Du dubenėliai Krišnos

Du du­be­nė­liai Kriš­nos

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re skam­ba mant­ra „Ha­rė Kriš­na“. Gru­pe­lė vaiš­na­vų, ku­riuos mes va­di­na­me kriš­nai­tais, mant­rą pa­ly­di mu­zi­kos inst­ru­men­tų garsais. Vie­šas mant­ros gie­do­ji­mas lai­ko­mas ge­riau­siu dar­bu vi­suo­me­nei.

Šian­dien kriš­nai­tus fil­muo­ja praei­viai mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, o so­viet­me­čiu mė­tė iš uni­ver­si­te­tų, so­di­no į ka­lė­ji­mus, kan­ki­ni­mus iš­tvė­rė ne vi­si. Kriš­nai­tai ban­do iš­sau­go­ti sa­vo tra­di­ci­jas ir da­ly­tis tuo, ką tu­ri.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pie­tūs su Rai­mon­da

In­diš­kų prie­sko­nių kva­pas pa­si­tin­ka dar laip­ti­nė­je. Ne­di­de­lia­me prieš­kam­ba­ry­je iš­dė­lio­tos kny­gos, iš­ri­kiuo­ti ba­tai. Kai kas to­liau slenks­čio ne­be­žen­gia – pra­šy­mas nu­siau­ti ba­tus jiems at­ro­do per di­de­lis. Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį ir ket­vir­ta­die­nį čia Šiau­lių kriš­nai­tai da­li­ja­si ve­ge­ta­riš­ku mais­tu.

Prie sta­lo sė­di šei­ma, ke­lios drau­gų po­ros. Šur­mu­lys ra­miai su­si­lie­ja su ty­liai skam­ban­čiu gies­mės įra­šu. Už du­rų min­džikuo­ja stu­den­tai iš Šri Lan­kos.

Mus pa­si­tin­ka 54-erių Rai­mo­nda Ra­da­vi­čiū­tė (Rad­ha­ra­ni de­vi da­ri). Šį ry­tą, kaip ir kas­dien, ji kė­lė­si apie pu­sę pen­kių, o gal ket­vir­tą, bū­ti­nai mau­dė­si du­še, ke­lias va­lan­das kar­to­jo mant­rą.

Po ry­ti­nių ri­tua­lų ji atė­jo ga­min­ti ve­ge­ta­riš­ko mais­to pa­gal vaiš­na­vų ir ajur­ve­dos tra­di­ci­jas. Bū­ti­nai ap­si­ren­gė šva­riais dra­bu­žiais, su ku­riais ne­bu­vo gat­vė­je, tua­le­te ir ne­mie­go­jo. Ga­min­da­ma mais­tą, jo nie­ka­da ne­ra­gau­ja.

Vie­na­me svar­biau­sių hin­duiz­mo švent­raš­čių „Bha­ga­vad-Gi­ta“ ra­šo­ma: „Jei­gu kas su mei­le ir pa­siau­ko­ji­mu pa­siū­lys man la­pe­lį, gė­lę, vai­sių ar van­dens, aš priim­siu au­ką.“ Kriš­nai­tams da­ly­tis mais­tu yra svar­bus ri­tua­las. Tai ska­ti­no ir šio ju­dė­ji­mo pra­di­nin­kas A. C. Bhak­ti­ve­dan­ta Sva­mis Prab­hu­pa­da.

Mais­tas bū­ti­nai paau­ko­ja­mas Kriš­nai. Rai­mon­da šyp­so­si: „Da­rė­me eks­pe­ri­men­tą: pa­ga­min­tą mais­tą pa­da­li­jo­me į dvi da­lis, vie­ną da­lį paau­ko­jo­me, o ki­tos – ne. Na­miš­kiai, pa­klaus­ti, iš ku­rio in­do no­rė­tų, vi­si pa­ro­dė į tą, ku­ria­me bu­vo paau­ko­tas mais­tas. Ta pa­ti sriu­ba, bet vi­dus jau­čia, tie­sia­si ran­kos, o kai įsi­jun­gia pro­tas, pra­de­da­me prie­šin­tis“.

