R. Paksas. ES išliks, kol prisidengus demokratija, nebus išprievartauta jos laisvė

R. Pak­sas. ES iš­liks, kol pri­si­den­gus de­mok­ra­ti­ja, ne­bus iš­prie­var­tau­ta jos lais­vė

Ro­lan­das PAK­SAS,

Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­jos „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“ vi­ce­pir­mi­nin­kas

Man­tas But­kus

Eu­ro­pos Są­jun­ga mi­ni sa­vo še­šias­de­šimt­me­tį. Bus nau­jų dek­la­ra­ci­jų, bus džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo tarp­tau­ti­nės ne­san­tai­kos ir įtam­pos fo­ne. Bus įvai­rių ver­ti­ni­mų, kiek Lie­tu­va pa­sie­kė ES ir kaip ES pa­dė­jo Lie­tu­vai.

Ži­no­ma, kaž­kas ne­pa­mirš ir re­fe­ren­du­mo dėl sto­ji­mo į ES su už vie­ną lie­tu­viš­ką cen­tą da­li­ja­mais skal­bi­mo mil­te­liais ir alu­mi bei lip­du­kais kiek­vie­nam bal­suo­jan­čia­jam.

Šia­me šven­ti­nia­me fo­ne ne­bus dis­ku­si­jų apie tai, kas vis la­biau ne­ra­mi­na dau­ge­lį žmo­nių: dėl vis la­biau neaiš­kių gy­ve­ni­mo per­spek­ty­vų, ne­dar­bo, di­dė­jan­čios ne­ly­gy­bės ir ga­li­my­bių trū­ku­mo, ypač jau­niems žmo­nėms.

Daž­niau EP skam­ba dis­ku­si­jos apie me­na­mus po­pu­lis­tus ir jų me­na­mai da­ro­mą ža­lą Eu­ro­pos Są­jun­gai. Nors at­ro­do, kad nuo­la­ti­nis kar­to­ji­mas, jog ES po­pu­lis­tai blo­gi, o vi­si ki­ti yra la­bai ge­ri, bend­ri­jai jau pa­da­rė meš­kos pa­slau­gą. Vi­suo­me­nė ne­be­ti­ki už­kei­ki­mais, bet rei­ka­lau­ja konk­re­čių spren­di­mų.

Apie ge­rus, blo­gus ir neiš­ven­gia­mus ES spren­di­mus, apie jos reikš­mę ir vie­tą mū­sų gy­ve­ni­me, vals­ty­bė­je ir pa­sau­ly­je – in­ter­viu su Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riu, frak­ci­jos „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“ vi­ce­pir­mi­nin­ku, Pre­zi­den­tu Ro­lan­du Pak­su.

Žmo­nes vi­sa­da do­min­da­vo tam tik­ros ri­bos. Pa­vyz­džiui, ko­kio sto­rio li­ni­ja ski­ria mei­lę nuo nea­py­kan­tos? Kur pra­si­de­da ir bai­gia­si ri­ba tarp tie­sos ir me­lo? Ar są­ži­nė ir po­li­ti­ka ga­li de­rė­ti kar­tu?

Ko šian­dien, praė­jus še­šioms de­šim­tims me­tų nuo dek­la­ra­ci­jos dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos su­kū­ri­mo, to­je bend­ri­jo­je yra dau­giau – mei­lės ar nea­py­kan­tos? Ar Eu­ro­pos po­li­ti­kai yra pa­kan­ka­mai są­ži­nin­gi su sa­vo vals­ty­bių pi­lie­čiais, kal­bė­da­mi apie bend­rus in­te­re­sus, bet veiks­mais iliust­ruo­da­mi ge­ro­kai sa­va­nau­diš­kes­nius da­ly­kus?

Še­ši Eu­ro­pos Są­jun­gos de­šimt­me­čiai yra la­bai ge­ra pro­ga blai­viai įver­tin­ti ne tik jos pa­sta­rų­jų me­tų po­li­ti­kų veik­lą. Iš­kart pa­sa­ky­siu, ji, ma­no nuo­mo­ne, yra pa­kan­ka­mai pra­sta, bet tas še­šias­de­šimt­me­tis su­tei­kia pro­gą iš nau­jo pa­žvelg­ti į jos es­mi­nę idė­ją, tiks­lą, dėl ku­rio ta ES bu­vo kur­ta.

