Naujausios
Akimirkų žvejys
Vita MORKŪNIENĖ
Šiaulių universiteto galerijoje pristatoma ryškaus jaunosios kartos fotomenininko Eugenijaus Barzdžiaus kūryba. Jo pavardė Lietuvoje pirmąkart garsiau nuskambėjo 2013 metais, kai fotografinės dokumentikos ciklas „Pelkės derlius“ Niujorke pelnė prestižinio konkurso „PDN Photo Annual 2013“ laurus studentų kategorijoje ir JAV skiriamą Marty Forscher stipendiją už indėlį į humanistinę fotografiją.
Dabar pusę pasaulio apkeliavęs „Pelkės derlius“ rodomas Šiauliuose. Šio ciklo fotografijose užfiksuota 2002 m. garbaus amžiaus žmonių užimta ir savarankiškai tvarkoma erdvė pelkėtoje žemėje Šiaulių miesto ribose. Atokus ir atšiaurus miesto paribys šiems žmonėms tapo savotiška jų laisvės teritorija, savivaldos ir bendruomeniškumo sala.
„Labiausiai mane žavėjo ten besidarbuojančių žmonių aktyvumas, kūrybiškumas ir energija. Norėjau, kad fotografijose žiūrovas matytų ne vargšus, bet laisvus ir orius žmones“, – teigia E. Barzdžius.
Galerijoje be „Pelkių derliaus“ eksponuojami dar du E. Barzdžiaus fotografijų ciklai –„Sąsajos“ ir „Banglaužiai“.
Eugenijus Barzdžius, draugų ir menininkų bendruomenėje labiau žinomas kaip Giena, gimė ir užaugo Šiauliuose, baigė dailės ir dizaino studijas Šiaulių universitete, dokumentinės fotografijos bakalauro studijas Pietų Velso universitete Niuporte ("Pelkių derlius“ – diplominis darbas), šiuo metu baigia vizualiosios sociologijos magistro studijas Goldsmito universitete Londone.
Autoriaus darbai publikuoti ir eksponuoti daugelyje pasaulio šalių – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Škotijoje ir kt., apdovanoti ir įvertinti tarptautiniuose konkursuose.
Yra išleistos kelios jo fotografijų knygos.
Šiuo metu Eugenijus Barzdžius gyvena Vilniuje.
Nuo svajonių iki rezultatų
– Pirmoji jūsų personalinė paroda įvyko 2000 metais kaip tik šioje galerijoje. Kas svarbiausio per šiuos 17 metų įvyko jūsų gyvenime ir kūryboje?
– Svarbiausia, buvo daug atradimų. Dauguma jų vidiniai – savęs pažinimo.
Iš išorinių dalykų turbūt labiausiai sukrėtęs ir padaręs didžiausią poveikį – susitikimas su Palendrių vienuoliais benediktinais.
– Trumpam sugrįžkite į tą metą.
– Buvo 2011 metų vasara. Baigdamas pirmą Velso universiteto kursą Niuporte žinojau, kad turėsiu penkias laisvas savaites ir grįšiu į Lietuvą. Sukau galvą, ką galėčiau nuveikti, kad tas laikas nepraeitų tuščiai. Tas noras atvedė mane į Palendrių vienuolyną.
– Kas tai buvo: suvokimas, kad „pagavote“ temą, kuri yra įdomi, egzotiška, paklausi ir galite sukurti efektingų kadrų, suspindėti, grįžus į universitetą, ar asmeniški atradimai?
– Tai buvo svarbu man pačiam. Išgyvenau kupiną permainų gyvenimo etapą. Ką tik buvau metęs sėkmingai besiklostančią karjerą reklamos srityje, išvažiavau iš Lietuvos. Pirmas kursas universitete buvo labai intensyvus. Daug dirbau, keliavau – buvo daug nerimo, įtampos, tempo.
Palendriai, kiekvienas atvykimas, bendravimas su vienuoliais buvo tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Ieškojau to paties, kaip ir daugelis – ramybės, tylos, susikaupimo ir paties savęs.
Vienuolius atradau kaip savo draugus ir mokytojus, gimė idėja fotografijomis atskleisti vienuolyno kasdienybę. Bandžiau prisiliesti prie to, kas kiekvienam iš mūsų atrodo paslaptis. Supratau daug dalykų, kurie išliks svarbūs visą gyvenimą.
– Ar būtų teisinga šį laiką įvertinti kaip kelią nuo svajonių, planų, užmojų iki rezultato?
– Buvau lyg koks fatalistas. Ėjau, kur veda širdis, tikėdamas, kad veda teisingai. Iš pradžių neturėjau norų ir tikslų, prilygstančių įkopimui į Everestą. Žinoma, buvo ambicijų, bet ir ambicijas, ir norus pakoreguoja aplinkybės, įturi takos kiti žmonės. Supranti, kad nebūtinai Everestas, yra ir kitų kalnų.
