
Naujausios
Virtuvės šefas klientus paverstų karaliais
„Esu maniakas“, – prisipažįsta virtuvės šefas Algirdas Matačiūnas, visiškai atsidavęs savo aistrai gaminti. Jo kelias virtuvėje – nuo indų plovėjo Londone iki darbo „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose. Jis nederina omleto su braškėmis, į besipainiojantį po kojomis virtuvėje gali mesti keptuvę.
Šiauliai virtuvės virtuozui – perspektyvus miestas, kuriame svajoja atidaryti gurmanišką restoraną.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Daugiau nei pusė paros virtuvėje
Trejų su puse metų Algirdas ant kėdės pasidėjęs taburetę stovi ir susikaupęs maišo miltinių blynų tešlą, receptą sužinojęs iš močiutės. Vos neapsipila verdančiu aliejumi, o jo saviveiklą pamačiusi mama išbara. Taip atrodė pirmasis savarankiškas virtuvės šefo gaminamas patiekalas – virtuvė traukė nuo vaikystės.
Su maistu vyras nutarė sieti savo ateitį – mokėsi pramoninės konditerijos Kauno aukštesniojoje maisto pramonės mokykloje (dabar Kauno kolegija), vėliau, emigravęs į Didžiąją Britaniją, Londone papuolė į profesionalią virtuvę. Daug dvejonių tarp pasirinkimų „maistas“ ar „statybos“ nebuvo. Kulinaro karjera augo nuo žemiausio laiptelio plaunant indus iki virtuvės šefo padėjėjo (Sous-chef de Cuisine).
„Labai pykau indus plaudamas. Mano potencialą greit pastebėjo ir pastatė į pačius mažiausius šefus, vėliau dar aukščiau. Užsienyje tų laiptelių labai daug“, – pasakoja A. Matačiūnas. Virtuvėje jį pravardžiuodavo Elviu, nes užsieniečiams buvo sunku ištarti lietuvišką vardą.
Vestminsterio karališkajame koledže baigė kulinarijos meno studijas ir ėmė aistringai semtis patirties įvairiose Londono virtuvėse.
„Aš esu maniakas, galiu daug dirbti“, – patikina. Atostogas, laisvadienius A. Matačiūnas išnaudodavo ne poilsiui, o darbui prestižinėse virtuvėse. Jam teko dirbti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose šefų restoranuose, prabangių viešbučių virtuvėse.
Kartais tai darydavo net už dyką, vien tam, kad pasisemtų patirties ir žinių. Paskutiniu laiku dirbo gastropab'ų tinkle, norėdamas išmokti, kaip su maža komanda greitai paruošti kokybišką maistą. „Blogas kareivis, kuris nenori būti generolu“, – sako. Svajonė turėti šeimos kavinukę ar restoranėlį buvo dar vienas postūmis tobulėti.
„Garsieji šefai savo patirtimi dalijasi, bet jie rėkia, šaukia, mėtosi maistu, būna visko. Taip, kaip rodo filmuose, jie tokie yra. Aš pats dabar toks esu. Tik maistu paskutiniu metu nesimėtau. Esu keptuves porą kartų paleidęs“, – neslepia A. Matačiūnas.
Tokios emocingos reakcijos nusipelno tie, kuriems virtuvėje neįdomu. Algirdui tai pats baisiausias dalykas: „Londone dirbama po 14–16 valandų, kalėdiniu periodu dar ilgiau. Jei žmogus neturi meilės darbui, maistui, tai labai sudėtinga. Įsivaizduokite, 16 valandų ant kojų, vos kelis kartus nueini į tualetą. Nemylintis darbo žmogus tik painiojasi kitiems ir erzina.“
„Geras šefas iš pradžių tau parodo, kaip taisyklingai, idealiai daryti ir tada duoda velnių, blogas šefas – kuris pirmiausia atėjęs tave pažemina, įžeidžia, parodo savo viršenybę“, – apibūdina Algirdas.
