Meilę dalijant, meilės daugėja

Mei­lę da­li­jant, mei­lės dau­gė­ja

Rad­vi­liš­kie­čių Je­le­nos ir Au­gus­ti­no Mit­kų šei­ma sės prie šven­tų Ve­ly­kų sta­lo. Su­sės vi­si: tė­tis, ma­ma ir ke­tu­ri jų vai­kai. Net­rūks vai­kiš­ko čiauš­kė­ji­mo, sma­gaus juo­ko ir kal­bų. Pas­kui vi­si ri­dens ve­ly­ki­nius mar­gu­čius. Na­mai kve­pės ar­ba­ta ir al­suos ši­lu­ma.

Mei­lę da­li­jant, mei­lės dau­gė­ja.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Gau­sios šei­mos Ve­ly­kos

Net­ru­kus bus tre­ji me­tai, kai Rad­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo pir­mi­nin­ko Au­gus­ti­no Mit­kaus ir jo žmo­nos Je­le­nos, vie­no pre­ky­bos cent­ro Šiau­liuo­se di­rek­to­rės, na­muo­se ap­si­gy­ve­no du vai­ku­čiai iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no vai­kų glo­bos na­mų: ta­da ket­ve­rių mer­gai­tė ir de­vyn­me­tis jos bro­lis.

Ve­ly­koms šei­ma tvar­kė na­mus, ga­mi­no mais­tą, žo­le­lė­mis ir svo­gū­nų lukš­tais da­žė kiau­ši­nius. Kiek­vie­nas bū­ti­nai nu­si­da­žė sa­vo mar­gu­tį – jį ri­dens šei­mos var­žy­bo­se.

Po­nia Je­le­na pri­si­me­na pir­mą­sias pa­gau­sė­ju­sios šei­mos Ve­ly­kas. Ta­da nau­jie­ji na­mų gy­ven­to­jai, jų glo­bo­ti­niai, taip pat no­riai tal­ki­no ruo­šian­tis šven­tėms. J. Mit­ku­vie­nė sau­go vaiz­do įra­šą, ku­ria­me ket­ve­rių me­tu­kų mer­gy­tė, pa­si­stie­bu­si ant kė­du­tės, de­da į ko­ji­nę da­žy­ti skir­tus kiau­ši­nius.

O ko­dėl gi ne...

Ap­sisp­ren­di­mas pa­siim­ti glo­bo­ti vai­kus bren­do iš lė­to. Au­gus­ti­nas Mit­kus ne­ma­žai bend­ra­vo su Rad­vi­liš­kio ra­jo­no glo­bos na­mais „Nykš­tu­kas“, nu­va­žiuo­da­vo ten su do­va­nė­lė­mis.

Je­le­nai to­kią min­tį pa­dė­jo su­bran­din­ti vie­na tuo me­tu la­bai po­pu­lia­ri po­kal­bių lai­da. Mo­te­ris pa­gal­vo­jo: o ko­dėl gi ne...

Su­tuok­ti­nių po­kal­bis įvy­ko per ato­sto­gas. Min­tys su­ta­po. Vė­liau Je­le­na ir Au­gus­ti­nas pa­klau­sė ir sa­vo sū­nų nuo­mo­nės.

Vy­res­ny­sis sū­nus, jam ta­da bu­vo try­li­ka, iš kar­to pa­sa­kė: „Fai­na.“ O aš­tuon­me­tis už­si­no­rė­jo, kad tai įvyk­tų ne­del­siant, gal net ry­toj. Jis iš kar­to ėmė ruoš­ti drau­gui kam­ba­rį.

Su­tuok­ti­niai pra­dė­jo lan­ky­ti pa­si­ren­gi­mo glo­bai kur­sus.

Su­ra­šė pa­gei­da­vi­mą, kad no­rė­tų tre­jų–pen­ke­rių me­tu­kų mer­gy­tės. Vy­ras žmo­ną ta­da per­spė­jo, kad „ge­gu­tės“ vai­kų po vie­ną ne­mė­to, daž­niau­siai po tris, ke­tu­ris ar pen­kis, tai­gi ti­kė­tis, kad pa­vyk­tų ras­ti dau­giau bro­lių ir se­se­rų ne­tu­rin­čią mer­gai­tę – mi­si­ja be­veik neį­ma­no­ma.

Mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio

Grei­tai Mit­kai iš Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ga­vo ži­nią, kad yra ket­ve­rių mer­gai­tė ir jos de­vy­ne­rių bro­lis.

Į glo­bos na­mus atė­ju­siai po­rai pir­miau­sia bu­vo pa­ro­dy­ta ma­žy­lės nuo­trau­ka. Je­le­na, pa­ma­čiu­si ma­žą co­liu­kę mer­gy­tę, ją įsi­my­lė­jo.

