Naujausios
Trys „valstiečiai“ užsimanė cenzūros
Vladas VERTELIS
Vyriausiasis redaktorius
Ketvirtadienį trys „valstiečiai“ – Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas – Seime registravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų verčiama ne mažiau kaip 50 proc. skelbiamo turinio skelbti kaip teigiamą informaciją.
Siūloma įpareigoti, kad žiniasklaidos priemonės išlaikytų „proporciją tarp teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos, pozityvios naujienos būtų spausdinamos, transliuojamos informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“.
Tokio absurdiškai tiesmuko siūlymo suvaržyti žiniasklaidos laisvę ir reguliuoti jos turinį dar nebuvo. Net sovietmečiu taip primityviai nepliurpdavo. Ne daugiau ar mažiau – kvietimas grįžti į cenzūros laikus, nes tik valstybės įgaliotas cenzorius gali nustatyti, ar publikacija gali būti pradžioje, ar ji laikytina pozityvia ar nepozityvia.
Trijų Seimo narių siūlymas, tiesiai šviesiai, atima žadą, nes minėta įstatymo pataisa demonstruoja absoliutų nesusigaudymą, ką siūlo. Nesuvokiama, kokios virtuvinio kalbėjimo aukštumos yra pasiektos. Todėl ir paaiškinti šią nesąmonę tenka iki koktumo primityviai.
Kas yra pozityvi ir negatyvi informacija?
Pozityvu ar negatyvu, kai žiniasklaida kalba apie gyvenimo aktualijas, skaudulius, demaskuoja, viešina galimas neteisėtas veikas, korupciją, kai jos pateikta informacija verčia visuomenę pasirinkti plačiąja prasme tarp teigiamo ar neigiamo?
Pavyzdžiui, šią savaitę „Šiaulių krašto“ publikacijos „Greitukių degalai – direktorei“, „Politikai degina pinigus“, „Pabėgę“ direktoriai paliko skolų mįslę“, „Mokyklos direktorė suėmimą aplaistė ašaromis“, vadovaujantis trijų Seimo galvočių logika, turėtų būti slepiamos, neakcentuojamos, nes jos skleistų negatyvą, varytų neviltin, kristų darbo našumas, galbūt kai kas prarastų apetitą ar užsisakytų papildomą šimtgramį.
Lietuviška žiniasklaida yra labai įvairių rūšių, žanrų ir formatų bei skirtingo profesionalumo, taip pat – ir viena labiausiai reguliuojamų visuomenės veiklos, verslo sričių.
Vadovaujamasi ne tik Konstitucija, Baudžiamuoju, Civiliniu, Administraciniu kodeksais, specialiuoju Visuomenės informavimo įstatymu, nepilnamečių ir duomenų apsaugos, reklamos įstatymais ir kitais teisės aktais. Veikia žiniasklaidos savireguliacijos sistema: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Visuomenės informavimo etikos komisija. Su žiniasklaidos turiniu galima nesutikti, jį galima neigti, bet įsakinėti, ką ir kur spausdinti, kaip transliuoti – jau veikimas prieš Konstituciją. Nusikalstama veikla!
Suvaržymų, reguliavimų žiniasklaida jau turi daugiau, nei reikia. Tačiau reguliariai Seime lenda naujos žiniasklaidos kontrolės iniciatyvos. Šįkart prieita iki absurdo.
Šokiruota ne tik žiniasklaidos bendruomenė, bet ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad cenzūra Lietuvoje baigėsi prieš 27 metus, Premjeras Saulius Skvernelis.
„Nei politikai, nei verslo atstovai, nei kiti asmenys neturi teisės reguliuoti žiniasklaidos turinio“, – paaiškino Vyriausybės vadovas.
Negaili aštrios kritikos, ironijos, pašaipų politikai, žurnalistai: kalbama apie teletabius, psichiatriją, bandoma ir detaliau panagrinėti „siūlymą“, bet visada atsimušama į kvailumo sieną.
Akivaizdu – apsijuokta, apsitapšnota, dar vienas deguto šaukštas Seimo „valstiečių“ frakcijai. Akivaizdu ir tai, kad tokio mąstymo politikai, šįkart pademonstravę, kaip jie lėkštai supranta demokratiją ir spaudos laisvę, praranda pasitikėjimą. Jie ne vieni tokie. Abejoju, kad tokį siūlymą trijulė sukurpė nepasikonsultavusi platesniame rately.
Neaišku, kokie vėjai tos trijulės ir sekėjų galvose siaus, kai siūlys kitas pataisas, priiminės įstatymus?
Seimo kadencijos pradžioje komentare rašiau, kad „valstiečiai“ į Vilnių ir į parlamentą atveža kultūros. Dabar įsitikinau – ir nemažai agresyvaus kvailumo.