Elvis ir princai
Porą sezonų A. Matačiūnas dirbo princo Filipo, karalienės Elžbietos II vyro, namų virtuvėje. Čia įkurti ir prancūzų namai, ir Karališkoji inžinerijos akademija, duodanti leidimus dideliems, ypač svarbiems urbanistiniams projektams.
Itin užimtu kalėdiniu laikotarpiu su nuolatiniais Filipo namų virtuvės šefais papildomai kartu dirbti pakviečiami virtuvės šefai iš agentūros. Į šią virtuvę pakliūti nelengva dėl didelės konkurencijos, virtuvės šefai turi pereiti griežtą atranką, gauti rekomendacijas, policijoje patikrinama, ar žmogus neturi kriminalinės praeities.
„Banketai yra dideli, todėl reikia didelių apsukų, aukštos kokybės, pozityvumo, paklusnumo. Karališkoje virtuvėje absoliučiai niekas nerėkauja, labai griežta tvarka. Yra nerašytos taisyklės: negalima rėkti, isterikuoti, nervintis, skleisti neigiamas emocijas“, – pasakoja A. Matačiūnas.
Tekdavo gaminti maistą Didžiosios Britanijos grafams, lordams, aukštiems šalies pareigūnams. Virtuvės komandai padėkoti buvo atėjęs ir pats princas Filipas.
Valstybinės reikšmės banketuose prieš patiekiant patiekalus juos ateidavo paragauti, įvertinti asmeninis karališkosios šeimos virtuvės šefas.
Su komanda A. Matačiūnui yra tekę gaminti maistą įvairiausioms garsenybėms: dainininkėms Rihanai, Adelei, Lanai del Rey, grupės „Spice girls“ narėms, superagentą Džeimsą Bondą vaidinusiam aktoriui Danieliui Craigui.
Patiekalai iš balandžių
Vienas iš egzotiškesnių patiekalų, kurį teko gaminti virtuvės šefui, – laukiniai balandžiai. Jie specialiai auginami, tinkami maistui. Pasak virtuvės šefo, balandžio mėsa aitri, labai savotiška – tam reikia paruošti savo skonio receptorius.
„Mano virtuvėje taisyklė viena ir labai paprasta: mano nuomonė arba mano nuomonė, kitų nėra. Jokių improvizacijų negali būti. Dėl skonio nesiginčijama, kiekvienam neįtiksi, bet virtuvės šefas turi daryti savo skonius. Nuo jo viskas priklauso. Visi dirbantieji turi klausyti, ką jis sako, daryti būtent tai. Tik užaugus iki tam tikro lygio galima atsiskirti, daryti savo“, – pabrėžia A. Matačiūnas.
Pasak jo, restorano virtuvės lygis priklauso nuo žemiausio darbuotojo virtuvėje lygio, todėl darbuotojus reikia rinktis labai atsakingai.
„Ateina laikas, kada atsiranda skonio pojūtis. Dabar jaunimas gali prie svogūno ir kiaušinienės braškių įdėti. Tai vadinamasis fusion. Man to per daug. Manau, skoniai turi nesipjauti, vienas kitą palaikyti. Mėsa gali būti su čiobreliais, bet negali būti čiobreliai su mėsa, kada prieskonis permuša skonį. Aš vadinamasis oldskūlas“, – dėsto savo maisto filosofiją.
Įdomių dalykų A. Matačiūnas atranda senojoje lietuvių dvarų virtuvėje. Lietuvių dvarininkai buvo išsilavinę, daug keliaudavo, neatsilikdavo nuo europinių madų. Pavyzdžiui, lietuviški varškėtukai panašūs į italų nacionalinį gnocchi, o balandėliai atitinka kone identišką klasikinės prancūzų virtuvės patiekalą.