Rai­mon­da su mu­mis da­li­ja­si vai­si­ne ar­ba­ta, du­be­nė­liu dar­žo­vių sriu­bos, ko­še ir dar­žo­vių troš­ki­niu. Dar lau­kia vai­si­nis py­ra­gas. Už mais­tą ga­li­ma pa­lik­ti au­ką.

Rai­mon­da dau­giau ne­gu dvi­de­šimt me­tų yra ve­ge­ta­rė. Kaip ir ki­ti kriš­nai­tai ne­val­go mė­sos, žu­vies, kiau­ši­nių, svo­gū­nų, čes­na­kų, gry­bų, ne­ge­ria ka­vos, al­ko­ho­lio, ki­tų in­tok­si­kan­tų. Iš tie­sų lai­ko­si to, ką mes da­bar va­di­na­me svei­kos mi­ty­bos tai­syk­lė­mis.

Kriš­nai­tai sa­vo veik­lai pa­tal­pas nuo­mo­ja­si mies­to cent­re, bu­vu­sio­je gro­žio kli­ni­ko­je, tre­čia­me aukš­te. Sim­bo­liš­kas su­ta­pi­mas? „Tik mū­sų gro­žis ki­toks“, – juo­kia­si Rai­mon­da.

Kas atei­na pas kriš­nai­tus? Rai­mon­da sa­ko, jog yra ke­tu­rių ti­pų žmo­nės. Pir­ma­sis – ieš­kan­tys tur­tų, ku­rie ma­no, jog čia ga­li­ma „ge­rai pa­si­mels­ti“ ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Ant­ra­sis ti­pas – smal­sie­ji, ku­rie ei­na vi­sur: ir pas bu­dis­tus, ir pas Je­ho­vos liu­dy­to­jus, ir į svei­ko gy­ve­ni­mo pa­skai­tą. Tre­čia­sis – la­bai re­tas – ieš­kan­tys tie­sos, kas yra die­vas, kas esu aš.

Bet dau­giau­sia – ken­čian­tys žmo­nės. Vie­ni jau su­pra­to, kad ken­čia, ki­ti dar ma­no, kad yra lai­min­gi, nors taip ne­si­jau­čia.

„Ga­li plau­kio­ti iliu­zi­jo­je, kad esi lai­min­gas – ge­ri na­mai, ke­lio­nės, ma­ši­nos, ge­ra šei­ma, bet jaus­ti tuš­tu­mą. Ją ga­li už­pil­dy­ti mal­da, ne­bū­ti­nai čia. Ir krikš­čio­nys ga­li bū­ti lai­min­gi, jei­gu lai­ky­sis 10 Die­vo įsa­ky­mų“, – sa­ko Rai­mon­da.

Šiau­liuo­se kriš­nai­tai ne­tu­ri ofi­cia­lios bend­ruo­me­nės, ko­kios vei­kia Vil­niu­je ir Kau­ne, bet yra bend­ra­min­čių gru­pė, įkur­tas lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das, vie­šo­ji įstai­ga, ku­ri pla­ti­na kny­gas. Rai­mon­dos žo­džiais, bū­tent kny­gos pa­de­da at­ver­ti dva­si­nį pa­sau­lį ir su­vo­ki­mą apie sie­lą, gy­ve­ni­mo pra­smę. Pers­kai­čiu­si „Bha­ga­vad-Gi­ta“ ji pa­ju­to vi­di­nę ra­my­bę. Tai – tar­si psi­cho­lo­gi­jos va­do­vė­lis, nors jam ke­li tūks­tan­čiai me­tų. Pir­ma­sis į lie­tu­vių kal­bą šį švent­raš­tį iš­ver­tė fi­lo­so­fas Vy­dū­nas.

Rai­mon­da su bend­ra­min­čiais pen­ke­rius me­tus va­ži­nė­jo po Lie­tu­vą: po vai­kų na­mus, mo­kyk­las, uni­ver­si­te­tus, se­ne­lių na­mus. Šok­da­vo, pa­sa­ko­da­vo, gie­do­da­vo mant­ras, or­ga­ni­zuo­da­vo pa­žin­ti­nes vik­to­ri­nas. Į kai ku­riuos vai­kų na­mus va­žia­vo ne kar­tą ir neat­si­tik­ti­nai. „No­rė­jo­me sie­lą pa­ža­din­ti, kad jie ne­gal­vo­tų, jog yra tik vie­na tie­sa“, – sa­ko Rai­mon­da.

