
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Seržas: kasdien darykime po mažą gerą darbą
„Labiausiai vertinu šituos ordinus“, – rodydamas megztinį, mokinių gausiai apklijuotą širdelėmis, šypsosi Sergejus Staponkus, draugų vadinamas Seržu. Šiaulietis Gegužių progimnazijos istorijos mokytojas, skautų vadovas bus apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukime Lietuvai“ už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Seržas iškart atsiprašo, jei pokalbį Šiaulių „Centro šokoladinėje“ gali sutrikdyti telefono skambučiai – derinamos detalės dėl jo organizuojamų renginių. Vienas renginių – būsimas ukrainiečių koncertas.
– Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje esate įvertintas medaliu. Kiek šis apdovanojimas jums svarbus?
– Dar nesuvokiu šio apdovanojimo prasmės, jis nėra tai, ko siekiau tikslingai. Dabar svarbiau, kad apdovanojimui mane kažkas rekomendavo, labiausiai sušildė žmonių reakcijos ir sveikinimai.
Lietuvoje savanorystė išpopuliarėjo palyginti neseniai, ėmė kurtis ir burtis įvairios organizacijos. Labai norėtųsi, kad iš organizacijų noras daryti gerus darbus išeitų į pačius žmones, į kiekvieną iš mūsų.
Užsienyje esu matęs labai gražią idėją, kai parke randi suoliuką su užrašu, koks žmogus, šeima jį dovanojo miestui. Būtų gražu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga nuo skautų organizacijos, kuri taip pat švęs savo šimtmetį Lietuvoje, padovanoti miestui suoliuką, ir juo galėtų naudotis visi.
Kiek pavyksta, stengiuosi būti pavyzdžiu. Jei einant gatve pamatau šiukšlę – ją pakeliu. Taip, yra valytojai, bet reikėtų pradėti nuo savęs. Skautai turi du mazgelius ant kaklaraiščio – vienas arčiau širdies yra tėvynės meilė, kitas – gero darbo. Reikia nepamiršti kiekvieną dieną padaryti nors nedidelį gerąjį darbelį. Vienas padarai, atrodo, nedaug, bet kai pasaulyje 30 milijonų skautų padaro 30 milijonų gerų darbų per dieną – jau šis tas.
– Kiek savanorystė apdovanoja morališkai, kuo ji vertinga?
– Mano svarbiausi gyvenimo etapai susiję su savanoryste: per ją suradau meilę, svajonių darbą.
Prieš 12 metų vienoje skautų stovykloje, kurioje tuo metu savanoriavau, tapau skautu. Iki tol į juos žiūrėdavau kiek skeptiškai – atrodė juokingos jų uniformos, rikiuotės, griežta tvarka. Stovykloje supratau, skautai yra ta terpė, kurios reikia Lietuvai ir man pačiam: patriotizmas, žaidimai, pramogos, miškas, žvaigždės, laužas... Tuo susižavėjau.
Taip nutiko, kad Šiaulių Gegužių progimnazijoje išėjo skautų vadovas, vaikai liko „našlaičiai“. Pareiškiau norą su jais užsiimti, globojau keletą metų. Pamatę mano skautišką veiklą su vaikais mokyklos vadovai pasiūlė įdarbinti, vėliau – tapti istorijos mokytoju. Tuomet kaip tik savo malonumui studijavau istoriją. Pirmą sykį gyvenime mokiausi, nes patiko.
Iš pirmųjų skautų vaikų išaugo puikūs žmonės. Viena mergina tapo „Misijos Sibiras“ dalyve, kiti taip pat garsina Lietuvą. Džiaugiuosi, kad savanorystę galiu skleisti tarp vaikų, dalytis įspūdžiais, įgūdžiais, idėjomis. Esu dėkingas mokyklos administracijai, kuri mane labai palaiko, pasitiki.
Man kartą įstrigo vieno vaiko žodžiai. Prieš tampant skautu paklausus, kas jo skautų idealas, jis atsakė: „vadovas Seržas“. Tokie dalykai labai jaudina ir priverčia būti atsakingam, susimąstyti.
Žinoma, ne visada pavyksta būti tuo idealiu pavyzdžiu. Mokykloje, esant sistemoje, sudėtinga išlaviruoti tarp tvarkos, dokumentų, pažymių, būti ir labai geru mokytoju, ir labai geru savanoriu, ir apskritai žmogumi.
– Kokiose srityse teko savanoriauti?
– Savanorystės kryptys įvairios – nuo kultūrinės, sportinės iki komercinės. Pavyzdžiui, teko savanoriauti Karklės muzikiniame festivalyje ir matyti audrą, kuri nusiaubė festivalį.
Visas vasaras praleidžiu skautų stovyklose. Pernai savanoriavau septyniose stovyklose. Aišku, dėl to nukenčia artimieji, gauna mažiau dėmesio. Stengiuosi į tai įtraukti ir savo vaikus, nors jie dar jauni.
Kiekvienas žmogus, kai jaučiasi reikalingas, turi varikliuką, kuris verčia eiti į priekį. Svarbu, kokį pėdsaką palieki.
