Šventadienių pasivaikščiojimai po tirpstančius Šiaulius

Šventadienių pasivaikščiojimai po tirpstančius Šiaulius

Šven­ta­die­nių pa­si­vaikš­čio­ji­mai po tirps­tan­čius Šiau­lius

Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

Tu­riu to­kį se­na­ma­diš­ką įpro­tį – šven­ta­die­niais, jei­gu bū­nu mies­te, išei­nu pa­si­vaikš­čio­ti. Tra­di­ci­niu marš­ru­tu. Nuo „Bu­ra­ti­no“, ku­ris keis­tai ne­pa­ju­di­na­mai įsi­kir­tęs į šiau­lie­čių at­min­tį, nors pa­ts bu­ra­ti­nas jau se­niai iš­ke­lia­vo ten, kur iš­ke­liau­ja pa­sa­kos, iki „Gai­džio“, ku­ris, ačiū Die­vui, te­bes­to­vi, kur ka­dai­se bu­vo pa­sta­ty­tas. Ta­da nuo „Gai­džio“ ei­nu tie­siai iki Ch. Fren­ke­lio vi­los ir Ch. Fren­ke­lio pa­mink­lo. Abu jie džiu­gi­na akį. Vi­la – sa­vo gra­žu­mu ir „Auš­ros“ mu­zie­ji­nin­kų su­kur­ta gy­va is­to­ri­jos ir kul­tū­ros vie­ta mies­tie­čiams.

Pa­mink­las – kaip ge­ro­ji ži­nia, kad ir šio­mis die­no­mis mū­sų mies­te ga­li ras­tis kai kas gra­žaus ir pra­smin­go – ne už val­diš­kus pi­ni­gus, bet iš gru­pės žmo­nių – pra­mo­ni­nin­kų – ini­cia­ty­vos, pi­ni­gų. Ne dėl sa­vęs – dėl mū­sų vi­sų, ku­rie gy­ve­na­me Šiau­liuo­se ir ne­si­ren­gia­me iš jų bėg­ti su pa­sku­ti­niai­siais. Kaip pa­gar­bos ženk­las bu­vu­siam lai­kui, pri­mi­ni­mas, ko­kio žmo­gaus čia gy­ven­ta, koks bu­vo jo ta­len­tas, už­mo­jai ir koks pėd­sa­kas pa­lik­tas sa­vo gy­ve­ni­mu ir sa­vo veik­la.

Kar­tais nuo „Gai­džio“ su­ku į kai­rę ir trau­kiu prie Ka­ted­ros, ku­ri, jau tik­rai ačiū Die­vui, per ste­buk­lą iš­li­ko kaip is­to­ri­nė ir ar­chi­tek­tū­ri­nė mies­to do­mi­nan­tė. Kad Šiau­liai, tiek kar­tų griau­ti ir nio­ko­ti, nu­ken­tė­ję nuo ka­rų ir ma­rų, tu­rė­tų bent kuo di­džiuo­tis.

Už Ka­ted­ros lei­džiuo­si laip­tais že­myn, steng­da­ma­si ne­gal­vo­ti, iš ko­kio Kau­ka­zo ak­me­nų tie laip­tai su­mū­ry­ti, prie eže­ro sten­giuo­si aki­mis neužk­liu­dy­ti La­pės, kad ji neu­žuos­tų, jog man la­biau pa­tin­ka gy­vos ir miš­kuo­se, o ne skar­di­nės ir mies­te.

Pat­rau­kiu pa­kran­te pa­si­žiū­rė­ti, koks mies­to pei­za­žas at­si­ve­ria iš ki­tos eže­ro pu­sės. Tie­są sa­kant, to pei­za­žo ne ka­žin kiek ir ne ka­žin koks. Jį gelbs­ti vėl­gi tas pa­ts Ka­ted­ros bokš­tas, iš­ny­ran­tis virš neį­mant­rių Kal­niu­ko kon­tū­rų.

Kar­tais, kai bū­nu nu­si­tei­ku­si itin is­to­riš­kai bei ro­man­tiš­kai, šis vaiz­das man pri­me­na se­ną gra­viū­rą iš ko­kio se­nos gi­mi­nės al­bu­mo ar ar­chy­vo. Ir vėl su­kir­ba min­tis, ko­kia ta gra­viū­ra bū­tų, jei is­to­ri­ja Šiau­liams bū­tų bu­vu­si bent kiek pa­lan­kes­nė. Ji bū­tų kur kas tur­tin­ges­nė ir iš­raiš­kin­ges­nė, jo­je bū­tų dau­giau pra­kil­nių bokš­tų smai­lių ir tirš­čiau gy­ve­ni­mo.

