
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Janina Ališauskienė: „Keistuoliai yra miesto prieskoniai“
Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų“ galerija į miestą nutarė pažvelgti kitaip – pastebėjo ir pakalbino eilinius sutiktus žmones, užfiksavo jų istorijas. Neseniai geriausia metų kultūros centro vadove pripažinta ir „Auksiniu feniksu“ apdovanota galerijos vadovė Janina Ališauskienė įsitikinusi – kultūra praturtina kiekvieną.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Imbierinė arbata su pyragėliu Šiaulių „Centro šokoladinėje“. Galerijos „Laiptai“ direktorė J. Ališauskienė pokalbiui prie arbatos susitinka tarp dviejų parodų – išlydėdama vieno menininko darbus ir dėliodama kito.
– Kai telefonu paminėjote „Auksinį feniksą“, eidama parku apie jį mąsčiau. Lietuvoje esu penktoji juo apdovanota. Dalyvavau visuose ankstesniuose Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimų renginiuose ir pagalvodavau, kad niekada tokio negausiu. Ne todėl, kad neturėčiau ambicijų ar nuvertinčiau tai, ką darau, – tiesiog maniau, kad, ko gero, nepamatys, nepastebės... Todėl apdovanojimas buvo labai netikėtas.
Nesu susidūrusi su nuoširdžiai iškilmingesniu renginiu. Jaučiausi pakylėta. Paskelbus mano nominaciją visa salė atsistojo. Pasijaučiau pripažinta, vertinama, kad visi esame jėga, mokame pasidžiaugti vieni kitais. Tai tikriausiai vienintelis ir paskutinis toks „Feniksas“, bet gyvenime gauti nors vieną – jau labai daug. Niekas iš manęs neatims emocinės dovanos, kurią tuomet patyriau.
Po kelių savaičių manęs kažkas paklausė, kokią premiją gavau? Tuomet ėmiau teisintis... Apskritai žmonės darosi sudaiktėję, vertinantys kitus pagal tai, kiek turi ar neturi, jei turi, ką gali, jei nieko neturi – kvailas, nemoka gyventi.
Dabar svarstau, gal ir gerai, kad šio įvertinimo nelydi jokie pinigai, jis niekaip nesusijęs su materialiais dalykais. Esu tikinti, galvoju, yra kažkokios jėgos, nulemiančios mūsų gyvenimą. Gauname tam tikras pamokas, išbandymus garbe, pinigais, šlove. Jei man nesiunčia tokių išbandymų, vadinasi, esu savo vietoje.
Savo padėkos kalbą tuomet užbaigiau lotyniška citata: „Valiat quantum valere poset“ – tebus įvertintas kiek vertas. Duok Dieve, kad mane ir visus kitus gyvenimas įvertintų tiek, kiek esame verti.
– Minėjote, jog pritariate šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio pasiūlymui ant kiekvienos kultūros įstaigos rašyti lotyniškus žodžius „Nutrimentum spiritus“ (liet. dvasios šaltinis, penas, namai). Prie to šaltinio pakvietėte prisiliesti vienišas mamas, inicijavę renginius Šiaulių Motinos Teresės šeimų namų globotinėms?
– Tai yra viena iš mūsų kultūrinės įstaigos misijų. Turime būti sociume, dalintis tuo, ką turime. Jei norime būti reikalingi, turime augintis žmones. Tikiu, kad kultūra padeda žmogui gyventi net turint mažiau materialių gėrybių.
Iniciatyva kilo prieš Kalėdas. Dažnai praeidami pro kaimynystėje esančius Motinos Teresės šeimų namus pradėjome galvoti, kuo galėtumėme padėti. Ten daugiausia glaudžiasi vienišos mamos su vaikais, dažniausiai iš globos namų, taip pat veikia vaikų dienos centras.
Galerijoje vykdome edukacinį projektą vaikams, į kurį kviečiame Šiaulių, Kuršėnų, vaikų globos namų auklėtinius. Pagalvojome taip pat pakviesti dienos centrą lankančius vaikus. Bendraujant su įstaigos vadove ir teisininke kilo mintis padaryti renginį jų mamoms.
Norėjome jaukaus, šilto, moteriško vakaro. Pakvietėme aktorių Juozą Bindoką paskaityti literatūros, pakoncertuoti – folkloro ansamblį „Salduvė“. Per socialinius tinklus pradėjome rinkti papuošalus, batus, rankines, drabužius, kuriuos vėliau mūsų darbuotojos skalbė, lygino, išdėliojo pagal spalvas. Sukūrėme tokį nemokamą butiką. Kaip moterys džiaugėsi, puošėsi! Galbūt kažkas pajuto, kaip galima gyventi kitaip.
Labdaros vakare dalyvavo dizainerė, kuri kalbėjo apie madą. Taip pat surinkome knygų vaikams. Dažna mama pati nėra jokios pasakos vaikystėje skaičiusi...