Leis­ta su ma­žy­te pa­si­ma­ty­ti. Mit­kai gru­pės vai­kams bu­vo pri­sta­ty­ti kaip sve­čiai.

„At­ne­šė­me vi­siems „Kin­der“ kiau­ši­nių. Jie mums sa­kė ei­lė­raš­čius. Mū­siš­kė bu­vo ly­de­rė, drą­siau­sia už vi­sus, ji taip pat pa­dek­la­ma­vo“, – jaut­rus mo­men­tas iš­li­kęs su­tuok­ti­nių at­min­ty­je.

Ber­niu­ką su­ra­do kam­ba­ry­je. Vai­kas, pa­klaus­tas, ar ne­no­rė­tų kar­tu nuei­ti į ka­vi­nę, ne­dve­jo­jo.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mų su vai­kais į par­ką, į ka­vi­nę bu­vo ir dau­giau.

Mo­kė­si pa­žin­ti vie­ni ki­tus. Mit­kai jau ži­no­jo: tai jų vai­kai.

2014-ųjų ba­lan­džio 30-ąją, die­ną, kai vai­kus iš­si­ve­dė iš glo­bos na­mų, po­nas Au­gus­ti­nas at­si­mins vi­są­laik. Pri­si­me­na, ve­dė­si abu paė­męs už ran­kos. Pa­vy­mui iš­gir­do kaž­ku­rį ber­niu­ką šūk­te­lint, ka­da drau­gas grįš. A. Mit­kus spus­te­lė­jo vai­ko ran­ką ir ty­liai pa­sa­kė, kad čia jis jau nie­ka­da ne­beg­rįš.

Ar­tu­mo paieš­kos

„Čia mū­sų vai­kai, ir taš­kas. Vi­si ke­tu­ri kaip vie­nas. Bū­na, kad jau­nes­nie­ji ber­niu­kai su­si­pyks­ta, ap­si­stum­do, bū­na, kad ir į mo­kyk­lą at­ski­rai ei­na, nors mo­ko­si vie­no­je kla­sė­je. Bet ar taip ne­pa­si­tai­ko tarp bro­lių, ku­riuos sie­ja krau­jo ry­šys?“ – klau­sia J. Mit­ku­vie­nė.

Mo­te­ris pri­si­me­na: glo­bo­ti­nių el­ge­sys iš pra­džių bu­vo keis­to­kas, nes vai­kai ieš­ko­jo ry­šio.

Mer­gai­tė vis atei­da­vo Je­le­nos pa­glos­ty­ti. Žai­džia ant­ra­me aukš­te, at­bė­ga, pa­glos­to ir nu­bė­ga to­liau žais­ti. Taip vai­kas gau­dė dė­me­sį ir ban­dė už­si­tik­rin­ti sau­gu­mą.

„Kar­tais pa­gal­vo­da­vau, kad tais pa­glos­ty­mais ir pri­si­lie­ti­mais yra pa­žei­džia­ma ma­no as­me­ni­nė erd­vė. Gal net ne pa­žei­džia­ma, o į ją tie­siog brau­na­ma­si: val­gai – ste­bi, ei­ni į tua­le­tą – ste­bi, no­ri at­si­pūs­ti – ste­bi“, – pa­sa­ko­jo po­nia Je­le­na.

Mit­kai pri­si­me­na jau di­de­lės šei­mos Ka­lė­das. Mer­gai­tė vis ėjo prie eg­lu­tės, glos­tė ją, ir klau­sė, ar tai tik­rai tik jų eg­lu­tė. O Ka­lė­dų ry­tą po spyg­liuo­čiu ras­tos do­va­nos vai­kus su­glu­mi­n: bro­lis ir se­suo sto­vė­jo ne­sup­ras­da­mi, ar ga­li jas paim­ti. Vi­siems by­rė­jo aša­ros.

Je­le­na ne kar­tą sa­vęs klau­su­si, ar tik­rai vi­siems ke­tu­riems vai­kams mo­ti­niš­kus jaus­mus jau­čia vie­no­dai. At­sa­ky­mas atė­jo sa­vai­me. Prieš ke­le­tą mė­ne­sių ma­žiau­siai šei­mos gy­ven­to­jai – duk­ry­tei – pri­rei­kė me­di­kų pa­gal­bos. Į li­go­ni­nę sku­ban­čio su­tuok­ti­nio skam­bu­tis Je­le­ną pri­bloš­kė.