Pir­miau­siai ji kur­ta dėl eko­no­mi­nių in­te­re­sų. Vė­liau pri­si­dė­jo ir po­li­ti­niai. Ta­čiau pir­mai­siais me­tais ir de­šimt­me­čiais ji bu­vo ku­ria­ma bū­tent vals­ty­bių ir tau­tų pa­grin­du, jų su­ta­ri­mo ir sa­vi­tar­pio su­si­ta­ri­mo bei su­pra­ti­mo dva­sia. Per ke­lio­li­ka pa­sta­rų­jų me­tų ta dva­sia bend­ri­jo­je yra pra­ras­ta.

Kū­ry­bą pa­kei­tė sa­vo­tiš­kas nu­si­sto­vė­ju­sių ir lai­ko pa­tik­rin­tų prin­ci­pų pa­kei­ti­mas ki­tais. At­si­ra­do per­ne­lyg daug neį­sik­lau­sy­mo į vi­suo­me­nės po­rei­kius ir lū­kes­čius. Eu­ro­pos Są­jun­ga, tu­rė­ju­si bū­ti ge­ra mo­ti­na, pa­leng­va ima tap­ti pik­to­ka pa­mo­te.

Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad tų da­ly­kų ne­pas­te­bi vi­suo­me­nė. Tai ma­ty­da­ma ji ati­tin­ka­mai rea­guo­ja per vie­nus ar ki­tus rin­ki­mus. Ži­no­ma, ati­tin­ka­mai rea­guo­ja ir tie, ku­rie tu­ri val­džią Eu­ro­po­je bei sie­kia ją iš­lai­ky­ti.

Šian­dien ES iš­gy­ve­na rim­tą konf­lik­tą dėl val­džios. Net ne tarp at­ski­rų po­li­ti­nių par­ti­jų ir po­li­ti­kų. Tarp vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kų. Net tarp skir­tin­gai jos da­bar­tį ir atei­tį ma­tan­čių po­li­ti­kų. Di­džiau­sia ES kri­zės prie­žas­tis yra ne ko­kios nors išo­ri­nės jė­gos, bet pir­miau­siai pa­da­ri­niai, ku­riuos su­kū­rė ne­to­lia­re­giš­ka ir sa­va­nau­diš­ka po­li­ti­ka. So­cia­li­nė at­skir­tis, bend­ri­jos na­rių pra­gy­ve­ni­mo skir­tu­mai, pa­si­rink­ti­nai tai­ko­mos tai­syk­lės, ne­to­lia­re­giš­ka imig­ra­ci­jos po­li­ti­ka ir dau­ge­lis ki­tų prie­žas­čių, dėl ku­rių tu­ri­me to­kią si­tua­ci­ją.

Si­tua­ci­ją, ku­rią anks­čiau esa­te įvar­di­jęs taip: Eu­ro­pos žmo­nės ne­be­no­ri gy­ven­ti po se­no­vei, o jos po­li­ti­kai po se­no­vei val­dy­ti ne­be­ga­li? Ta­čiau ko­dėl po­li­ti­kai Eu­ro­po­je prieš še­šis de­šimt­me­čius su­ge­bė­jo su­sės­ti ir su­si­tar­ti dėl bend­ro dar­bo, su­kur­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą, o da­bar­ti­niai net jos iš­lai­ky­ti ne­ga­li?

Žiū­rint, ko­kią ES iš­lai­ky­ti? Jei­gu to­kią, ku­ri yra da­bar, tai tik­rai ne­ver­ta. Ją bū­ti­na re­for­muo­ti. Tik ne fe­de­ra­ci­jos link­me. Tai bū­tų tie­siau­sias ke­lias į ES, kaip bend­ri­jos, pra­žū­tį. Rei­kia siek­ti lais­vos nuo di­džių­jų vals­ty­bių dik­ta­to, sa­va­ran­kiš­kos ne­prik­lau­so­mų tau­tų Eu­ro­pos bend­ri­jos, stip­ri­nant da­ly­kus, ku­rie jun­gia vals­ty­bes, ir pa­lie­kant tarp­vals­ty­bi­niams san­ty­kiams tuos da­ly­kus, ku­rie ski­ria. Bū­ki­me tik­ri: ša­lys dėl jų tar­pu­sa­vy­je pa­čios su­si­tars.

Ne­se­niai Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas J. C. Jun­ke­ris pri­sta­tė pen­kias ga­li­mas ES re­for­mos kryp­tis. Ten yra ir „dvie­jų grei­čių“ Eu­ro­pa, ir ryš­kus fe­de­ra­liz­mo stip­rė­ji­mas ir va­rian­tas nie­ko ne­keis­ti. Ku­riai iš tų kryp­čių pri­tar­tu­mė­te Jūs?

