Sinagogos skliautuose atgimsta paslaptinga tapyba

Si­na­go­gos skliau­tuo­se at­gims­ta pa­slap­tin­ga ta­py­ba

Pak­ruo­jo si­na­go­ga – jau pa­sku­ti­nia­me res­tau­ra­vi­mo eta­pe. Šiuo me­tu res­tau­ra­to­riai nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­lu­mos plu­ša at­kur­da­mi skliau­tų ta­py­bą. Pas­lap­tin­gus sa­vo sim­bo­li­ka pie­ši­nius bei baig­tą res­tau­ruo­ti pa­sta­tą vi­suo­me­nei ke­ti­na­ma at­ver­ti ge­gu­žę.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Ta­pe­tų nuė­mi­mas – gal­vo­sū­kis

Šiuo me­tu si­na­go­gos vi­du­je ver­da res­tau­ra­to­rių, at­ku­rian­čių sie­nų ir skliau­tų ta­py­bą, dar­bas. Pir­ma­ja­me aukš­te dir­ba spe­cia­lis­tai, ku­riems pa­vy­ko nuo sie­nų nuim­ti au­ten­tiš­kų ta­pe­tų frag­men­tus. Pa­gal juos bus at­kur­ti nau­ji ir jais deng­tos pir­mo­jo aukš­to žy­dų si­na­go­gos sie­nos.

Pa­sak res­tau­ra­vi­mo įmo­nės va­do­vo Ai­da­no Val­kiū­no, nui­mant sie­nų ap­mu­ša­lų frag­men­tus te­ko ge­rai pa­suk­ti gal­vą ty­ri­nė­jant, ko­kio­mis me­džia­go­mis jie bu­vo pri­kli­juo­ti. Nus­ta­čius, jog be­veik prieš pu­sant­ro šim­tų me­tų ta­pe­tai bu­vo kli­juo­ti bal­ty­mi­nės kil­mės kli­jais, jiems tirp­dy­ti bu­vo pa­si­ruoš­tas spe­cia­lus che­mi­nis mi­ši­nys.

Šis dar­bas il­gai ne­si­se­kė, ma­nė, kad teks nuim­ti tūks­tan­tį ta­pe­to ga­ba­lė­lių. Ta­čiau mi­ši­nį pa­šil­džius ir ta­pe­tus pa­den­gus plė­ve­le, vi­sas li­kęs jų frag­men­tas sėk­min­gai at­si­dū­rė res­tau­ra­to­rių ran­ko­se.

Nuim­ta­sis se­nų­jų ta­pe­tų frag­men­tas bus įkom­po­nuo­tas ant res­tau­ruo­tų sie­nų, ša­lia nau­jai su­kur­to­jo.

60 me­tų ne­ma­ty­ta ta­py­ba

„1801-ai­siais sta­ty­tos Pak­ruo­jo si­na­go­gos skliau­tuo­se ta­py­bos pie­ši­niai bu­vo su­nai­kin­ti 1954-ai­siais me­tais. Nuo to lai­ko nie­kas ne­be­ma­tė ir ne­ži­no­jo, kaip žy­dų si­na­go­ga bu­vo iš­puoš­ta šiai tau­tai svar­biais re­li­gi­niais sim­bo­liais“, – sa­ko Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros pa­vel­do tar­ny­bos ve­dė­jas Min­dau­gas Ve­liu­lis.

„Tie pie­ši­niai iš pir­mo žvilgs­nio kaž­kam ga­li pa­si­ro­dy­ti vai­kiš­ki, ta­čiau jie tu­ri gi­lią sim­bo­li­nę reikš­mę. Kiek­vie­nas gy­vū­nas ar paukš­tis tu­ri pa­slėp­tų reikš­mių su to­ros ar bib­li­ji­nių raš­tų ci­ta­to­mis“, – paaiš­ki­no res­tau­ra­to­rė Ind­rė Val­kiū­nie­nė.

Res­tau­ra­to­rė to­kią žy­dų kul­tū­ros tra­di­ci­ją aiš­ki­na tau­tos raš­tin­gu­mo pa­sek­me.

