos“. Par­da­vė­ja jau pyks­ta, sa­ko: gal kvai­las, ar ap­si­me­ti? Ta­da iš ženk­lų pa­ga­liau su­pran­ta, ko vy­ras no­ri – juo­dą duo­ną per­pjau­na per pu­sę.

Kal­bi­nių ne­su­sip­ra­ti­mų bu­vo ir dau­giau. Pra­džio­je Do­min­go mo­kė­si lie­tu­viš­kų an­to­ni­mų: juo­da – bal­ta, šal­tas – karš­tas, il­gas – trum­pas. Jau­tė­si jau kie­tas li­tua­nis­tas.

Švie­saus at­min­imo kai­my­nė ku­ni­gams pa­do­va­no­jo in­dų, sta­lo įran­kių, ka­dan­gi jie nie­ko ne­tu­rė­jo. Do­min­go lie­tu­viš­kai mo­te­riai te­pa­sa­kė kuk­lų „ačiū“. Po to grau­žė­si, kad rei­kė­jo la­biau pa­dė­ko­ti, ap­ka­bin­ti. Nu­ta­rė iki ki­to su­si­ti­ki­mo iš­mok­ti.

Ki­tą kar­tą su­ti­kęs mo­čiu­tę ku­ni­gas jau ėmė lie­tu­viš­kai ber­ti: „Ačiū jums la­bai, kad tiek ma­žai man vis­ko at­ne­šė­te!“ Mo­te­ris su­tri­ko: „Ak, ma­žai, ku­ni­gė­li?“ Nuė­ju­si į na­mus dar puo­dų do­va­nų at­ne­šė. „Kal­bi­nis ne­su­sip­ra­ti­mas išė­jo į nau­dą“, – juo­kia­si Do­min­go.

Uni­ver­sa­lia kal­ba ta­po fut­bo­las – ar­gen­ti­nie­tis Pum­pė­nų kle­bo­nas su­bū­rė ko­man­dą, pa­kvie­tė vai­kus žais­ti. Žais­da­mas su vai­kais, ėmė iš jų mo­ky­tis kal­bos, įsi­min­ti kiek­vie­ną žo­dį. Vai­kams kiek­vie­ną jų žo­dį kar­to­jan­tis kle­bo­nas su­kė­lė daug juo­ko.

Nau­jas kal­bos ži­nias kle­bo­nas per­sa­kė lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai, pas ku­rią ėjo į pa­mo­kas. Mo­ky­to­ja ėmė rau­do­nuo­ti – ten bu­vo ru­siš­kų keiks­ma­žo­džių. Kle­bo­nas pa­pra­šė jų pra­smę paaiš­kin­ti, taip dar la­biau su­trik­dy­da­mas pe­da­go­gę.

Ce­pe­li­nai vė­lė­si bur­no­je

Te­ko pra­tin­tis ir prie lie­tu­viš­ko mais­to. Ce­pe­li­nai ar­gen­ti­nie­čiui ta­po iš­ban­dy­mu – at­ro­dė la­bai ne­ska­nu, bul­vė li­po prie go­mu­rio, spir­gu­čiai bur­no­je vė­lė­si, no­rė­jo­si, kad kuo grei­čiau baig­tų­si ta „ne­są­mo­nė“.

„Net la­ši­nį val­giau... Eik tu sau... Pas­kui pa­ma­žu įpra­tau prie ce­pe­li­nų, da­bar la­bai ska­nu. Tik ne prie la­ši­nių“, – sa­ko.

Pa­va­sa­rį ku­ni­gas J. Kau­nec­kas at­vy­kė­lius iš Ar­gen­ti­nos pa­kvie­tė į sve­čius, vai­ši­no pie­tu­mis. At­ne­šė lėkš­tę pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ma­ty­tos ro­ži­nės sriu­bos. „Aš pa­ra­ga­vau, sa­kau: ma­no jau atau­šo. Tuo­met paaiš­ki­no, kad taip tu­ri bū­ti, nes tai – šal­ti­barš­čiai“, – juo­kia­si Do­min­go.

Ne ge­riau bu­vo ir su pus­ry­čiais pas sve­tin­gas vie­nuo­les. Ar­gen­ti­no­je įpras­ta pus­ry­čiams val­gy­ti kuk­liai, o lie­tu­vės vie­nuo­lės pri­ruo­šė tur­tin­gą sta­lą. Do­min­go su Mar­co vie­nas ki­to ty­liai pa­klau­sė, kas čia, ką su kuo val­gy­ti, abu ne­ži­no­da­mi nu­ta­rė įsi­dė­ti po ne­daug ir lė­tai kram­ty­ti. Įsi­dė­jo. Val­go. Se­se­rys su­tri­ku­sios klau­sė: „Ar jums ska­nu?“ Ku­ni­gams te­ko pri­si­pa­žin­ti, kad ne. „Gal to­dėl, kad pas mus gry­bų su jo­gur­tu nie­kas ne­val­go“, – pa­tiks­li­no se­se­rys.