Dvy­li­ka me­tų ji lan­ko bend­ruo­me­nę Veng­ri­jo­je, ne­to­li Bu­da­peš­to. Ten vei­kia di­džiu­lis eko­lo­gi­nis ūkis: tūks­tan­čiai hek­ta­rų že­mės, miš­kai, daug kar­vių, jau­čių, au­gi­na ja­vus, vai­sius, dar­žo­ves. Di­de­lė šven­tyk­la, ūkis pa­ts iš­si­lai­ko. At­va­žiuo­ja eks­kur­si­jos.

Rai­mon­dai ge­ra ma­ty­ti, kad to­je bend­ruo­me­nė­je vi­si gy­ve­na pa­gal sa­vo pri­gim­tį.

„Kai vai­kas pra­de­da vaikš­čio­ti, nu­sta­to­ma jo pri­gim­tis. Pa­de­da­mi ke­tu­ri daik­tai, ir lei­džia­ma vai­kui rink­tis. Brah­ma­nai (iš­min­čiai) ren­ka­si pa­dė­tą švent­raš­tį, kšat­ri­jai (val­dan­čio­ji kla­sė) – gink­lą, vai­ši­jai (pre­ky­bi­nin­kai, vers­li­nin­kai, ūki­nin­kai) – grū­dus ar­ba pi­ni­gus, šud­ros (dar­bi­nin­kai) – ren­ka­si ko­kį nors įran­kį, – paaiš­ki­na Rai­mo­nda ir pri­du­ria: – Dar­bi­nin­kai yra pa­tys rei­ka­lin­giau­si“.

Po pie­tų pa­si­siū­lo­me su­plau­ti in­dus. Tik vė­liau su­ži­no­jo­me, kad tai da­rė­me ne­tin­ka­mai. „Kai pa­val­gai, nu­si­plau­ni ran­kas, akis, iš­si­ska­lau­ji bur­ną. Ta­da ga­li plau­ti ir in­dus“, – šyp­so­jo­si Rai­mon­da. Čia nie­ko nė­ra šiaip sau.

Pus­ry­čiai su Al­vy­du

Al­vy­das Šiukš­ta (Arin­da­ma das) skam­bi­na var­pe­liu. Imp­ro­vi­zuo­ta­me al­to­rė­ly­je au­ko­ja mais­tą Kriš­nai. „Ne šven­tyk­la, bet tra­di­ci­ją no­riu iš­sau­go­ti“, – sa­ko 26-erius me­tus kriš­nai­tų bend­ruo­me­nei pri­klau­san­tis šiau­lie­tis.

Jis yra iš ant­ro­sios kriš­nai­tų ban­gos, ku­rią at­pluk­dė Nep­rik­lau­so­my­bė. 1991–1995 me­tais Šiau­liuo­se jie iš­gy­ve­no auk­so am­žių, tu­rė­jo šven­tyk­lė­lę, ne­ma­žą bend­ruo­me­nę. Da­bar li­kę apie 40–50 kriš­nai­tų. Al­vy­das ban­do po­pu­lia­rin­ti ve­ge­ta­riš­ką, in­diš­ką mais­tą ke­pyk­lė­lė­je „Li­la“, ku­rio­je, be ke­pi­nių, siū­lo ir pie­tus. Jis taip pat gi­li­na­si į švent­raš­čius ir da­li­ja­si jų iš­min­ti­mi.

– Jūs esa­te iš tos kar­tos, ku­rios ne­be­gau­dė ir nebe­so­di­no į ka­lė­ji­mus dėl pa­si­rink­tos fi­lo­so­fi­jos. Ar gy­ve­na­me leng­ves­nius lai­kus?

– Pa­gal kriš­nai­tų fi­lo­so­fi­ją, ku­ri re­mia­si Ve­do­mis, žmo­nės pro­gre­suo­ja ei­da­mi tam tik­rais ke­liais – dhar­ma, art­ha, ka­ma ir mok­ša.

Dhar­mos eta­pe žmo­gus tam­pa re­li­gin­gas, sie­kia gy­ven­ti tei­sin­gai, lai­ky­tis ir vyk­dy­ti pa­rei­gas.