„Bū­da­mi raš­tin­gi, žy­dai skai­tė ir ge­rai ži­no­jo sa­vo švent­raš­čius, to­dėl jų ne­rei­kė­jo at­pa­sa­ko­ti pie­ši­niais, ku­riuos su­pras­tų ir be­raš­čiai. To­dėl ta­py­ba si­na­go­go­se nau­do­ta in­terp­re­tuo­ti tiek tau­tos is­to­ri­ją, tiek re­li­gi­ją“, – pa­sa­ko­jo res­tau­ra­to­rė.

Be tra­di­ci­nių už­ra­šų ir si­na­go­goms bū­din­gų pie­ši­nių Pak­ruo­jo si­na­go­go­je esa­ma ir mįs­lin­gų vaiz­di­nių. Va­ka­ri­nė­je si­na­go­gos da­ly­je, kur ras­tas se­na­sis įė­ji­mas į pa­sta­tą, skliau­te bu­vo nu­ta­py­tas trau­ki­nu­kas. Tai ne­tra­di­ci­nis pie­ši­nys, ku­ris ga­li­mai bu­vo lai­ko­mas žy­dų tau­tos grį­ži­mo į sa­vą­ją že­mę sim­bo­liu.

Dėl jo at­si­ra­di­mo lai­ko ir prie­žas­čių pa­vel­do­sau­gi­nin­kai ir res­tau­ra­to­riai nė­ra vie­nin­gos nuo­mo­nės. Spė­ja­ma, kad si­na­go­ga bu­vo iš­ta­py­ta 1885-ai­siais me­tais, ją re­konst­ruo­jant, o Pak­ruo­jy­je ge­le­žin­ke­lis, į ku­rio sta­ty­bas in­ves­ta­vo vie­tos stam­bie­ji vers­li­nin­kai žy­dai, at­si­ra­do tik 1915 me­tais.

Gal­būt tas pie­ši­nys ir se­nes­nis. Pak­ruo­jo žy­dai si­na­go­go­je jį įam­ži­no, kaip ge­le­žin­ke­lio sie­kia­my­bę.

Ta­py­ba iš­li­ku­si nuo­trau­ko­se

Di­džio­ji da­lis si­na­go­gos ta­py­bos ir ki­tų de­ko­ra­vi­mo prie­mo­nių bu­vo už­fik­suo­ta nuo­trau­ko­se, ku­rios da­ry­tos 1935 me­tais at­lie­kant šio uni­ka­laus pa­sta­to ty­ri­nė­ji­mus.

Kiek su­dė­tin­ges­nis bu­vo mo­te­rų bal­ko­nų sie­ne­lės ta­py­bos at­kū­ri­mas, nes nuo­trau­ko­se jis sun­kiau įžiū­ri­mas. Ta­čiau pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, kad ant šio bal­ko­no bu­vo už­ra­šas heb­ra­jų kal­ba:

„Būk stip­rus, kaip leo­par­das, leng­vas, kaip ere­lis, grei­tas kaip el­nias, iš­tver­min­gas, kaip liū­tas, kad iš­pil­dy­tum Tė­vo Dan­gu­je va­lią“. Virš šio už­ra­šo pa­pras­tai bu­vo ta­po­mi mi­ni­mi mal­dos ci­ta­to­je gy­vū­nai, ta­čiau Pak­ruo­jo si­na­go­go­je pie­ši­niai ne vi­sai ati­tin­ka tra­di­ci­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

Res­tau­ra­to­rės Ind­rės Val­kiū­nie­nės ran­ko­se – skliau­to ta­py­bos iš­klo­ti­nė.

Res­tau­ra­to­rių dar­bas var­gi­nan­tis: ta­py­ti rei­kia iš­kel­to­mis ran­ko­mis.

Sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros pa­vel­do tar­ny­bos va­do­vas Min­dau­gas Ve­liu­lis ir res­tau­ra­to­rių įmo­nės va­do­vas Ai­do­nas Val­kiū­nas ap­ta­ria dar­bų ei­gą.