Naujausios
Ne tas atrado?
dr. Stasys TUMĖNAS
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys
Neabejokite, ką turiu mintyje – aišku, kad Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorių LIUDĄ MAŽYLĮ, per vieną dieną, pasak VDU rektoriaus Juozo Augučio, atsistojusio greta didžiausių XXI a. Lietuvos žmonių. Bet greitai iš istorikų varpinės pasigirdo skeptiškų vertinimų, abejonių, paverkšlenimų, pasiteisinimų, kad nebuvo skirta finansavimo tokiems ieškojimams. O mums, ne istorikams, bet savo istoriją gerbiantiems, ja besididžiuojantiems, tapo aišku, kad ne tas rado Vasario 16-osios aktą. Ne istorikas, o VDU Viešojo administravimo katedros profesorius, politologas, kurio pagrindinė mokslo lauko tema buvo Europos integracija. Čia ir visa bėda, kad Akto paieškos buvo „tik“ profesoriaus pomėgis, aistra, pasakyčiau, pilietinis, tautinis kauniečio polėkis.
Atradėjas – žmogus ne iš istorikų elito, ne iš televizijos laidų, ne žiniasklaidos herojus, dalyvaujantis pramoginėse laidose, neplaukiojantis su Lietuvos elitu Nemunu, nevažinėjantis po Lietuvą už solidų honorarą skaityti pranešimų, dalyvauti diskusijose ir pan.
Pasakysiu paprastai. Lietuvos istorikų elitui nebūtų užkliuvę, jei Aktą būtų radęs bitininkas avilyje, mūrininkas krosnyje ar sodininkas po obelimi (tokių versijų galima būtų vardyti dešimtis).
Rado darbštus, paprastas profesorius, autobusu nuvažiavęs į Berlyno archyvus. Žmogus, kaip ir daugelis iš mūsų, turėjęs kokį pomėgį po pagrindinio darbo. L. Mažylis lasiojo daug metų žinias apie Aktą. Čia jau negerai, girdi, žmogus „neturėjęs tokiems atradimams kompetencijos“, „nėra viso erudicinio konteksto“, „jis nėra viešasis intelektualas“ ( suprask, jo nekviečia draugai į televizijos laidas?).
Elitinis Alfredas Bumblauskas leidžia Jį pavadinti nežinomu jam „tipu“, o Jo atradimą lygina su „grybavimu“. Čia leisiu sau paimprovizuoti ir sumodeliuoti istoriją, kad ilgai buvo dingusi Anglijos karalienės karūna, kurią netikėtai rado rūmų sodininkas, paslėptą po medžiu. Galvoju, kad tas sodininkas būtų įvardytas kaip patriotiškas britas, atlikęs savo pareigą, nesvarbu, kad jam trūko „viešojo intelekto“.
Nežinau, ar garbusis A. Bumblauskas ras savigarbos ir vidinių jėgų atsiprašyti L. Mažylio, ar jis išgirs Vilniaus oro uoste L. Mažylio jam pacituotus žodžius iš Šv. Rašto: „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę. Būk nuo šiol tikintis, nebūk netikintis“.
Vilniaus oro uoste tarp pasitinkančiųjų nepastebėjau nė vieno Lietuvos „matomo“ istoriko. Pasitiko Kultūros, Aplinkos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministrai. Beje, ministrė Jurgita Petrauskienė pasakė, kad tai, ką padarė, atrado prof. L. Mažylis, yra labai simboliška ir kad „mokslo tyrimai, žinios prisideda prie Valstybės kūrimo“.
Vadinasi, priešingai negu A. Bumblauskas, pripažino tai istorijos mokslui ypač svarbiu atradimu. Tiesa, vėliau mane, ne istoriką, kolegos pataisė, kad jaunosios kartos istorikų, tiesa, dar retai „matomų“ iš televizijos ekranų, sutikime būta, tarp jų – Vilniaus universiteto istorikas dr. Aurimas Švedas. Vadinasi, esama jaunų mokslo žmonių, kurių sąmonėje dar neįsirėžusi arogancija, nepakantumas kito tyrimams, ieškojimams.
Ne tas atrado, ne tas patikrino, užfiksavo faktą ("tik“ ambasadorius Deividas Matulionis). Kur visa tai girdėta? Tai juk labai mėgiama pastarojo pusmečio tema – ne tuos, elitinius, išrinko į Lietuvos Respublikos Seimą, ne tie tampa Seimo, Vyriausybės vadovais. O gal tie? Tai rodo ir L. Mažylio pavyzdys. Jo oro uoste nepasitiko būrys Lietuvos istorikų, bet atsistoję penktadienį pagerbė 15 000 „Žalgirio“ arenos sirgalių, susirinkusių palaikyti savo komandos. Jie skandavo L. Mažyliui AČIŪ ir tuo patvirtino, kad atskiria pelus nuo grūdų, tariamus ir tikrus Lietuvos didžiavyrius. L. Mažylio pavardės reikšmė visiškai prieštarauja jo didžiam atradimui.
Beje, Vilniuje susibūręs ir į savo veiklas susifokusavęs elitas dažniausiai yra suvažiavęs iš Lietuvos kaimų, miestelių, kaip ir prof. A. Bumblauskas – iš Telšių. Dar priminsiu, kad gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje 1923 metais kaimuose gyveno 76,7 proc. gyventojų... Ir dar. Iš 20 1918 metų signatarų tarp jų nebuvo iš didžiųjų miestų, o net 4 buvo Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtiniai. Iš jų, manoma, trys rengė Akto tekstą.