Nė vie­nai. Tai, kas pa­siū­ly­ta, kol kas la­biau pa­na­šu į dar vie­ną pro­jek­tą ar di­rek­ty­vą, ku­rie da­ro­mi ar­ba ES lė­šoms įsi­sa­vin­ti, ar­ba pa­reng­ti dar vie­nai re­zo­liu­ci­jai, ku­rios ne­bus lai­ko­ma­si ir ji ne­bus įgy­ven­din­ta.

Ne­ži­nau, gal iš tų pen­kių pa­siū­ly­mų tu­rė­tų gim­ti šeš­tas, o gal po dis­ku­si­jų dar at­si­ras­ti ir sep­tin­tas ar aš­tun­tas, ta­čiau aki­vaiz­du, kad pa­ma­ti­nė ES iš­sau­go­ji­mo ak­sio­ma tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į bend­ri­jos vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą, bend­ra­dar­bia­vi­mą par­tne­rys­tės pa­grin­dais, su­ta­ri­mą, o ne dik­ta­tą ar kal­ti­ni­mus.

Už­si­mi­nė­te apie ES lė­šų „įsi­sa­vi­ni­mą“. Ne­pai­sant pa­sta­rų­jų me­tų ydin­gos po­li­ti­kos, Lie­tu­va per tuos be­veik 18 na­rys­tės ES me­tų ga­vo pa­kan­ka­mai daug lė­šų. Šiuo at­ve­ju na­rys­tės nau­da tur­būt yra nea­be­jo­ti­na?

O kur jūs ma­tė­te, kad aš bū­čiau pa­sa­kęs, kad na­rys­tė yra blo­gai ir Lie­tu­vai rei­kia iš­sto­ti iš ES? Taip, ES Lie­tu­vo­je ga­li­me ver­tin­ti kaip są­jun­gą, ku­ri ne tik da­vė, bet ir atė­mė. Sa­vo pri­gim­ti­mi da­vė daug de­mok­ra­ti­nių inst­ru­men­tų. Ki­tas klau­si­mas: ar vi­sais tin­ka­mai su­ge­bė­jo­me pa­si­nau­do­ti?

Atė­mė kai ku­riuos da­ly­kus: ar tin­ka­mai su­ge­bė­jo­me ir no­rė­jo­me ko­vo­ti, kad juos iš­lai­ky­tu­me?

Ver­ti­nant ES ir Lie­tu­vos na­rys­tę šio­je bend­ri­jo­je, rei­kia ma­ty­ti dau­ge­lį as­pek­tų. Vie­nas iš jų yra tai, kad sto­da­ma į ES, Lie­tu­va tu­rė­jo įvyk­dy­ti kai ku­riuos įsi­pa­rei­go­ji­mus, ku­rie mū­sų vals­ty­bei ne­bu­vo nau­din­gi.

Gal dau­ge­lis jau pa­mir­šo, kad Lie­tu­va tu­rė­jo už­da­ry­ti sa­vo ato­mi­nę elekt­ri­nę. Ki­ta są­ly­ga bu­vo at­si­sa­ky­ti sa­vo vals­ty­bi­nio ban­ko.

Pra­ras­da­ma šiuos da­ly­kus, Lie­tu­va pra­ra­do tam tik­ras lė­šas, ku­rias ga­lė­jo už­dirb­ti dar de­šimt­me­čius.

Ma­nau, kad daug Lie­tu­va pra­ra­do ir at­si­sa­kiu­si li­to bei pa­kan­ka­mai ne­pa­lan­kiu lai­ku ta­pu­si eu­ro zo­nos na­re.

Ta­pu­si ES na­re, Lie­tu­va ga­vo priei­gą ir prie ES fon­dų. Skai­čiuo­ja­ma, kad per 2007-2013 me­tų fi­nan­sa­vi­mo lai­ko­tar­pį ša­lį pa­sie­kė ma­žiau­siai 6 mi­li­jar­dai eu­rų pa­ra­mos. Kai ku­rie eko­no­mis­tai sa­ko, kad kas­met Lie­tu­va gau­na maž­daug po mi­li­jar­dą eu­rų lė­šų iš ES.

