Per anksti pabudusiems ežiams reikia žmogaus pagalbos

Per anks­ti pa­bu­du­siems ežiams rei­kia žmo­gaus pa­gal­bos

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­daž­nė­jo at­ve­jų, kai ran­da­ma ne­lauk­tai iš žie­mos mie­go at­si­bu­du­sių ežių.

Šie kas­met 4-5 mė­ne­sius ra­my­bės bū­se­no­je pra­lei­džian­tys gy­vū­nai tu­rė­tų at­si­bus­ti tik ko­vo ga­le ar ba­lan­dį, kai jau ga­li ras­ti mais­to. Tai, kad ežys pa­bun­da žie­mą, jam pa­čiam yra pa­vo­jin­ga. Mie­gan­čio žie­mą ežio šir­dis pla­ka iki 8 kar­tų per mi­nu­tę, o ak­ty­viai gy­ve­nan­čio – iki 300 kar­tų per mi­nu­tę.

Per anks­ti pra­bu­dęs ir ak­ty­viai gy­ven­da­mas jis per trum­pą lai­ką išeik­vo­ja ru­de­nį su­kaup­tą ener­gi­ją ir net vėl pa­ban­dęs mie­go­ti ne­be­tu­ri šan­sų iš­gy­ven­ti. Daž­nai ežiai pa­bun­da suar­džius jų žie­mos bu­vei­nes (iš­nau­do­jus šie­ną, per­kro­vus daik­tus, po ku­riais bu­vo jų liz­das) ar plūs­te­lė­jus at­ly­džio van­de­niui.

Ra­dus ežį snie­ge ar ant le­do, pa­lik­ti jo ten ne­ga­li­ma. Ge­riau­siai jį įkur­din­ti ga­na vė­sio­je pa­tal­po­je, kur bū­tų tik ke­li laips­niai ši­lu­mos, ir čia jam įruoš­ti guo­lį – dė­žę su šie­nu, sku­du­rais. Ji ga­li bū­ti san­dė­lio kam­pe, už daik­tų – to­kio­je vie­to­je ežio nie­kas ne­truk­dys. Jam bū­ti­na pa­dė­ti van­dens (ne pie­no!) ir va­ka­rais pa­lik­ti tru­pu­tį ža­lios mė­sos. Vi­sai at­ši­lus orams, kai ežiai jau ga­lės ras­ti na­tū­ra­laus mais­to, juos rei­kia iš­vež­ti kuo to­liau nuo žmo­nių, o ypač – nuo ke­lių, ir pa­leis­ti.

Ne­tu­rin­tie­ji są­ly­gų pa­dė­ti per anks­ti pa­bu­du­siems ežiams juos tu­rė­tų per­duo­ti gy­vū­nų glo­bė­jams ar Lie­tu­vos zoo­lo­gi­jos so­dui.

Pa­gal AM inf.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Ežiui bū­ti­na pa­dė­ti van­dens, o va­ka­rais pa­lik­ti tru­pu­tį ža­lios mė­sos.