
Naujausios
Šiaulių miesto burmistras: „Tu tylėk! Aš tau duosiu į snukį!“
Prieš dvejus metus išrinkus didžiųjų miestų merus tiesiogiai, tikėtasi, kad savivaldos reikalai pagerės, bus daugiau demokratijos. Atrodo, kad kai kur šios viltys pasiteisins, bet tik ne Šiauliuose. Miesto Savivaldybėje politinė padėtis lieka įtempta jau daug mėnesių, nors šiaip ne taip ir pavyko išvengti pirmalaikių rinkimų. Visai neseniai Tarybos opozicija ir meras vieni kitų atžvilgiu „svaidė žaibus“, Taryba nepatvirtino mero ataskaitos, nesutariama dėl vicemero. Gal čia kalčiausi didžiuliai programos „Urban“ pinigai, kurie ateina į Šiaulius? Susiklosčius tokioms aplinkybėms, nejučia kyla klausimas – ar gali būti blogiau? Sprendžiant iš miesto savivaldos istorijos moderniaisiais laikais, atsakymas būtų – gali...
Jonas SIREIKA
ŠU docentas
Palyginti neilgoje Lietuvos Respublikos savivaldos istorijoje, skaičiuojančioje mažiau nei pusę amžiaus, būta ir kur kas aštresnių politikų susikirtimų. Beje, Šiaulių miestas čia tvirtai pirmauja. Apie vieną neeilinį konfliktą miesto Savivaldybėje – šis pasakojimas, kuris remiasi išlikusiais miesto Tarybos posėdžio, įvykusio 1922 m. rugpjūčio 10 d., dokumentais, Kauno gubernijos valdybos dokumentais ir laikraščio „Lietuvos žinios“ 1922 m. publikacijomis.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais trečiuoju miesto vadovu, kuris anuomet vadintas miesto galva arba burmistru, dirbo Antanas Mikševičius (1863 – po 1923). Kilęs iš sulenkėjusios bajorų šeimos, aukštąjį išsilavinimą jis tikriausiai įgijo tuo metu klestėjusiame Lvovo universitete, tapo agronomu. Jo iškilimas į miesto valdžios viršūnę nelaikytinas atsitiktinumu, nulemtas ilgalaikės vaisingos ekonominės ir visuomeninės A. Mikševičiaus veiklos.
Nuo XIX a. pabaigos Mikševičius priklausė Kauno žemės ūkio draugijos Šiaulių skyriui, rengusiam, be kita ko, garsiąsias žemės ūkio parodas, o kai grafas Vladimiras Zubovas su savo šalininkais, tarp kurių buvo ir A. Mikševičius, įkūrė žemės ūkio reikmenų prekybos bendrovę „Progresas“, tapo jos valdytoju. Be to, A. Mikševičiaus pavardę randame Šiaulių tarpusavio kredito bendrovės ir Kauno gubernijos verslo mokesčio įstaigos Šiaulių padalinio narių sąraše. Į pastarąjį sąrašą būsimasis politikas pateko su Kauno gubernatoriaus pritarimu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą A. Mikševičius buvo išrinktas Šiaulių miesto tarybos, kuri tuomet vadinta dūma, nariu.
XX a. pradžioje, vykstant lietuvių tautiniam atgimimui, A. Mikševičius sulietuvėjo, tačiau kaip parodė vėlesni įvykiai, išlaikė simpatijas lenkams ir Lenkijai. Miesto ir apskrities organizacijose jis daug nuveikė kaip aktyvus ir iniciatyvus žmogus, kuris kartu su Vladimiru Zubovu, Kazimieru Venclauskiu, Stasiu Lukauskiu, Vaclovu Bielskiu ir kitais to meto šviesuoliais stūmė provincijos miesto ūkį ir visuomenę pažangos kryptimi.
A. Mikševičius buvo tarp tų visuomenininkų ir kultūrininkų, kurie 1900 m. įkūrė Šiaulių viešosios bibliotekos draugiją. Jis vadovavo „Varpo“ draugijai, įsteigtai 1908 m., turinčiai ypatingų nuopelnų lietuvybės žadinimo ir lietuvių kultūrinimo baruose.
Susikūrus Lietuvos Respublikai, 1920 m. kovo 28 d. A. Mikševičius išrenkamas į Šiaulių miesto tarybą, o rugsėjo 3 d. – miesto valdybos pirmininku (burmistru).
Miesto valdybai A. Mikševičiui teko vadovauti pokario metais, esant dideliems sunkumams, kai vietoj daugelio miesto statinių riogsojo griuvėsiai, gyventojai buvo labai suvargę, o savivaldybės pajamos menkos (1922 m. rugpjūčio mėnesį, atlikus reviziją, savivaldybės kasoje rasta tik 55 674 auksinai, labai mažos vertės laikini pinigai).
Trintis tarp nepartinio politiko, neturėjusio savo frakcijos paramos, ir dešiniosios, krikščionių demokratų, daugumos prasidėjo 1922 m. pradžioje, tęsėsi daugiau kaip pusę metų ir baigėsi atviru konfliktu miesto tarybos posėdyje 1922 m. rugpjūčio 10 d.
Atrodo, kad pirmieji dideli nesutarimai atsirado, kai burmistras miesto tarybai sukliudė priimti protesto rezoliuciją, prieš lietuvių visuomenininkų persekiojimus lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Mat 1920 m. sausio mėnesį suimta 33 lietuvių ir baltarusių visuomenės veikėjai, įskaitant ir iš Šiaulių krašto kilusį, vėliau labai išgarsėjusį savo darbais Tėvynei, Mykolą Biržišką, kurį apkaltinus tėvynės, t. y. Lenkijos, išdavimu, pastarajam grėsė net mirties bausmė.