Kam iš prin­ci­po ski­ria­mas ES fi­nan­sa­vi­mas? Jis ski­ria­mas bend­ri­jos ša­lims, sie­kiant su­ma­žin­ti jų eko­no­mi­nio iš­si­vys­ty­mo skir­tu­mus. Ta­čiau ne­pai­sant šio aiš­kiai dek­la­ruo­to ir leng­vai pa­ma­tuo­ja­mo tiks­lo, eko­no­mi­niai skir­tu­mai tarp Lie­tu­vos ir tur­tin­ges­nių ES vals­ty­bių po dvy­li­kos me­tų ne tik ne­ma­žė­ja, bet kai ku­riais at­ve­jais ne­tgi di­dė­ja. Nei pen­si­jos, nei at­ly­gi­ni­mai ne­su­si­ly­gi­no. Iš­mo­kos žem­dir­biams kaip bu­vo ne­vie­no­dos, taip ir li­ko. Gal tik mais­to pro­duk­tų kai­nos su­pa­na­šė­jo.

Su­ti­ki­te, daug lė­šų pa­nau­do­ta ne vi­sai tin­ka­mai. Priep­lau­kos, prie ku­rių lai­vai neatp­lau­kia, as­fal­tuo­tas ke­lias, kur vie­na ki­ta ma­ši­na pra­va­žiuo­ja. Ir žem­dir­bys žem­dir­biui ne­ly­gu, o pa­ra­mos liū­to da­lį gau­na stam­bie­ji ūki­nin­kai.

Ži­no­ma, kad iš ES gau­tas lė­šas ga­lė­jo­me ge­ro­kai ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti. Dau­giau in­ves­tuo­ti į pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čius ob­jek­tus, o ne į tuos, ku­rių iš­lai­ky­mui da­bar dar pa­pil­do­mų lė­šų rei­kia. Ta­čiau nie­kas ne­kal­ba, kad bu­vo­me pa­sta­ty­ti į tam tik­ras są­ly­gas dėl tų lė­šų pa­nau­do­ji­mo. Pa­vyz­džiui, ES pa­ra­mos lė­šo­mis bu­vo kom­pen­suo­ja­ma tik nau­ja žem­dir­bių įsi­gy­ja­ma tech­ni­ka.

Bet tai – de­ta­lės. Kol kas nie­kas neišd­rįs­ta kal­bė­ti apie es­mę. O ji to­kia: pa­ra­ma, kad ir ko­kia ji bū­tų, iš­krei­pia rin­ką ir kon­ku­ren­ci­ją. Pa­ra­mos lė­šų ga­vi­mas kar­tais tam­pa vers­lo tiks­lu, ma­ži­na mo­ty­va­ci­ją už­si­dirb­ti. Be to, pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo truk­mė ir at­ran­kos kri­te­ri­jai už­si­tę­sia per­ne­lyg il­gai, per tą lai­ką kei­čia­si pa­čios rin­kos po­rei­kiai.

Ver­tin­da­mi ES fi­nan­si­nę pa­ra­mą, tu­ri­me ne­pa­mirš­ti, kad „dy­ki“ pi­ni­gai iš­le­pi­na žmo­nes, ne­bes­ka­ti­na dirb­ti. Kai pi­ni­gai mo­ka­mi už tai, kad vie­ni žmo­nės že­mės ne­dirb­tų, va­di­na­si, ki­ti tu­ri iš to nau­dos. Jei­gu tu da­ly­kų ne­ma­tė Lie­tu­vos val­džia ir ne­su­ge­bė­jo tam pa­si­prie­šin­ti, yra blo­gai. Gal pa­sa­ky­siu tai, kas tie­siog ga­li šo­ki­ruo­ti: vals­ty­bės kū­ri­mą pa­sta­rai­siais me­tais pa­kei­tė sie­kis pa­si­nau­do­ti ES pi­ni­gais kaip biu­dže­to su­ba­lan­sa­vi­mo prie­mo­ne, ku­rią val­džio­je bu­vę ir esan­tys klai­din­gai su­pran­ta kaip vals­ty­bės kū­ri­mą.

Bet Eu­ro­pos Są­jun­ga iš prin­ci­po yra ge­rai?

Taip. Bend­ri­ja kaip at­sva­ra di­džiau­sioms pa­sau­lio vals­ty­bėms. Lais­vas pre­kių, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mas bei vie­nin­ga rin­ka – tai yra es­mi­niai jos pri­va­lu­mai. Bė­da, kad ne­ge­ba­me jais pa­si­nau­do­ti.