Norėjome, kad moterys nesijaustų užribyje, neva mes aukštuomenė, o jos kitokios. Visi mes tokie pat, tik sąlygos šiek tiek kitos. Šventiniame vakare padovanojome moterims kvietimų į galerijos renginius, apsilankymą pas kirpėją. Viena moteris net pradėjo verkti: „Argi aš verta?“
Kaip mes visi darbuotojai po renginio gerai jautėmės! Man atrodė, lyg būčiau atlikusi išpažintį, nors paaukojau tiek nedaug.
Vėliau susitikau tas moteris viename iš vakarų, į kurį pakvietėme. Priėjusi po renginio viena Motinos Teresės šeimų namų socialinė darbuotoja paprašė: „Leiskite jus apkabinti.“ Kiekvienam mūsų labai reikia gero žodžio, pasitikėjimo, tikėjimo vienas kitu.
Galvoju, mūsų iniciatyva joks stebuklas ar žygdarbis – tai reikėtų daryti visiems ir kiekvienam, nebūtinai dirbant kultūrinį darbą. Galbūt todėl tai atrodo išskirtinai, kadangi dažniausiai einame paviršiumi. Mažėja tikro, neformalaus bendravimo, lieka tik feisbukinis. Esi kietas tik virtualiai, anonimiškai pasirašęs komentarą. Išeini į tikrą gatvę – drąsos nebėra.
– Atsigręžimas į eilinį žmogų įkvėpė ir galerijos inicijuotą projektą „Miesto istorijos“ – gatvės praeiviai tapo knygos herojais?
– Idėją atnešė galerijos vyr. specialistė Rasa Minkevičiūtė. Ji pasakojo apie daugeliui girdėtą projektą „Humans of New York“ (liet. „Niujorko žmonės"), panašūs projektai gyvuoja ne tik pasaulio didmiesčiuose, bet ir Lietuvos miestuose. Sumanėme kažką panašaus adaptuoti Šiauliuose. Pradžioje daugelis žiūrėjo gana skeptiškai, galvojo, galbūt bus neįdomu, kur pavyks rasti žmonių.
Idėją labai palaikė ir įgyvendino žurnalistas Ričardas Vitkus. Į projekto leidinį pakliuvo šešiasdešimt istorijų. Kai kurie klausė, kodėl pakliuvo būtent tie žmonės. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas būtent juos sutikti. Iš tiesų galėtų pakliūti visi. Būtų labai įdomu, jei galėtumėme prašnekinti visus Šiauliuose gyvenančius žmones!
Ne visuomet Ričardas turėdavo fotoaparatą su savimi. Pasakojo, kaip apgailestavo neįdėjęs sutikto benamio istorijos. Jis šiukšlyne kažką rado, vyro akys švytėjo, kaip džiaugėsi! Kitą dieną jį sutikus įspūdžiai jau buvo išblėsę.
Gaila, nepavyko pakalbinti miesto dalimi tapusios bukinistės, kuri stovėdavo šalia Didždvario gimnazijos, pardavinėdavo knygas. Ji kažkur pradingusi.
– Galbūt kuri miesto istorija jums asmeniškai įsiminė?
– Per leidinio pristatymą tėvas rado savo sūnų ir taip apsidžiaugė! Paprastas jaunas vaikinukas, bet kaip jis atsakingai žiūri į savo korespondencijos, siuntų išnešiotojo darbą! Jis negali išeiti atostogų, nes turi rasti atsakingą žmogų, kuris galėtų jį pakeisti.
Knygoje pakalbinti daugelio keistuoliais laikomi šiauliečiai. Keistuoliai miestui labai reikalingi – jie yra miesto spalva, kaip patiekalo prieskoniai. Tik atrodo, jei žmogus neužima kokių ypatingų pareigų, yra vadinamoji „pilka masė“. Paprasti žmonės pasako tokių įžvalgų, kad pačiam nesitiki, kokiu kampu pasižiūri į situaciją.
– Pašnekovų gatvėje klausdavo panašiai – kuo jie šiuo metu gyvena. Jei to dabar paklaustų jūsų, ką atsakytumėte?
– Galvoju apie galimybes realizuoti šių metų planus. Viskas vyksta ping pong principu. Išgyvenome 25 galerijos metus visą laiką balansuodami ant ribos „būti ar nebūti“. Vieniems reikia, kitiems nebereikia, vieniems dubliuojama veikla, kitiems per mažai žmonių susirenka...
Bet pas mus ne stadionas – suraskite vietą, kur tūkstančiams žmonių reikėtų klasikinės muzikos, literatūros, poezijos, dailės! Literatūriniam vakarui reikia kamerinės aplinkos, kad didelėje erdvėje nesijaustum vienišesnis už vienišą. Reikia artimo kontakto su tuo, kas vyksta.
– Šiauliai apibūdinami įvairiai: kaip darbininkų miestas, provincija, nykstantys, ištuštėję... Kokią grotažymę ant Šiaulių uždėtumėte jūs?
– Inovatyvūs. Gajūs. Kiek Šiaulius muša, spaudžia, draudžia – jie pakyla kaip Feniksas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių „Laiptų“ galerijos direktorė Janina Ališauskienė įsitikinusi, jog yra savo vietoje, nes gyvenimas jai nesiunčia sudėtingų išbandymų garbe, pinigais, šlove.