Vi­si ga­li bū­ti mi­sio­nie­riais

„Bū­ti mi­sio­nie­riu­mi nė­ra taip, kaip įsi­vaiz­duo­ja­me žiū­rė­da­mi fil­mus. Mi­si­ja pa­pras­tes­nė. Vi­si ga­li­te bū­ti mi­sio­nie­riais to­je sri­ty­je, ku­rio­je esa­te“, – sa­kė D. Avel­la­ne­da. Lie­tu­vo­je jis nu­ta­rė dirb­ti su vi­suo­me­nės pa­ma­tu – vai­kais, jau­ni­mu, šei­mo­mis.

Kai­miš­ko­je vie­to­vė­je ku­ni­gas su­si­dū­rė su jau­no­sios kar­tos kai­ta – bai­gę mo­kyk­las vai­kai iš­va­žiuo­ja iš gim­to­jo kraš­to stu­di­juo­ti ir gy­ven­ti į di­džiuo­sius mies­tus.

D. Avel­la­ne­dos mi­si­ja Lie­tu­vo­je dar ne­baig­ta, nes per try­li­ka dar­bo me­tų dar ne­pa­sie­kė, kad vi­sa pa­ra­pi­ją atei­tų sek­ma­die­nį į mi­šias. Pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių pa­ra­pi­jo­je yra 2 365 gy­ven­to­jai, o į baž­ny­čią atei­na apie 80. Žie­mą, kai la­bai šal­ta – apie 20.

„Aš ne­pra­ran­du vil­ties. Ko­kiais bū­dais dirb­ti Lie­tu­vo­je? Tie­siog – no­rėk, ne­bi­jok, da­ryk, or­ga­ni­zuok ir bus. Tai ma­ne stip­ri­na pa­si­lik­ti čia ir tęs­ti veik­lą. Vi­siems pa­tin­ka ma­ty­ti vai­sius, bet aš jų ne­no­riu ma­ty­ti – jie skir­ti ne man, o Die­vui“, – sa­kė ku­ni­gas.

Pa­lik­ti Lie­tu­vą jam da­bar bū­tų gai­la. Nors jau še­šis su juo dir­bu­sius ku­ni­gus pa­kei­tė, jį pa­lie­ka. „Aš tik­rai nie­ko ne­pri­si­dir­bau – man tie­siog ge­ra čia bū­ti“, – šyp­so­si.

Ki­ti ku­ni­gai pa­tys pra­šo­si bū­ti per­kel­ti į ki­tą ša­lį. Vie­nas ko­ne su­si­rgo dep­re­si­ja, nes pa­si­ge­do sau­lės, ste­bė­jo­si: „Kaip čia yra – žie­ma su la­pais, žie­ma be la­pų. O ka­da bus va­sa­ra?“

Ki­tas iš­vy­ko, nes nu­ta­rė, kad nie­ka­da neiš­moks lie­tu­vių kal­bos.

„Esa­te lie­tu­viai ir tu­ri­te di­de­lę at­sa­ko­my­bę sau­go­ti ne tik ti­kė­ji­mą, bet ir Lie­tu­vą. Kar­tais rei­kia la­bai ne­daug, kad pa­da­ry­tu­me la­bai daug. Daug tu­ri­te sa­vo ran­ko­se, – pa­žy­mi Do­min­go. – Kai ku­rie žmo­nės gal­vo­ja, kad ku­ni­gai, vie­nuo­liai yra šiek tiek iš­pro­tė­ję – kaip ga­li­ma gy­ven­ti ne­tu­rint pi­ni­gų, ne­su­kū­rus šei­mos? Mes esa­me pro­tin­ges­ni, nei jūs gal­vo­ja­te. Aš vi­sa tai ati­da­viau ne sau, bet Die­vui.“

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ry­šį su lie­tu­viais vai­kais ar­gen­ti­nie­tis ku­ni­gas Do­min­go Avel­la­ne­da at­ra­do žais­da­mas fut­bo­lą, su­bū­rė Pum­pė­nų pa­ra­pi­jos fut­bo­lo ko­man­dą.

Pas­va­lio ra­jo­no Pum­pė­nų mies­te­lio kle­bo­nu jau try­li­ka me­tų dir­ban­tis ar­gen­ti­nie­tis vie­nuo­lis ku­ni­gas Do­min­go Avel­la­ne­da Ca­ba­nil­las pir­mai­siais gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je me­tais su­si­dū­rė su įvai­riau­siais iš­šū­kiais: kal­ba, mais­tu, orais, žmo­nių tem­pe­ra­men­tu.