Aukos savo „gerumu“ kenkia ir sau, ir vaikams

Aukos savo „gerumu“ kenkia ir sau, ir vaikams

Au­kos sa­vo „ge­ru­mu“ ken­kia ir sau, ir vai­kams

Is­te­ri­ja, ne­val­do­mas įsiū­tis, ku­rio įkarš­ty­je grie­bia­ma­si pei­lio, ša­ku­tės, žars­tek­lio, dir­žo. Keiks­ma­žo­džiai, gra­si­ni­mas nu­žu­dy­ti, su­de­gin­ti, pa­smaug­ti. Smū­giai, spy­riai. Tai vyks­ta vai­kų aky­se. Au­kos daž­nai ty­li – jos bi­jo, at­sii­ma pa­reiš­ki­mus, joms gė­da. Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Ant­ro­jo po­sky­rio vir­ši­nin­kei Ra­mu­nei Ber­žans­kie­nei sun­ku žo­džiais api­bū­din­ti, ką to­kio­se šei­mo­se ma­to ir pa­ti­ria vai­kai: „Aša­ras kar­tais sun­ku su­lai­ky­ti...“

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Au­ka – už­ta­rė­ja

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Ant­ro­jo po­sky­rio vir­ši­nin­kės Ra­mu­nės Ber­žans­kie­nės dar­be ne­sus­kai­čiuo­ja­ma šūs­nis smur­to by­lų. Nu­ken­tė­ju­sio­sios – žmo­nos, su­gy­ven­ti­nės, mo­ti­nos, vai­kai, re­čiau vy­rai, bro­liai, tė­vai.

Pa­rei­gū­nė ne sy­kį pa­ty­rė, kad mo­te­rys ne kal­ti­na, o gi­na sa­vo skriau­di­ką. Ko­dėl? Au­kų at­sa­ky­mai: „kaip aš ir vai­kai be jo gy­ven­si­me?“, „jis – šei­mos iš­lai­ky­to­jas“, „kai ne­ge­ria, ne­si­mu­ša“, „vai­kams la­bai rei­ka­lin­gas“ ir t.t.

„Man daž­nai at­ro­do, kad mu­ša­mos, te­ro­ri­zuo­ja­mos mo­te­rys net ne­gal­vo­ja, jog tas gy­ve­ni­mas su smur­tau­to­ju „dėl vai­kų“ vai­kams yra kenks­min­ges­nis ne­gu gy­ve­ni­mas be smur­tau­to­jo“, – sa­ko ko­mi­sa­rė.

Gin­ta Žem­rie­tie­nė, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos vy­riau­sio­ji ty­rė­ja, sa­ko, kad la­bai di­de­lė da­lis fi­zi­nį smur­tą šei­mo­se pa­ty­ru­sių mo­te­rų bū­na gir­tos, kaip ir jų skriau­di­kai. Su­muš­tos jos kvie­čia po­li­ci­ją.

Iš­sib­lai­viu­sios mo­te­rys kei­čia pa­ro­dy­mus, ne­no­ri teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tų ap­žiū­rų, verk­da­mos pra­šo pa­lik­ti šei­mą ra­my­bė­je, mal­dau­ja jas pa­čias baus­ti už me­la­gin­gą po­li­ci­jos iš­kvie­ti­mą.

„At­leis­da­mos jos už­ker­ta ke­lią smur­tau­to­jo bau­džia­mu­mui“, – tei­gia kri­mi­na­lis­tė.

Ji gal­vo­ja, kad daž­nai gy­ve­ni­mą su smur­tau­to­ju dik­tuo­ja fi­nan­si­nė šei­mos pa­dė­tis. Mo­te­rys tei­si­na­si ne­tu­rin­čios dar­bo, sa­vų pa­ja­mų, kur išei­ti.

Prak­ti­ka ro­do, kad pir­mas smur­to pro­ver­žis daž­niau­siai ne­bū­na vie­nin­te­lis – po ke­lių sa­vai­čių ar mė­ne­sio ta pa­ti mo­te­ris vėl krei­pia­si į po­li­ci­ją su­muš­ta.

At­ve­jų, kai mo­te­rys į me­di­kų ran­kas dėl na­muo­se pa­tir­to smur­to pa­ten­ka penk­tą ar sep­tin­tą kar­tą, yra šim­tai. Ap­si­gy­do žaiz­das ir abu (iki ki­to kar­to) vaikš­to su­si­ki­bę už ran­kų.

Smur­tau­ja­ma ir in­te­lek­tua­lio­se šei­mo­se

Skan­da­lai šei­mo­se ky­la ne vien dėl su­var­to­to al­ko­ho­lio. Smur­tas daž­nas ir iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, tu­rin­čių ge­ras pa­ja­mas ir dar­bus, šei­mo­se (me­di­kų, vals­ty­bės tar­nau­to­jų ir pa­na­šiai). Tik čia smur­tą ne­re­tai sle­pia aukš­tos mo­der­naus na­mo kie­mo tvo­ros.