Art­ha – eta­pas, kai žmo­gui pra­de­da sek­tis, pra­si­de­da jo eko­no­mi­nis au­gi­mas, pri­pa­ži­ni­mas vi­suo­me­nė­je, nau­da, šlo­vė. Tai – la­bai rim­tas smū­gi­nis eta­pas, ja­me pa­da­ro­mi la­bai di­de­li dar­bai.

Ka­mos eta­pe žmo­gus su­vo­kia, jog pri­kau­pė tur­tų, bet daug pra­smės ta­me ne­ran­da. Pra­si­de­da to­ta­lus jaus­mų ten­ki­ni­mas. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, ypač tur­tin­gų­jų pa­sau­ly­je, mes ma­to­me pa­sek­mes – nar­ko­ti­kai, al­ko­ho­lis, pa­leis­tu­vys­tės, iš­kry­pi­mai.

Tai yra per­tek­li­nis jaus­mų ten­ki­ni­mas. Kai yra per­tek­lius, žmo­gus pra­de­da deg­ra­duo­ti. Blo­giau­sia, kad jis ne­be­ga­li šios si­tua­ci­jos kont­ro­liuo­ti pa­ts, jam rei­kia pa­gal­bos.

Kai atei­na min­tis, jog žmo­gus no­ri iš to iš­si­va­duo­ti, pra­si­de­da mok­ša.

Mok­šos eta­pe žmo­nės ban­do už­siim­ti dva­si­ne pra­kti­ka, ap­va­ly­ti sa­ve. Ge­rai, jei­gu jam pa­si­se­ka su­tik­ti drau­gi­ją, ku­rio­je yra tik­rų pra­kti­kų...

Gy­vos bū­ty­bės aukš­čiau­sia pa­rei­ga, įdė­ta į jo šir­dį (sie­lą), yra su mei­le ir at­si­da­vi­mu tar­nau­ti die­vui. Vi­so­se di­džio­sio­se re­li­gi­jo­se yra mei­lė ir at­si­da­vi­mas, ypač tai stip­ru krikš­čio­ny­bė­je.

Mū­sų, pra­kti­kuo­to­jų, pro­ble­ma, kad esa­me silp­ni, su­si­reikš­mi­nę, jog tik ma­no pra­kti­ka yra ge­riau­sia. Nė­ra blo­gos pra­kti­kos ar re­li­gi­jos, yra tik pra­kti­kuo­to­jo pro­ble­ma.

– Sa­ko­te, kad tu­rė­da­mas daug tur­tų ga­li pa­da­ry­ti daug ma­žiau, ne­gu tu­rė­da­mas san­ty­kį su die­vu?

– Daž­niau­siai, kai žmo­gus pri­kau­pia tur­tų, jis ima ma­ny­ti, kad yra die­vas. Jis pra­de­da kont­ro­liuo­ti ki­tus žmo­nes, ap­lin­ką. O ten, kur vyks­ta eksp­loa­ta­vi­mas, ten die­vo są­mo­nės nė­ra.

Iš die­vo atei­na pa­kan­tu­mas ir gai­les­tis. Jei­gu žmo­gus tu­ri pa­kan­tu­mo ir gai­les­čio, jis nie­ko neeksp­loa­tuos, jis ne­be­ga­li val­gy­ti ki­tų gy­vy­bių, nes jau­čia gai­les­tį. Kriš­nai­tai yra ve­ge­ta­rai ne dėl svei­ka­tos, o dėl to, kad gai­li ki­tų gy­vy­bių. Tai – mo­ra­lė. Ir Kris­tus mo­kė – ne­žu­dyk.

Šio prin­ci­po ne­si­lai­ky­mas su­ke­lia šio pa­sau­lio pro­ble­mas – vyks­ta žiau­riau­sios žu­dy­nės ap­lin­kui. To­kio­je veik­lo­je ne­ga­li bū­ti nei lai­mės, nei mei­lės. Jei­gu tai su­pras­tų dau­gu­ma pa­sau­lio re­li­gi­jų, mes gy­ven­tu­me ro­ju­je.

– Šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus ro­jus – tech­no­lo­gi­jos: ge­nų in­ži­ne­ri­ja, klo­na­vi­mas, vai­kai iš mė­gin­tu­vė­lių, dirb­ti­nis in­te­lek­tas... O jūs kal­ba­te apie ro­jų, ku­rio ne­pa­lie­si?

– Kal­bu apie ro­jų, ku­ris pa­grįs­tas san­ty­kiais, o ne tech­no­lo­gi­jo­mis ir ge­ro­ve. Tech­nok­ra­ti­ja kie­ti­na žmo­gaus šir­dį, tech­no­lo­gi­jos eksp­loa­tuo­ja gam­tą, o ten kur vyks­ta eksp­loa­ta­ci­ja, žmo­gaus šir­dis kie­tė­ja ir jis tam­pa gy­vu­liu. Pa­sau­lis yra neiš­ma­ny­mo bū­se­nos, pra­ra­dęs ži­nias.

– Pas­kelb­ta, kad 8 tur­tin­giau­si pa­sau­lio žmo­nės val­do tiek pat tur­to, kiek pu­sė skur­džiau­siai gy­ve­nan­čių pa­sau­lio gy­ven­to­jų. Pa­sau­lio vals­ty­bių atei­na val­dy­ti tur­tin­gi žmo­nės. Ir Lie­tu­vo­je mi­li­jo­nie­riai ima leis­ti įsta­ty­mus. Žmo­nės ti­ki­si, gal tur­tuo­liai ne­be­vogs, at­si­dū­rę val­džio­je. Ar tai įma­no­ma?

– Neims tik die­vo­bai­min­gas žmo­gus. Tu­rin­tis mo­ra­lės ir kul­tū­ros, gal ims sau 80 pro­cen­tų, o dėl ki­tų – 20.

Ma­te­ria­lios gam­tos dės­niai yra la­bai skau­dūs, nes žmo­gus pa­sta­to­mas ant ri­bos: jis gal­vos apie sa­ve, kai nė­ra ašies – die­vo. Jei­gu žmo­gaus gy­ve­ni­me at­si­ran­da die­vas, jis pa­gal­vos: gal­būt ga­lė­čiau ne­me­luo­ti?

Kai vi­suo­me­nė­je at­si­ras tik­rų ly­de­rių, ku­rie skleis trans­cen­den­ti­nį ži­no­ji­mą, ta­da vi­suo­me­nė ga­lės keis­tis. Šian­dien to­kių ly­de­rių yra, tik jų vi­suo­me­nei ne­rei­kia.

Rū­džių va­ly­mas šir­dy­je ga­li bū­ti la­bai skau­dus. Bet kai žmo­gus ei­na ap­si­va­ly­mo ke­liu, yra šan­sų, kad jis pra­dės jaus­ti lai­mę ir mei­lę.

Mū­sų gam­ta – die­vas ir dva­si­nis pa­sau­lis. Mes jį esa­me at­me­tę dėl sa­vo ri­bo­tu­mo ir pui­ky­bės. Pra­ra­dę ir už­mir­šę. Drįs­ta­me sek­ti pa­sa­kas, kad tur­tai, ku­rie ne­ša ne­lai­mes, yra ta­vo lai­mė. Kai ateis se­nat­vė, kai pa­kirs li­gos, tu ne­su­vai­din­si lai­min­go. Jau­si mir­ties al­sa­vi­mą.

Dva­sin­gu­mas yra prie­globs­tis, ku­ria­me ga­li leng­viau pe­rei­ti vi­sus gy­ve­ni­mo sun­ku­mus. Įkal­bė­ti lai­mės neį­ma­no­ma, ją rei­kia pa­tir­ti.

– Va­di­na­si, min­tys nė­ra vi­sa­ga­lės?

– Ge­ro­vė atei­na per mū­sų  kar­mą, min­tis ir die­vo ma­lo­nę. To­dėl tvar­ky­ki­me sa­vo san­ty­kius su die­vu, ta­da ne­nu­si­vil­si­me sa­vo gy­ve­ni­mu.

Kai mes per­ka­me šal­dy­tu­vą, prie jo bū­na inst­ruk­ci­ja, kaip nau­do­tis. Jei­gu nau­do­siu tin­ka­mai, pail­gės jo eg­zis­ta­vi­mo lai­kas, ki­taip – su­ga­din­siu. Jei­gu žmo­gaus inst­ruk­ci­ja yra jo pro­tas, ir jis da­ro, ką no­ri, jis su­trum­pi­na ne tik sa­vo, bet ir ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mą. Mes sa­vo gy­ve­ni­mą sun­ki­na­me rem­da­mie­si pro­to fi­lo­so­fi­ja.