– Dabar pačiam trisdešimt septyneri. Kokia savijauta, peržengus Kristaus amžių ir netekus jaunajam kūrėjui taikomų nuolaidų ir privilegijų? Kai jau nebesakoma „daug vilčių teikiantis“, „perspektyvus“ ir panašiai.
– Vis dar jaučiuosi galintis kalnus nuversti. Tikiu, kad didieji darbai laukia ateityje.
Kita vertus, vis dar esu studentas, ir man tas statusas patinka.
Akimirkų žvejys
– Kaip ir kada atsirado sąlytis su fotografija?
– Viskas prasidėjo nuo pašėliojimo su draugo tėvo „Zenitu“ ir noro prisiliesti prie naktinės fotografijos. Važiuodavom į Vilnių. Norėjosi nufotografuoti Gedimino bokštą, bet būtinai naktį. Gedimino prospektą su mašinomis, bet irgi naktį, kad jų nesimatytų, o matytųsi tik šviesos ruoželiai. Toks įdomus žaidimas ir pirmieji džiaugsmai.
– Yra tokia lyg ir neginčytina tiesa, kad fotografija – tai pirmiausia šviesa. Taip paraidžiui perskaitytume ir fotografijos terminą –piešimas šviesa. Kas fotografija yra asmeniškai jums?
– Man tai jausmas, empatija, galimybė, kaip sako anglai „atsistoti į kito žmogaus batus“.
– O tas saldus jausmas, kai pažiūri į ką tik užfiksuotą kadrą ir matai – „yra“, lyg būtum pagavęs didelę gražią žuvį?
– Taip, būtent tas momentas, kai pasiseka įamžinti pro šalį bėgančią akimirką. Pasijunti kaip akimirkų žvejys...
Apie laisvą paukštį
– Viename interviu sakėte, kad jūsų herojams labai svarbi tikra laisvė. Kas tai yra – tikra laisvė?
– Sunku nusakyti dviem žodžiais. Gerai pagalvojus, laisvas ir paukštis nėra – juk jis turi sparnus nešiotis ant savo kupros.
– Kas svarbiausia jums pačiam?
– Būti tikram, išlikti pačiu savimi, neparsiduoti. Pavyzdžiui, dirbant reklamos srityje, yra labai aiškus užsakovas ir labai aiškus tikslas, savo kūrybinę energiją sufokusuoji tam komerciniam marketinginiam tikslui pasiekti. Kūrybinė laisvė – kai ir idėja, impulsai, pagava ir išraiška eina iš tavęs ir priklauso nuo paties. Kai gali išreikšti save kaip asmenybę.
– Esate rašantis fotografas – gana retas paukštis.
– Lenkiu galvą prieš savo dėstytojus Velso universitete. Ten prie kiekvieno rengiamo projekto nori ar nenori turėjo būti vadinamasis sinopsas, kuris normaliai aprašytų tavo idėją, tikslą ir metodiką. Studijuojant magistrantūroje Londone labai akcentuojamas rašymas, analizė, knygų skaitymas – gilinimasis į idėjas ir tik vėliau pereinama prie praktikos.
Ši Jungtinės Karalystės mokymo sistema mane gerai išauklėjo. Labai ir nesipriešinau.
Fotoistorijos – apie save ir kitus žmones
– Sakoma, kad Viešpats sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Ar, atidžiai įsižiūrėjus į žmones jūsų fotografijose – vienuolius, pelkės sodininkus, emigrantus, barų lankytojus ir kitus, – galima būtų pasakyti, kad pažinome ir jus, fotografijų autorių?
– Man giliai įstrigusi amerikiečio fotografo Anselmo Adamso mintis, kad į fotografiją mes atsinešame viską: ką matėme, ką patyrėme, ką mylėjome, dėl ko verkėme, kokius filmus žiūrėjome ir kokias knygas skaitėme. Tam aš visiškai pritariu, todėl kad ir ką fotografuočiau, visada labiausiai kalbėsiu apie save.
– Kodėl pasirinkote fotoistorijos žanrą – tokį prabangų ir brangų, reikalaujantį laiko, neskubėjimo, įsižiūrėjimo?
– Kurdamas fotoistorijas galiu gvildenti konceptualius dalykus, narplioti socialines problemas, atskleisti žmonių jausmus. Patinka ieškoti tinkamiausios vizualios kalbos.
Šiaulietis ir dar pietinietis
– Ne tik tarp draugų, bet ir fotografijos pasaulyje esate žinomas kaip Giena. Išgirdus „Giena“ nejučia pagalvoji, kad tuoj susitiksi herojų iš „Pietinia kronikų“.
– Iki šiol taip ir prisistatau: „Geziuks iš Pietinia“. Esu šimtaprocentinis pietinietis.
Su Rimantu Kmita, parašiusiu „Pietinia kronikas“, nebuvome draugai, tačiau tai, ką jis aprašinėja savo knygoje, man iki kraujo pažįstama.
– Šiauliams praverstų ir daugiau tokių „geziukų“.