„To­kių by­lų po­li­ci­jo­je nė­ra daug, nes psi­cho­lo­gi­nį ar fi­zi­nį smur­tą pa­ti­rian­čios mo­te­rys tie­siog ty­li, joms gė­da „sa­vo sar­ma­tą ne­šti iš na­mų“, jos bi­jo su­tuok­ti­nio kerš­to“, – sa­ko Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos vy­riau­sio­ji ty­rė­ja Vi­da Venc­ku­vie­nė.

Net ir tuo­met, jei dėl pa­tir­to smur­to pri­rei­kia me­di­kų pa­gal­bos, nu­ken­tė­ju­sio­sios vis tiek lin­ku­sios gin­ti šei­mos gar­bę teig­da­mos, kad su­si­ža­lo­jo nu­kri­tu­sios nuo laip­tų, su­si­lau­žė už­kliu­vu­sios, pa­sly­du­sios.

Ko­le­gei ant­ri­na ir G. Žem­rie­tie­nė. Jos tei­gi­mu, in­te­lek­tua­lio­se šei­mo­se smur­tas ne­re­tai bū­na itin žiau­rus. Pa­rei­gū­nei įstri­gęs vie­nos mo­ters liu­di­ji­mas, kad su­tuok­ti­nis, pa­čiu­pęs už plau­kų, vai­kų aky­se ją tam­pė po grin­dis, pa­skui čiu­po žars­tek­lį, su­mu­šęs pus­nuo­gę iš­stū­mė pro lau­ku­jes du­ris.

„Ko­kį siau­bą, pa­že­mi­ni­mą tu­ri pa­tir­ti mo­te­ris, ko­kią trau­mą – vai­kai!? Ir ta pa­ti mo­te­ris su krau­jos­ru­vo­mis ant vi­so kū­no, plyš­tan­čia šir­di­mi jau ki­tą die­ną ei­na į dar­bą, uži­ma so­li­džias pa­rei­gas, va­do­vau­ja ko­lek­ty­vui...“ – ste­bi­si pa­šne­ko­vė.

Jos įsi­ti­ki­ni­mu, gat­vė­je ne­re­tai iš­ties bū­na kur kas sau­giau ne­gu na­muo­se, ku­riuo­se nuo­la­tos ten­ka kęs­ti bai­mę ir smur­tą.

„Pa­gal­vo­ki­te, ei­ni į na­mus ir ne­ži­nai, ar ta­vo vy­ras bus ge­ros nuo­tai­kos ar blo­gos, tu jam įtik­si ar neį­tik­si, o gal ne taip pa­žiū­rė­si, gal ne taip pa­sa­ky­si“, – sa­ko G. Žem­rie­tie­nė.

O smur­tą mo­te­rys, anot pa­rei­gū­nų, daž­nai pa­ti­ria dėl smulk­me­nų.

Vai­kai įbau­gin­ti

V. Venc­ku­vie­nei skau­džiau­sia dėl vai­kų, ku­rie ne tik ma­to, bet ir pa­tys ken­čia ar­ti­miau­sių žmo­nių, kad ir ma­mos, nau­do­ja­mą smur­tą. Vai­kai bi­jo skųs­tis, bi­jo ei­ti na­mo.

Po­li­ci­nin­kėms įstri­gęs vie­no ber­niu­ko, ap­si­spren­du­sio pa­pa­sa­ko­ti vis­ką, kas vyks­ta jo šei­mo­je, pa­sa­ky­mas. „Ai, vie­nu kar­tu dau­giau ar ma­žiau gau­siu, vis tiek pa­sa­ky­siu“, – to­kiais žo­džiais vai­kas sa­ve grei­čiau­siai drą­si­no.

Štai trys mer­gai­tės – dvi paaug­lės ir ma­ža­me­tė. Vie­na iš jų, pen­kio­li­ka­me­tė, pra­šė mo­ky­mo įstai­gos so­cia­li­nės dar­buo­to­jos „kaž­ką“ da­ry­ti, kad ne­be­rei­kė­tų grįž­ti na­mo. Tą pa­tį kar­to­jo ir jos aš­tuon­me­tė se­suo.

Per ap­klau­są se­se­rys ty­rė­joms pa­pa­sa­ko­jo, kad na­muo­se pa­sku­ti­nį­kart bu­vo su­muš­tos ma­mos, nes tar­pu­sa­vy­je pra­dė­jo juok­tis, neva ne taip pa­žiū­rė­jo. Anot mer­gai­čių, ma­ma dau­žo jas su tuo, kas tą aki­mir­ką pa­puo­la po ran­ka.

