Anapilin išėjo tėvas Anicetas Tamošaitis

Anapilin išėjo tėvas Anicetas Tamošaitis

Ana­pi­lin išė­jo tė­vas Ani­ce­tas Ta­mo­šai­tis

Sek­ma­die­nį, ei­da­mas de­vy­nias­de­šimt penk­tuo­sius me­tus, Kau­ne mi­rė tė­vas Ani­ce­tas Ta­mo­šai­tis SJ. Va­kar ve­lio­nis am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė jė­zui­tų skly­pe­ly­je Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se.

A. Ta­mo­šai­tis gi­mė 1922 me­tų rug­sė­jo 14 die­ną Ro­za­li­me (da­bar – Pak­ruo­jo r.) Sta­nis­lo­vo ir Tek­lės (Au­gus­ti­na­vi­čiū­tės) Ta­mo­šai­čių šei­mo­je. Au­go Mel­di­nių kai­me, lan­kė Ro­za­li­mo mo­kyk­lą, Še­du­vos pro­gim­na­zi­ją, Lin­ku­vos gim­na­zi­ją.

1942 me­tais Pag­ry­žu­vy­je (Kel­mės r.) įsto­jo į Jė­zaus Drau­gi­ją. Ar­tė­jant fron­tui, pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją Pu­la­che, at­li­ko mo­ky­to­jo pra­kti­ką Švarc­val­de, Šv. Bla­žie­jaus jė­zui­tų gim­na­zi­jo­je.

1953 me­tais Vest Ba­de­ne, In­dia­no­je, įšven­tin­tas ku­ni­gu. Ro­mos Po­pie­žiš­ka­ja­me Gri­ga­liaus uni­ver­si­te­te ap­gy­nė teo­lo­gi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją.

Gy­ven­da­mas lie­tu­vių jė­zui­tų bend­ruo­me­nė­je Či­ka­go­je pa­moks­la­vo jė­zui­tų kop­ly­čio­je, va­do­va­vo re­ko­lek­ci­joms, tal­ki­no lie­tu­vių pa­ra­pi­jo­se, tvar­kė ir ka­ta­lo­ga­vo jė­zui­tų bib­lio­te­ką, daug ver­tė­ja­vo, dar­ba­vo­si lie­tu­vių ra­di­jo lai­do­se.

1995 me­tais pa­kvies­tas į Lie­tu­vą, iki 2000 me­tų bu­vo Šiau­lių Šv. Ig­na­co baž­ny­čios rek­to­rius, jė­zui­tų na­mų vy­res­ny­sis.

Iki 2003 me­tų tar­na­vo Klai­pė­dos Šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko pa­ra­pi­jos vi­ka­ru, še­še­rius me­tus bu­vo pro­vin­ci­jo­lo asis­ten­tas Vil­niu­je, grį­žo į Šiau­lius. 2014 me­tais per­si­kė­lė į jė­zui­tų na­mus Kau­ne.

Pa­sau­lį pės­čio­mis, dvi­ra­čiu, mo­to­cik­lu, au­to­mo­bi­liu iš­mai­šęs gar­baus am­žiaus dva­si­nin­kas ne­sto­ko­jo jau­nat­viš­ko azar­to. Per­ko­pęs de­vy­nias­de­šimt­me­tį, ne tik sės­da­vo prie au­to­mo­bi­lio vai­ro, bet ir pa­ts konst­ra­vo bu­ri­nę val­tį.

2015 me­tais lei­dyk­la „Šiau­rės Lie­tu­va“ iš­lei­do A. Ta­mo­šai­čio pa­moks­lų rin­ki­nį „Rak­tai mū­sų ran­ko­se“, per­nai – ant­rą­ją kny­gą „Sve­čias Kris­tus“.

„Žmo­nės daž­nai rau­ko­si, kai jiems kal­ba­ma apie džiau­gi­mą­si. Be­pi­gu, sa­ko, apie džiaugs­mą šne­kė­ti. O kaip ga­li­ma džiaug­tis, jei sun­ku gy­ven­ti? Kaip džiaug­tis, jei pa­čia­me kraš­te, ku­ria­me gy­ve­na­me, už­si­ko­rę mums ant spran­do dau­gy­bė vi­so­kių var­gų ir trū­ku­mų? Bet ar naš­ta da­ro­si leng­ves­nė, jei ją ne­ša­me su­si­rau­kę? To­mo Kem­pie­čio „Kris­taus se­ki­mas“ tei­sin­gai nu­ro­do, kad sa­vo kry­žių kiek­vie­nas vis tiek tu­rė­si­me ne­šti. Jei ne­ši­me ste­nė­da­mi, jis tik dar la­biau slėgs. Šven­ta­sis Raš­tas taip pat ne vel­tui sa­ko, kad Die­vas my­li links­mą da­vė­ją“, – vie­na­me iš pa­moks­lų tei­gė A. Ta­mo­šai­tis.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Tė­vas Ani­ce­tas Ta­mo­šai­tis 63 me­tus tar­na­vo kaip ku­ni­gas, 74 me­tus bu­vo Jė­zaus Drau­gi­jos na­rys. Am­ži­no­jo poil­sio ku­ni­gas at­gu­lė Kau­no Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se.