Dabartinis buvusios 4 signatarų gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, pasidžiaugęs L. Mažylio atradimu, palygino Akto rašyseną su vieno iš signatarų Stepono Kairio rašysena. Gal tai atsargi hipotezė, kad gali būti, kad S. Kairio rašto pavyzdžio ir Berlyne rasto Akto rašysenos analizė gali atsakyti į klausimą, kad S. Kairio rašysena sutampa su Akto rašysena. Bet ar tai vėl nebus paneigta „elitinių“ Lietuvos istorikų ir palydėta įžeidžiančiais priekaištais, kad mėgėjai kišasi į istorijos tyrimų lauką. Istorija į šį klausimą ir atsakys. Kaip atsakė L. Mažylis, šių dienų Lietuvos Šerlokas Holmsas. Patariu mums visiems įsiklausyti į L. Mažylio pasakytus žodžius: „jausmas, kad ne viską padariau, kad reikia daugiau, apsileidom šiek tiek, kad galim daugiau“.
Ačiū Tau, Didžiavyri Liudai Mažyli, nuteikęs optimistiškai švęsti ateinantį 100-metį, nes mažai mūsų Lietuvos valstybei labai svarbūs simboliai, jų esmė ir prasmė.
GERAS PAVYZDYS KELIĄ RODO?
Iš Berlyno grįžkime į Šiaulius. Artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio šviesoje turime stengtis dirbti taip, kad liktų kuo mažiau „juodųjų istorijos zonų“, faktų, įvykių, kurie neištirti ar aptarti tik epizodiškai. Ir prof. L. Mažylio pavyzdys rodo kelius.
Visi prisimename, kad 2015 metais Šiaulių Pramonės parke, Pročiūnų gatvėje, tiesiant kelią ir klojant komunikacijas, atkasta mažiausiai 40 žmonių kapavietė. Galvojama, kad tai dar viena, anksčiau nerasta žudynių vieta. Priminsiu, kad greta Pročiūnų anksčiau rasti 732 aukų palaikai. Čia jie buvo vežami ir šaudomi vokiečių okupacijos 1941-1944 metais iš Šiaulių kalėjimo. 1962 metais artimiesiems buvo leista kai kuriuos palaikus perlaidoti.
Deja, daugelio vardai ir pavardės nežinomi, o 2015 metais atkastųjų palaikai žydų bendruomenės prašymu net nebuvo tirti, aprašyti. 2015 metais Šiaulių miesto savivaldybė patvirtino komisiją, kuri turėjo rūpintis istoriniais tyrimais. Tam Šiaulių universiteto mokslininkams, vadovaujamiems dr. Simono Strelcovo, projektui „Istorinis tyrimas dėl Pročiūnų žudynių ir palaidojimo vietos Šiaulių pramonės parke“ buvo skirtas finansavimas.
Projekto tyrėjai išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos valstybės archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomus dokumentus, kuriuos greitai turėtų pristatyti Šiaulių visuomenei, bet jau dabar aišku, kad daugelis aukų po šio tyrimo nebus konkrečiai įvardyti. Ir čia norisi grįžti prie, regis, 2015 metais utopinės Šiaulių inžinieriaus sąjūdininko Vytauto Kriaučiūno minties, kreipimosi į Šiaulių vadovus.
Jo prašymas buvo konkretus – Šiaulių meras turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kad ši paprašytų Vokietijos prezidentės Angelos Merkel padėti surasti Šiaulių kalėjimo knygą. Tada V. Kriaučiūnas sakė, kad išsiaškinti, kokie žmonės užkasti Pročiūnuose, padės tik dingusi kalėjimo knyga, o didžiausia tikimybė, kad karui baigiantis ji buvo išgabenta į Vokietiją.
„Tokie dokumentai kai kada buvo vežami ir dar toliau. Valdžia turi ieškoti knygos ir teismų bylų. Ten viskas bus surašyta – kas į Šiaulių kalėjimą buvo atvežti, kur išvežti užkasti, kas sprendimus priėmė. Tada viskas paaiškės, o dabar, kas ten ką pamatė ar pasakė, nieko neįrodo“, – tada sakė garbusis Sausio 13-osios brolijos narys V. Kriaučiūnas.
Jo griežtas siūlymas, kad meras Artūras Visockas turėtų kreiptis į Prezidentę pagalbos, tada atrodė nerealus, bet po prof. L. Mažylio istorijos jis man skamba tikroviškiau. Pirma, regis, Šiaulių universiteto istorikai nesirengia vykti į Vokietijos archyvus, antra, ko gero, nebūtina kreiptis į ponią A. Merkel, gal pakaktų ir ambasadoriaus Vokietijoje D. Matulionio pagalbos.
Jeigu būtų surasta Šiaulių kalėjimo knyga, kelių šimtų Lietuvos piliečių, žydų bendruomenės šeimų, išsibarsčiusių po pasaulį, nariai sužinotų savo artimųjų kapavietę, kelią, kuriuo jų artimieji ėjo į mirtį. Nerealu? Prof. L. Mažylis tai paneigė. Be to, mūsų, prieš mus gyvenusių gyvenimai ir kuria istoriją. Ir priešingai, sakoma, kad „Visa istorija yra gyvenimas“.
Prof. Liudas Mažylis sugrįžo į Vilnių.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