– Bet žmo­gaus pri­gim­tis nė­ra blo­ga?

– Taip, am­ži­ny­bė, ži­no­ji­mas ir pa­lai­ma yra žmo­gaus sie­lo­je, nes esa­me die­vo da­le­lės, ki­birkš­tė­lės. Kuo ar­čiau die­vas, tuo mes la­biau žai­ža­ruo­ja­me, sklei­džia­me ki­tiems en­tu­ziaz­mą, ti­kė­ji­mą, ra­my­bę, vi­sas gra­žiau­sias sa­vy­bes, ne­si­ke­lia­me į pui­ky­bę. Tai – ci­vi­li­zuo­to žmo­gaus sa­vy­bės. Tu ne­ga­li ne­si­da­ly­ti, jei­gu to­bu­lė­ji dva­siš­kai.

To­kių žmo­nių ma­tau ne­daug net tarp tų, ku­rie ei­na dva­sin­gu­mo ke­liu. Ir aš tik­rai ne­su ge­res­nis. Ma­no vie­nin­te­lė kva­li­fi­ka­ci­ja, kad tu­riu tru­pu­tį ži­nių ir dėl to ga­liu keis­ti gy­ve­ni­mą.

Žmo­gus tam­pa lai­min­gas, kai pra­de­da ma­ty­ti die­vo aki­mis.

Ar jūs no­rė­tu­mė­te pa­sau­lį ma­ty­ti die­vo aki­mis?

– Die­vo? Ne­ži­nau...

– Yra toks anek­do­tas: su­si­rin­ko moks­li­nin­kai ir sa­ko: mes ga­li­me su­kur­ti žmo­gų, to­dėl siun­čia­me vie­ną moks­li­nin­ką pas die­vą – te­gul pa­sa­ko, kad mes jau to­bu­li, mums die­vo ne­be­rei­kia. Nu­siun­čia. Die­ve, mums ta­vęs ne­be­rei­kia, mes pa­tys ga­li­me su­kur­ti žmo­gų. Die­vas pa­pra­šo pa­ro­dy­ti. Moks­li­nin­kas paė­mė mo­lį ir pra­dė­jo lip­dy­ti. Die­vas sa­ko: su­stok, bet mo­lis – ma­no.

Mes ga­li­me kaž­ką lip­dy­ti, ma­ni­pu­liuo­ti tech­no­lo­gi­jo­mis, bet tos pa­čios tech­no­lo­gi­jos žmo­nes ir pra­žu­dys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Kriš­nai­tai išei­na į gat­vę gie­do­ti mant­ros „Ha­rė Kriš­na“. Ve­dų švent­raš­čiuo­se sa­ko­ma, kad mant­ros gar­si­nė vib­ra­ci­ja tei­gia­mai vei­kia ap­lin­ką.

Virš Rai­mon­dos – Tarp­tau­ti­nės Kriš­nos Są­mo­nės bend­ri­jos įkū­rė­jo A. C. Bhak­ti­ve­dan­tos Sva­mio Prab­hu­pa­dos nuo­trau­ka. Jis į JAV ir Eu­ro­pą iš In­di­jos at­ve­žė mo­ky­mą, fi­lo­so­fi­ją hi­pių lai­kais. Ne vie­ną iš­trau­kė iš nar­ko­ti­kų, al­ko­ho­lio ir nu­si­kal­ti­mų.

Ve­ge­ta­riš­ko mais­to bist­ro ir ke­pyk­lė­lei „Li­la“ va­do­vau­jan­tis Al­vy­das Šiukš­ta sa­ko: ką val­gai – tas esi, su kuo bend­rau­ji – to­ks tam­pi, ką ma­tai ki­ta­me – tą tu­ri ir pa­ts.

Kriš­nai­tų pa­tal­po­se – jų tra­di­ci­niai sim­bo­liai.

Da­ly­tis mais­tu – svar­bi kriš­nai­tų tra­di­ci­ja.