Tų pačių metų vasarą kilo didelis lietuvių nepasitenkinimas dėl planų miesto gimnazijoje įkurti paralelines klases su lenkų dėstomąja kalba ar netgi vidurinę mokyklą su lenkų dėstomąja kalba. A. Mikševičių įtarė remiant Šiaulių lenkus, norintį mieste įkurti lenkų švietimo draugiją „Oswiata“, kuri labai aktyviai veikė, turėjo savo globojamas pradžios mokyklas, Panevėžyje.
Dešiniųjų pažiūrų politikų kontroliuojamoje miesto taryboje susidarė nuomonė, kad burmistras nepatriotiškas, nelojalus Lietuvos Respublikai. Tarybos daugumos kantrybė trūko, kai savivaldybėje, girdint Tarybos pirmininkui Labanauskui ir Juozui Orlaukiui, nepartinis, bet anksčiau priklausęs Lietuvos socialdemokratų partijai, burmistras, būdamas labai supykęs dėl Lietuvos vyriausybės, kurią sudarė krikščionys demokratai, politikos, pareiškė: „Kaune sėdi mulkiai begalviai“.
Burmistro priešininkai, t. y. krikščionys demokratai ir jų šalininkai, nutarė naujame tarybos posėdyje skelbti burmistrui nepasitikėjimą. 1922 m. rugpjūčio 10 d. taip ir bandyta formuluoti pagrindinį klausimą, bet burmistrui užprotestavus, kad Savivaldybių įstatymas to nenumato, klausimo formuluotė pakeista taip: „Nepaprasti paklausimai burmistrui A. Mikševičiui apie jo darbavimąsi“.
Kalbėjęs savo frakcijos vardu krikščionis demokratas, pradžios mokyklų inspektorius Kazys Ubeika, miesto galvą dėl jo kaip burmistro veiklos apibėrė kaltinimais, kurie A. Mikševičiui dar carų laikais garsėjusiu savo kultūringumu, taktu, gebėjimu bendrauti su valdžia, sukėlė šoką.
Kai svarstomo klausimo pabaigoje K. Ubeika paprašė „paskutinio“ žodžio ir jį gavęs tęsė aštrią burmistro veiklos kritiką, A. Mikševičiaus nervai neišlaikė. Įsikarščiavęs burmistras sušuko: „Tu tylėk! Aš tau duosiu į snukį! Tik ne čia aš tau duosiu, bet kitoj vietoj“. Kadangi oratorius nesiliovė kalbėjęs, tai burmistras nebesusivaldė ir pripuolęs prie K. Ubeikos, drožė ranka jam į veidą.
Nuskriaustasis nepasimetė, lengvai stumtelėjo burmistrą nuo savęs ir atgal nedavė. Salėje kilo triukšmas ir pasipiktinimas, kai kurie tarybos nariai buvo bepuolą burmistrą mušti, bet situaciją palengvino šaltakraujiškas nukentėjusysis, kuris sustabdė savo įsikarščiavusius kolegas sakydamas: „Vyrai, jo nelieskit! Aš jam dovanoju!“
Burmistras suprato, kad tolesnis jo kaip valdybos pirmininko darbas yra neįmanomas, todėl parašė ir tarybai įteikė prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų.
Savo prašyme A. Mikševičius rašo: „Kadangi iš trijų paskutinių Tarybos posėdžių paaiškėjo, kad mano supratimas taisyklių elementariškos etikos ir kultūriško pasielgimo nesutinka su rimtos daugumos Tarybos narių supratimais, ir iš tos priežasties išeina daug neproduktingų ginčų ir nesusipratimų, ir kad prie tokių sąlygų darbas mano Miesto valdyboje negali būti naudingu, prašau Šiaulių miesto Tarybos atleisti mane nuo Miesto valdybos pirmininko pareigų“.
Kaip matome, burmistras pasielgė kaip įprasta politikams. Nors priežastys, nulėmusios miesto valdybos pirmininko žlugimą – politinio pobūdžio, ir jis pats šiurkščiai pažeidė etikos principus, savo atsistatydinimą A. Mikševičius grindė tik ankstesniais nesutarimais su tarybos nariais dėl skirtingo etikos taisyklių supratimo ir taikymo.
Miesto taryba A. Mikševičių atleido iš burmistro pareigų, laikinuoju valdybos pirmininku paskyrė viceburmistrą Aleksandrą Šerkšnį. Specialia rezoliucija taryba pareiškė K. Ubeikai „nuoširdžios užuojautos“...
Visgi nesinorėtų užbaigti šio nepaprasto įvykio moderniosios Lietuvos savivaldos istorijoje vien A. Mikševičiaus, kaip politiko, pasmerkimu dėl jo netinkamo poelgio miesto tarybos posėdžio metu, nes šis žmogus daug nusipelnė mūsų miestui bei kraštui, priklausė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miesto elitui. O miesto valdžiai norėčiau palinkėti sutarimo, kompromisų, kad nebūtų prieita iki panašių dalykų.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Visuomenės veikėjas Šiaulių miesto burmistras (1920–1922) Antanas Mikševičius. Fotografas nežinomas. XX a. I p.
Šiaulių kultūros draugijos „Varpas“ nariai ir artistai po spektaklio „Inteligentai“ miesto parke 1909 metais. Trečioje eilėje trečias iš kairės stovi „Varpo“ valdybos pirmininkas Antanas Mikševičius. Fotografas B. Zatorskis. Šiauliai, 1909 m.