Mer­gai­tės pa­sa­ko­jo, kaip dvie­jų kam­ba­rių bu­te yra pri­vers­tos ma­ty­ti suau­gu­sių­jų ly­ti­nius san­ty­kius, kęs­ti psi­cho­lo­gi­nį smur­tą.

„Tos mer­gai­tės psi­cho­lo­giš­kai trau­muo­tos vi­siš­kai – siau­bas! Jos pa­čios ban­dė ieš­ko­ti pa­gal­bos, no­rė­jo pa­lik­ti na­mus, ku­riuo­se, lyg ir tu­rė­tų bū­ti sau­gu, ra­mu“, – iš­gy­ve­ni­mais da­li­ja­si V. Venc­ku­vie­nė.

Smur­tą ken­čian­tys ne­pil­na­me­čiai daž­nai bū­na įbau­gin­ti, įti­kin­ti, jog pa­si­skun­dę jie bus iš­vež­ti į glo­bos na­mus. Dėl „įpūs­tų“ bai­mių vai­kai lin­kę ty­lė­ti net ir ta­da, kai smur­to pėd­sa­kai ant kū­no yra nea­be­jo­ti­ni.

G. Žem­rie­tie­nė pri­si­me­na at­ve­jį, kai į po­li­ci­ją krei­pė­si sep­ty­nio­lik­me­tis. Paaug­lys pra­ne­šė bu­vęs su­muš­tas mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio. Ty­ri­mo ei­go­je ap­klau­sia­ma mo­ti­na ka­te­go­riš­kai pa­nei­gė sū­naus pa­teik­tą in­for­ma­ci­ją, esą nie­kas ne­si­mu­šė, tai ji lie­pu­si sū­nui ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą, nes su­py­ko ant gy­ve­ni­mo drau­go.

„Ta mo­te­ris ti­ki­no, kad vis­kas ge­rai, juo­du šeš­ta­die­nį ne­tgi su­si­tuo­kė. Pa­lin­kė­jau sėk­mės. Nep­raė­jo nė mė­nuo, ir ga­vo­me pra­ne­ši­mą, kad su­muš­ta ta pa­ti mo­te­ris – su­tuok­ti­nis ge­si­no ci­ga­re­tes į jos gal­vą, ty­čio­jo­si...“ – pri­si­me­na pa­rei­gū­nė.

Sun­ku su­vok­ti, ko­dėl, gin­da­mos su­gy­ven­ti­nių in­te­re­sus, mo­te­rys daž­nai sto­ja jų, o ne sa­vo vai­kų pu­sėn.

Ty­la – ne išei­tis

R. Ber­žans­kie­nė ra­gi­na au­kas ne­ty­lė­ti ir ne­ken­tė­ti net men­kiau­sio smur­to.

„Bū­ti­na ieš­ko­ti pro­ble­mos spren­di­mo bū­do, ku­ris tik­rai yra. Jūs ne­ver­tos pa­tir­ti smur­tą, gy­ven­ti su bai­me ir įtam­pa. Ką jau kal­bė­ti apie smur­tą nuo­la­tos ma­tan­čius ar jį pa­ti­rian­čius vai­kus. Pa­dė­ki­te sa­vo at­ža­loms užaug­ti psi­cho­lo­giš­kai stip­rio­mis as­me­ny­bė­mis“, – į smur­tą šei­mo­se pa­ti­rian­čias mo­te­ris krei­pia­si il­ga­me­tė kri­mi­na­lis­tė.

Per­nai Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te pra­dė­ta 670 iki­teis­mi­nių ty­ri­mų dėl smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Šie­met to­kių ty­ri­mų pra­dė­ta jau 129.

Šiau­lių ap­skri­ty­je per­nai iš vi­so bu­vo pra­dė­ti 794 iki­teis­mi­niai ty­ri­mai dėl smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Šie­met – 174.

Pa­rei­gū­nai ma­no, kad iš tie­sų smur­to at­ve­jų šei­mo­se yra kur kas dau­giau, ne­gu apie juos in­for­muo­ja­ma po­li­ci­ja. Ne­ty­lė­ti ra­gi­na­mi ir kai­my­nai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos Ant­ro­jo po­sky­rio vir­ši­nin­kė Ra­mu­nė Ber­žans­kie­nė ži­no, kiek šei­mo­se yra smur­to ir koks jis.

Vy­riau­sio­sios ty­rė­jos Gin­ta Žem­rie­tie­nė (su uni­for­ma) ir Vi­da Venc­ku­vie­nė sa­ko, kad smur­tą ken­čian­čios mo­te­rys pir­miau­sia tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, ką tuo me­tu iš­gy­ve­na jų vai­kai ir ko­kie jie užaugs.