Šįryt perskaičiau vienos merginos atsiminimus. Ji rašė: Valentino dieną būdami antrokai stengdavomės gauti kuo daugiau širdučių, trečiokai buvome protingesni – patys apsiklijuodavom žandus ir sakydavom, atseit, kiek daug priklijavo. Ketvirtoje klasėje supratome – smagiau, kai kitiems klijuoji, tada ir tau sugrįžta. Savanoriaujant taip pat – kai kažką darai, kitiems atveri duris, tau sugrįžta kitais dalykais.
– Kaip savanorystės kelyje atsirado Ukraina?
– Per mentorystę Šiaulių universitete susipažinau su kazachais, prieš porą metų jie pakvietė atvykti į svečius. Mokykla ir šeima mane išleido mėnesiui.
Į Kazachstaną vykau per Ukrainą, kaip tik tuo metu jau buvo prasidėję neramumai. Kijeve susitikau su savanoriais, stovėjusiais Maidane, stovėjau kartu su jais. Taip su Ukraina susipažinau iš arčiau.
Grįžęs po kelionės važinėjau po mokyklas pasakodamas apie vaizdus, kurie mane sukrėtė, kalbėdamas apie demokratiją, diktatūrą. Siūliausi vesti pilietiškumo pamokas.
Organizavau renginį „Saulėtekio“ gimnazijoje, į jį pasikviečiau moterį su dukra iš Ukrainos, kuri jau daugiau nei 5 metus gyvena Naujojoje Akmenėje. Jos vyras dirba Ukrainoje karininku, šeimą atvežė į Lietuvą, kad būtų saugiai. Norėjau, kad moteris papasakotų, kas ten vyksta, nes vaikams sunku suvokti, kad už kelių tūkstančių kilometrų vyksta karas.
Su ta moterimi susidraugavome, iki šios dienos palaikome ryšį. Per ją pradėjome rinkti paramą Ukrainai, vežti drabužius į karo nustekentus miestus. Vėliau įkūrėme asociaciją, kuri jau antrus metus organizuoja vaikų stovyklas. Grupelė ukrainiečių vaikų stovyklauja su lietuviais. Dabar stengiamės ir mes nuvykti į Ukrainą, aplankyti mokyklas, bendruomenes. Tai yra jiems labai svarbu.
Į Lietuvą antrus metus atvyksta koncertuoti koks nors muzikos ansamblis iš Ukrainos, taip padėkodamas už paramą. Darome vien savo iniciatyva, su savanorių pagalba, be jokių projektų ar europinių lėšų.
– Kodėl jums svarbu padėti ukrainiečiams?
– Aš padėčiau ne tik jiems. Visur yra draugų ir žmonių, kuriems reikia pagalbos. Ukrainiečiams padedu, nes pasitaikė tokia situacija. Aš prisimenu, kai vaikystėje neišgalėdavome įsigyti naujų drabužių, juos gaudavau iš paramos organizacijų.
Pamažu žmonių mentalitetas keičiasi, patys lietuviai ėmė daugiau aukoti, padėti kitiems. Dabar atėjo laikas mums nebe imti iš Vakarų, o duoti kitiems, nes esame pakankamai pajėgūs tai daryti.
Uošvė vadovauja Motinos Teresės šeimų namams, kurie gauna daug suaukotų drabužių, jų nebėra kur sandėliuoti. Dalį atrinktų rūbų vaikams, ypač šaltuoju periodu, vežame į Ukrainą. Kartais būnu tiesiog tarpininkas, kuris sujungia vieną tašką su kitu.
– Ar užtenka paroje valandų visiems darbams nuveikti?
– Prieš metus žaidžiant krepšinį man plyšo Achilo sausgyslė. Turėjau tris mėnesius apmąstymams, knygoms, sau. Tie trys mėnesiai padėjo šiek tiek apsispręsti, kuria kryptimi eiti gyvenime. Pagalvojau, gal tai ženklas: „Seržai, gal nebelakstyk. Sustok. Nepakeičiamų tikrai nėra, pasaulis nesugrius.“ O kaip tik tuo metu ruošiausi vykti į Milaną, „Expo“ parodą. Bilietai nupirkti, nakvynė suorganizuota... Takšt, viskas sugriuvo.
Kiekvienam reikėtų rasti laiko sau, maldai, meditacijai. Žinoma, semiuosi iš žmonių įkvepiančių dalykų, bet negatyvo taip pat pasiimi.
Man padeda pabėgimas nuo visko kelioms dienoms. Nebūtinai į užsienį, užtenka vietos, kur nėra civilizacijos, pavyzdžiui, miške susikurti laužą – apsivalyti mintis ir dūšią.
Gimtadienio proga skautės neseniai pasiūlė sugalvoti rimtą penkmečio norą, kurį norėčiau įgyvendinti. Visą vakarą kirbėjo – kas tai būtų? Norėčiau kažkuriam laikui pabėgti nuo visko į Indiją ar Afriką.
Vieni sako, nesakyk savo svajonių, nes jos neišsipildys. Kitas mano bičiulis sako – kaip tik reikia dalytis svajonėmis, nes jas žinodami aplinkiniai gali padėti jas įgyvendinti. Tad dalinuosi savo svajone – gal kažkam bus pakeliui.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Už savanorystės kultūros sklaidą įvertintas istorijos mokytojas, skautų vadovas Sergejus Staponkus įsitikinęs, jog pagalba kitiems grįžta gerumu.
Svarbiausi Sergejaus Staponkaus gyvenimo etapai susiję su savanoryste: jos dėka surado meilę, svajonių darbą, prasmingą veiklą.