„Aš pats labai mėgstu bulvinius patiekalus. Ypač ,kai užsienyje daug būnu, jų pasiilgstu. Būna net kuriozinių situacijų, kai restorane turėjo vykti degustacija, visi valgo būsimus gurmaniškus patiekalus, o aš atsinešęs cepelinus valgau“, – juokiasi Algirdas.
Šiauliuose – gurmaniškas restoranas
Po šešerių metų darbo Londone A. Matačiūnas sugrįžo į Lietuvą: dirbo Užutrakio dvare veikiančiame restorane „Fransua terasa“, Kauno restorane „Dia“, kuris yra pirmas restoranas Kaune, patekęs į geriausių šalies restoranų trisdešimtuką.
Į paauglystės miestą Šiaulius, kuriame gyveno apie šešerius metus, Algirdą atviliojo galimybė atidaryti, vadovauti ir dirbti virtuvės šefu „Black bar“ gastropub'e.
„Tai nauji iššūkiai, žaidimas“, – apibūdina pokyčius.
Šiaulius jis vadina didelį potencialą turinčiu miestu, kuris kol kas turi tik vidutines virtuves. Šiauliuose A. Matačiūnas svajoja atidaryti savo restoraną, kuriame būtų ir virtuvės šefas. Jis įsitikinęs – Šiauliams reikia tokio lygio gurmaniško restorano, kaip garsieji „Monai“, „Uoksas“ ar „Dublis“, todėl norėtų tokį sukurti.
„Kada šefas būna savininkas, gali leisti sau daugiau improvizuoti, nereikia žiūrėti į skaičius, dėlioti vien sausą matematiką dėl pelno, nebandyti visur pataupyti“, – aiškina privalumą. Jo nuomone, po pasaulį pakeliavę lietuviai keičia savo įpročius, kyla maisto kultūra – žmonės ieško kokybiško, skanaus maisto.
A. Matačiūnas neabejoja – geri restoranai gali atgaivinti Šiaulių bulvarą, jis suklestės kaip Kauno senamiestis, Laisvės alėja. Traukos objektas gali sukurti gyvastį, turistus pritraukti pavaikštinėti miesto centre, o ne iškart sukti į Kryžių kalną.
„Valgyti galima pasidaryti namuose, bet restorano esmė – emocija. Kuo geriau ją parduodi, tuo geriau veikia tavo vieta. Žmonės ateina į restoraną dėl emocijos, nori pailsėti, atsigauti, pasidžiaugti, pasidaryti šventę.“
Restoranas – momentinės grąžos vieta. Jei padarai kažką negerai, blogi atsiliepimai ateina iškart, būsimų lankytojų ausis pasiekia greičiau nei geri. Labai greitai galima restoraną iškelti į aukštumą ir paleisti žemyn.
„Laiku neprieina, ne taip šneka, ne taip paduoda maistą, nemoka pasiūlyti vynų, ne tokia muzika, per daug perkeptas, per žalias patiekalas, šaltas maistas, lėkštė nešvari... Atrodo, tai nieko nereiškiančios smulkmenos, bet jos beprotiškai reikšmingos“, – neabejoja Algirdas.
Jo žodžiais, į smulkmenas mažesnį dėmesį kreipia labai turtingi žmonės, nes jiems apsilankymas restorane kasdienybė. Vidutinės klasės klientai tokį išėjimą sau leidžia žymiai rečiau, todėl nori jaustis kaip karaliai. Tą suprasdamas, turi padaryti žmogų karaliumi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Savo virtuvėje virtuvės šefas Algirdas Matačiūnas turi tik vieną griežtą taisyklę – yra tik jo nuomonė, jokių improvizacijų negali būti.
Virtuvės šefas Algirdas Matačiūnas sako, jog restorano esmė yra emocija – žmonės atėję nori suvalgyti kažką kitokio nei namuose, pasidaryti sau šventę, pailsėti, pasidžiaugti.