Iš­mo­kau ver­tin­ti gy­ve­ni­mą

Iš­mo­kau ver­tin­ti gy­ve­ni­mą

MUMS RA­ŠO

Iš­mo­kau ver­tin­ti gy­ve­ni­mą

No­riu vie­šai pa­si­da­ly­ti sa­vo is­to­ri­ja, nes ma­tau ir ži­nau, kad daug yra žmo­nių, iš­gy­ve­nan­čių nuo­puo­lį, ku­rį esu pa­ty­ru­si ir aš. Vi­liuo­si, kad galbūt kam nors pa­dė­siu stab­te­lė­ti ir su­kaup­ti jė­gų kel­tis.

Man šian­dien 24-eri. Ta­čiau kaip šian­dien pri­si­me­nu pir­mą­jį kar­tą, kai pa­ra­ga­vau al­ko­ho­lio. Man bu­vo ke­tu­rio­li­ka, su drau­gais šven­tė­me gim­ta­die­nį. Pa­ti­ko. Iš­gė­ri­nė­ti pra­dė­jau jau bū­da­ma še­šio­li­kos. Ei­da­vo­me į šo­kius, o jų „be gra­mo“ neį­si­vaiz­da­vau. Kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis ta­po lau­kia­mas ne dėl kaž­ko­kių su­si­ti­ki­mų su drau­gais, o dėl to gra­me­lio. Lauk­da­vau sa­vait­ga­lių.

Į dug­ną pra­dė­jau smeg­ti bū­da­ma dvi­de­šim­ties. Ži­no­ma, ta­da pa­ti taip ne­ma­niau. Nors bū­da­ma de­vy­nio­li­kos jau bu­vau pa­gim­džiu­si vai­ke­lį. Ta­čiau ir tai nea­ti­to­li­no trau­kos al­ko­ho­liui. Sun­ku bū­da­vo iš­si­blai­vy­ti po tri­jų ar dau­giau die­nų gir­ta­vi­mo.

Bū­da­ma 21-erių pir­mą kar­tą už­si­ko­da­vau nuo al­ko­ho­lio. Ma­no blai­vy­bė tru­ko še­šis mė­ne­sius – tiek, kiek vei­kė ko­das. Po to vėl už­gė­riau, vėl ma­ma iš­ve­žė ko­duo­ti. Po to ve­žė dar ir dar kar­tą ir ko­duo­ti, ir į li­go­ni­nę blai­vin­tis. Ko­da­vi­ma­sis man ta­po siau­bin­ga kan­čia, kol vėl už­ger­da­vau. Tė­vai ra­dę, lan­dy­nė­se, par­si­vež­da­vo na­mo ir lai­ky­da­vo už­ra­ki­nę, kol pra­blai­vė­siu. Na­miš­kiams ir man bū­da­vo tik­ras koš­ma­ras: pra­si­dė­jus pa­gi­rioms at­ro­dy­da­vo, jog tuoj nu­mir­siu. Išt­rū­ku­si ei­da­vau per kon­tei­ne­rius, kad ras­čiau bu­te­lių, juo­se la­šų, ku­rie (ta­da taip ma­niau) pa­dės pa­lai­ky­ti gy­vy­bę.

Taip ta­pau pa­ne­le zom­biu. Bu­vau vi­siš­kai deg­ra­da­vu­si: kū­nas yra, pro­to, jaus­mų – nė la­šo. Pra­gė­riau vai­ruo­to­jo tei­ses, sa­vo vai­ke­lį (jis da­bar au­ga pas tė­vą), dar­bą, my­li­mus žmo­nes. Pra­gė­riau pa­ti sa­ve ir ar­ti­mų­jų pa­si­ti­kė­ji­mą.

Kar­tą, po ei­li­nės gir­tuok­lys­tės, pa­ju­tau, kad su­trau­kė vi­są kū­ną, ne­ga­liu nė krus­te­lė­ti. Su­gė­ro­vai iš­kvie­tė „grei­tą­ją“. Fel­če­rė pa­sa­kė: „Dar ger­si, mir­si.“ Iš­si­gan­dau la­bai ir nuo tos aki­mir­kos ry­žau­si iš­kęs­ti bet ką, bet ne tą pa­tį mir­ties ar­tė­ji­mą.

Bu­vo la­bai sun­ku, man rei­kė­jo kaž­ko­kios ki­to­kios pa­gal­bos nei iki šiol bu­vu­si iš ar­ti­mų­jų. Kai­my­nė, pa­ste­bė­ju­si ma­no kan­čias, pa­ta­rė su jos sū­nu­mi nu­vyk­ti į ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pės su­si­rin­ki­mą, į kurį ren­ka­si žmo­nės pa­lai­ky­ti ir pa­dė­ti vie­nas ki­tam gy­ven­ti, gy­ti nuo al­ko­ho­liz­mo.

Šian­dien esu dė­kin­ga ir tai kai­my­nei, ir Die­vui, ku­ris da­vė man no­rą ieš­ko­tis pa­gal­bos. Nors ta­da į gru­pę ėjau ma­ny­da­ma: „Tiek to, nuei­siu, juk ne­be­tu­riu ką pra­ras­ti.“

Ir štai jau vi­si me­tai aš blai­vi. Džiau­giuo­si kiek­vie­na blai­via die­na, gy­ve­ni­mu, ku­rį per al­ko­ho­lį bu­vau pra­ra­du­si. Džiau­giuo­si ir no­riu, kad to­kia ma­no bū­se­na tęs­tų­si vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Lan­kau Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pę (AA) ir , bend­rau­da­ma su pa­na­šaus li­ki­mo vy­rais bei mo­te­ri­mis, esu lai­min­ga, pa­mir­šu­si gir­tuok­lys­tės me­tais įsiė­du­sias bai­mes, koš­ma­rus. Esu lai­min­ga, kad at­si­trau­kė su al­ko­ho­liz­mu au­gęs ma­no egoiz­mas. Lai­kau­si tai­syk­lės: ne­kelk pir­mos, ne­bus ir ant­ros. Esu lai­min­ga, kad pa­ga­liau ga­liu tar­ti: esu sveiks­tan­ti al­ko­ho­li­kė.

Pra­ras­tas pa­si­ti­kė­ji­mas ma­ni­mi grįž­ta, vi­si rei­ka­lai pa­leng­vė­le tvar­ko­si. Iš­mo­kau AA gru­pės na­rių pa­de­da­ma ver­tin­ti gy­ve­ni­mą, kiek­vie­ną blai­vią die­ną.

Sup­ran­tu, kad nu­sto­ti ger­ti vie­nai pa­čiai, be sveiks­tan­čio al­ko­ho­li­ko pa­lai­ky­mo, man bu­vo neį­ma­no­ma. Nes al­ko­ho­liz­mas – la­bai sun­ki kū­no ir pro­to li­ga. Džiau­giuo­si ga­lė­da­ma sveik­ti ne vie­na, AA gru­pė­je tu­rė­da­ma ge­rų, tik­rų ir ma­ne su­pran­tan­čių drau­gų.

Ry­man­tė, AA gru­pės na­rė

Ja­ni­nos VAN­SAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Dau­ge­liui pri­si­kel­ti ban­dan­čių žmo­nių Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pė ir blai­vy­bė – kaip paukš­čiui skry­dis iš pa­vo­jų be­dug­nės.