Ta bend­ri­ja, ku­ri yra šian­dien, yra blo­ga Eu­ro­pos pi­lie­čiams. Ne­rei­kia bi­jo­ti to pri­pa­žin­ti. Bet rei­kia drą­sos priim­ti spren­di­mus ją iš es­mės keis­ti. Ir ne­bi­jo­ti, kad tos bend­ri­jos vie­šas įver­ti­ni­mas, kaip ne­ge­ban­čios su­si­do­ro­ti su iš­šū­kiais, bus pa­ran­kus JAV, Ru­si­jai, Tur­ki­jai, Ki­ni­jai ar In­di­jai. Kaip tos bend­ri­jos silp­nu­mo pa­ro­dy­mas.

Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­kai bus stip­rūs tik vie­nu at­ve­ju: jei­gu jie su­ge­bės pri­pa­žin­ti pa­sta­rai­siais me­tais pa­da­ry­tas klai­das, at­si­pra­šy­ti už jas Eu­ro­pos žmo­nių ir priim­ti spren­di­mus, ku­rie iš es­mės iš­tai­sy­tų tų klai­dų pa­da­ri­nius.

Jei stip­ry­bės keis­tis, ap­čiuop­ti sa­vy­je stu­bu­rą at­ras Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­kai, stip­ri bus ir Eu­ro­pos Są­jun­ga. Jei vėl bus svai­čio­ja­ma apie da­ly­kus, ku­rie Eu­ro­pą at­ve­dė bū­tent į šią si­tua­ci­ją, ge­ro nė­ra ko lauk­ti.

Tu­ri­te ome­ny­je – ka­ras?

Bai­kit, koks ka­ras. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je yra ga­ly­bė ki­to­kių bū­dų ir prie­mo­nių už­val­dy­ti vals­ty­bes. Taip, ka­ri­nis konf­lik­tas ga­li bū­ti vie­na iš su­de­da­mų­jų šio tiks­lo da­lių.

Lie­tu­vo­je ir taip jau ka­riau­ja­ma tar­pu­sa­vy­je. Dėl įta­kos po­li­ti­ko­je, dėl ge­res­nio že­mės skly­po, dėl pa­rei­gų ir įta­kos mi­nis­te­ri­jo­je ar sa­vi­val­dy­bė­je. Bė­da, jei­gu dau­ge­lis dar ne­sup­ra­to, kad ta ko­va ga­li pra­žu­dy­ti vals­ty­bę.

To­kia pat bė­da, jei­gu ES po­li­ti­kai dar ne­sup­ra­to, kad bend­ri­ją pra­žu­dys ne išo­ri­nių jė­gų įsi­ki­ši­mas, bet vi­di­niai da­ly­kai, ne­ge­bė­ji­mas bend­ri­jos po­li­ti­ką for­muo­ti pa­gal vi­suo­me­nės lū­kes­čius. Tad ir klau­si­mas šian­dien tu­rė­tų bū­ti for­mu­luo­ja­mas šiek tiek ki­taip: ne ko­kios ES mes no­ri­me, bet ko­kią ku­ria­me?

Ar ku­ria­me bend­ri­ją Eu­ro­pos žmo­nėms, ar da­ri­nį jos val­di­nin­kams? O gal ES ku­ria­me lais­vos rin­kos ir vie­na­ly­čių san­tuo­kų gar­bin­to­jams?

Pri­va­lo­me kur­ti ki­to­kią Eu­ro­pos Są­jun­gą. Ly­giai tei­sin­gą kiek­vie­nam jos pi­lie­čiui ir so­cia­liai prieš ją at­sa­kin­gą. Su­teik­ti jiems to­kias pri­vi­le­gi­jas ir ga­li­my­bes, kad ES bū­tų ne naš­ta, bet pa­si­di­džia­vi­mas. Kad kiek­vie­na vals­ty­bė, di­džiuo­da­ma­si sa­vo kul­tū­ra, is­to­ri­ja ir tra­di­ci­jo­mis, ga­lė­tų di­džiuo­tis Eu­ro­pa, ku­riai tie da­ly­kai svar­būs ir es­mi­niai. Ant ku­rių lai­ko­si šis že­my­nas ir dvi­de­šimt sep­ty­nios jo ša­lys. Jų są­jun­ga iš­liks, jei­gu ta lais­vė, pri­si­den­gus de­mok­ra­ti­jos var­du, ne­bus iš­prie­var­tau­ta.

Pa­reng­ta bend­ra­dar­biau­jant su Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­ja „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“

Užs. Nr. 346734