Pas­kui vėl ky­lu laip­tais, vėl į bul­va­rą iki ki­tos – šv. Ig­na­co – baž­ny­čios su Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­mink­lu ša­lia tur­būt trum­piau­sio vi­sa­me krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je Po­pie­žiaus var­du pa­va­din­to ta­ko. Kas­kart, ei­nant pro ša­lį, smig­te­li min­tis, kad šven­ta­jam Tė­vui ga­lė­jo­me skir­ti bent kiek il­ges­nę ke­lio at­kar­pą, ne­gu tas kie­mas tarp Dai­lės ga­le­ri­jos „už­ku­li­sių“ ir Šiau­lių apy­lin­kės teis­mo pa­sta­to šo­no su ke­lio­mis au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo vie­to­mis.

Pa­mink­las kas­kart su­ke­lia ge­rus jaus­mus. Sa­vo žmo­giš­ku mas­te­liu, dar la­biau – žmo­giš­ku at­si­ra­di­mo pa­grin­du. Tai as­me­ni­nė vie­nos šei­mos ini­cia­ty­va ir paau­ko­ti pi­ni­gai. Su­ma­ny­ta vie­no, su­kur­ta ne vien dėl sa­vęs. O kad taip prie vi­sų trum­pų­jų šios že­mės ta­kų ras­tų­si to­kių įkve­pian­čių pa­vyz­džių.

Nei vaikš­ti­nė­ti, nei mąs­ty­ti, nei min­ti­mis brai­dy­ti po se­nus, jau neeg­zis­tuo­jan­čius mies­to pei­za­žus, ne­truk­do nie­kas. Ne­re­tai nė "la­bas" ne­rei­kia nie­kam pa­sa­ky­ti – ty­kio­mis šven­ta­die­nių va­lan­do­mis daž­nai ne­su­tin­ku nei pa­žįs­ta­mų, nei ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių.

Kar­tais tai vi­sai pa­tin­ka – to­kia me­di­ta­ci­ja ty­lo­je ir gry­na­me ore. Ta­čiau ne­re­tai už­plūs­ta ki­to­kie jaus­mai ir ki­to­kios min­tys – lyg vaikš­čio­tum po mies­tą, į ku­rį ne taip se­niai bu­vo nu­mes­ta neut­ro­ni­nė bom­bi­kė (pa­mir­šu­siems pri­min­siu, kad tai vie­nas siau­bin­giau­sių žmo­ni­jos iš­ras­tų gink­lų, su­ge­ban­čių pra­žu­dy­ti tik žmo­nes, o vi­sa ki­ta pa­lie­kan­čių lyg nie­kur nie­ko).

Pa­si­jun­ti kaip ko­kia­me fil­me ar sap­ne. Vis­kas kaip bu­vę dar vi­sai ne­se­niai: tas pa­ts pra­ban­gus grin­di­nys, pa­mink­lai jau­nys­tei ir mo­ti­nys­tei, trys nykš­tu­kai, ak­me­ni­nis var­pas, sau­sa­me ba­sei­nė­ly­je be­si­turš­kian­tys pe­li­ka­nai, gai­dys di­džio­jo­je Vil­niaus ir Til­žės gat­vių san­kry­žo­je, skar­di­nės ka­tės ant „Va­le­ri­jo­no“ sto­go, na­mai bul­va­re, o juo­se, tarp nau­jų ir dė­vė­tų dra­bu­žių, ba­tų, gink­lų, kny­gų par­duo­tu­vių, pro­tar­piais mir­gan­tys skel­bi­mai „par­duo­da­ma“, „iš­nuo­mo­ja­ma“ ar­ba vi­sai nie­ko... Tik žmo­nių nė­ra.

Pa­jun­tu, kad per daug ty­los ir oro per daug. Pa­si­gen­du žmo­nių, ku­riems ga­lė­čiau pa­žvelg­ti į akis, pa­si­la­bin­ti ar­ba gra­žiai pra­si­lenk­ti gra­žia­ja­me bul­va­re. Pa­jun­tu, kad iš pa­skos sė­li­na liū­de­sys – toks vi­sai ne­šven­ta­die­niš­kas. At­si­su­ku ir sa­kau jam, kad at­sto­tų.

Ką nors su­gal­vo­siu.

Gal­būt nuo šiol pa­si­vaikš­čio­ti ei­siu to­mis va­lan­do­mis, kai ar­ba vie­no­je, ar­ba ki­to­je baž­ny­čio­je baig­sis pa­mal­dos, ir iš jų pa­birs bū­re­liai ra­mių, gra­žių, drau­giš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių ži­lais plau­kais ir gied­rio­mis aki­mis. Dau­gu­ma jų eis bul­va­ru, ki­to ke­lio kaip ir nė­ra.

Nu­si­ra­min­siu – Šiau­liai dar ne vi­sai iš­si­vaikš­čio­jo. Ne vis­kas pra­ras­ta.

Ne­be­si­jau­siu to­kia vie­ni­ša.

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.