Ar „Pelkės derlius“ atsirado dėl to, kad esate šiaulietis ir dar pietinietis?
– Ne „Pelkės derlius“ galėjo atsirasti bet kur – Balbieriškyje, prie Vilniaus ar Londono pakrašty. Man rūpėjo ne vieta, o tema.
Pelkių sodininkai nuskambėjo per pasaulį
–Turbūt sunkiausia šiame projekte buvo prisijaukinti pelkės sodininkus. Kaip sekėsi įtraukti juos į šią aferą – susipažinti, susidraugauti, paviešinti?
– Tam reikėjo daug laiko. Kantrybės – dar daugiau. Teko net ir butelio kaklelio principu pasinaudoti.
Kai kurie žmonės nedalyvavo projekte. Kai kurie – netgi sabotavo, įsitikinę, kad esu neaiškių institucijų pasiųstas žmogus, renku informaciją ir galbūt paskui save atsivesiu buldozerius. O kai kurie labai šiltai priėmė, susitinkame iki šiol.
– Kaip paaiškintumėte šio projekto sėkmę?
– Labai paprasta. Aš kalbu universaliomis temomis ir žmonės mane supranta. Kalbu apie antrinių žaliavų, iš kurių suręstos sodininkų pašiūrės, šiltnamiai, panaudojimą. Pasaulyje tai nėra naujas dalykas.
Kalbu apie bendruomeniškumą, kaip nepraeinantį žmonių poreikį, kuris nesvetimas ir kituose kraštuose. Šiaulių pelkėje jis atsiskleidė per bendrą veiklą ir buvimą toje pačioje erdvėje. Kalbu ir apie santykį su žeme, kuris taip pat panašiai suprantamas visur.
– Juridiškai tie žmonės niekaip nėra susaistyti su šia vieta. Sunku patikėti, kad tos pelkėtoj žemėj užaugintos gėrybės stipriai pagerintų žmonių gyvenimą ar būtų jų išgyvenimo šaltinis. Tai kas svarbiausia?
– Ne vienas iš tų žmonių man aiškiai artikuliavo: „Iš proto išeičiau tarp keturių savo buto sienų, uždusčiau.“ Į pelkę jie ėjo tik dėl terapijos, pabėgimo iš namų, dėl visai kitokio rūpesčio, nenoro priklausyti nei nuo savo artimųjų, nei nuo valdžios malonės.
Stengiausi šią bendruomenę pristatyti pagarbiai, norėjau, kad žiūrovas matytų ne vargšus, bet laisvus ir orius žmones.
– Vadinasi, tai yra jų laisvės teritorija?
– Ir kūrybos...
– Kur „Pelkių derlius“ buvo eksponuotas?
– Oi, visame pasaulyje. Pirma paroda, pati didžiausia, Niujorke. Po to buvo išspausdintas „British Journal of Photograpy“ – tai yra vienas didžiausių ir įtakingiausių pasaulyje fotožurnalų. Po to pasipylė... Sąrašas ilgas.
Empatijos skiepai
– Apžvelgus jūsų fotografijas, projektus, parodų bukletus ir knygas, klostosi teigiamo mūsų laikų herojaus portretas: temos jautrios, gilios, ryškūs dvasinių paieškų pėdsakai, nesunkiai atkoduojamos vertybės, kurias išpažįstate, atrandame tikrumo, šviesos klodus, net ir kasdieniškose temose gyvenimas tarsi apvalytas nuo kasdienybės apnašų ir to, kame mes dažnai murkdomės. Toks jausmas, kad jaučiate artimą santykį su pasauliu ir kitais žmonėmis.
– Tai empatija.
– Kas ją įskiepijo? Nors „įskiepijo“ – netinkamas žodis, tokio skiepo nėra...
– Mama, močiutė, draugai, Palendrių vienuoliai, daug kitų sutiktų žmonių.
Trys patarimai už dyką
– Kaip bežiūrėtume, jūsų kelias labai ryškus, laimėjimai įspūdingi. Ką patartumėte žmonėms, susiruošusiems eiti panašiu keliu?
– Galiu duoti tris gerus patarimus.
Pirmas – nieko nebijoti. Jūs tik įsivaizduokit, koks būtų gyvenimas nieko nebijant.
Antras – įsitaisyti šūdmalystės detektorių. Kad niekas mums nemaltų ir mes nemaltume kitiems.
Trečias – būti švelniems kitiems žmonėms.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
„Fotografija man yra cukrus ant širdies“, – teigia į aukščiausią pasaulio fotografijos lygą veržliai žengiantis Eugenijus Barzdžius.
Pelkių sodininkų portretai sukurti laikantis Renesanso tapybos kanonų.
Autorius kviečia pamąstyti apie „niekieno žemę“ ir žemdirbišką geną, ir sumanumą, glūdinčius turbūt kiekvieno lietuvio širdyje.
Pelkėje užauginto derliaus natiurmortai – vienas iš autoriaus požiūrio kampų.