„Su­ži­no­ju­si vos neap­si­ver­kiau. Man žiau­riai skau­dė­jo. Sup­ra­tau, kad ne­bė­ra jo­kių mū­sų ir ne mū­sų vai­kų – jie vi­si mū­sų“, – sa­ko lai­min­ga mo­te­ris.

Links­my­bės ir tai­syk­lės

„Le­na yra šei­mos dva­sia. Ją vai­kai die­vi­na. Bet kar­tu ir bi­jo: ji tu­ri tvir­tą žo­dį“, – sa­ko A. Mit­kus.

„O Au­gus­ti­nas tas, ant ku­rio vai­kai ga­li pa­jo­ti, ko­kią no­sy­tę ar au­sy­tes už­li­pin­ti. Jis mū­sų tei­gia­mas ak­to­rius“, – vy­ro cha­rak­te­rį api­bū­di­na Je­le­na.

Mit­kai ran­da lai­ko ir sau: po dar­bo šo­ka, spor­tuo­ja, bend­rau­ja. Ta­čiau sa­vait­ga­lius sten­gia­si skir­ti tik vai­kams: va­žiuo­ja į pa­jū­rį, ei­na į ki­no teat­rą, ke­liau­ja po is­to­ri­nes vie­tas ir pri­si­gal­vo­ja ki­to­kių links­mų da­ly­kų.

Ta­čiau šei­mo­je esa­ma ir tai­syk­lių. Vie­na iš to­kių: žo­džius „aš no­riu!“ pa­keis­ti į „ar ga­liu?“ Tai tai­syk­lė, reiš­kian­ti, kad rei­kia ieš­ko­ti su­ta­ri­mo.

„Taip, ma­nau, tu­rė­tų bū­ti vi­so­se šei­mo­se. Juk nuo „aš no­riu“ pra­si­de­da iš­le­pi­ni­mas. Mū­sų šei­mo­je kiek­vie­nas vai­kas tu­ri vis­ką, ko rei­kia, ta­čiau jie tu­ri ži­no­ti, kad no­rint kaž­ką gau­ti, rei­kia duo­ti: no­ri kom­piu­te­riu žais­ti – ba­tus su­dėk, no­ri ki­to­kios pra­mo­gos – in­dus iš­plauk, grin­dis iš­šluok. Dar­bai ne­di­de­li, bet jie ug­do vai­ko at­sa­ko­my­bę ir su­pra­tin­gu­mą“, – įsi­ti­ki­nęs A. Mit­kus.

Vie­ša tie­sa

Je­le­nos ir Au­gus­ti­no glo­bo­ti­niai ži­no, kad jų tik­rie­ji tė­vai yra pra­ra­dę tė­vys­tės tei­ses, kad gy­ve­na Rad­vi­liš­ky­je. Juk ma­ža­me mies­te ne­daug ką ir nu­slėp­si. Nė­ra ir dėl ko slėp­ti.

Šei­ma sau­go sa­vo as­me­ni­nę erd­vę. Ir šiam po­kal­biui su „Šiau­lių kraš­tu“ ry­žo­si tik dėl to, kad jų pa­tir­tis gal­būt pa­dės dve­jo­jan­tiems ap­si­spręs­ti, bent vie­ną tė­vų ši­lu­mos ne­pa­ju­tu­sį vai­ką pa­da­ry­ti lai­min­gą.

Pir­miau­sia, jie sa­ko, rei­kia no­rė­ti pa­da­ry­ti ką nors pra­smin­go. Ne­tu­riu pa­grin­do, lai­ko ne­tu­riu, ne­si­ryž­tu ir ki­tos pa­na­šios prie­žas­tys, įsi­ti­ki­nę, tik­rai nė­ra kliū­tis.

„Die­nos bė­ga, o ką mes vei­kia­me? Tik dar­bai ir na­mai? Kaž­kas ku­ria lab­da­ros fon­dus, kaž­kas ki­tus gra­žius dar­bus da­ro. Ko­dėl gi mums ne­su­kū­rus pa­pras­to ei­li­nių žmo­nių gy­ve­ni­mo? Pa­ti­kė­ki­te, vai­kams ne­rei­kia jo­kių ste­buk­lų, jiems rei­kia na­mų, ku­riuo­se jų lauk­tų tė­vai. Aš vi­liuo­si, kad mes sa­vo vai­kus da­ro­me lai­min­gus ir jie užaugs ge­ri žmo­nės“, – sa­ko Je­le­na.

Bai­mė, kad iš glo­bos na­mų paim­ti vai­kai ne­klau­sys, ne­bus ge­ri, po­niai Je­le­nai ke­lia šyp­se­ną: juk vai­kai – ne nau­ji ba­te­liai iš par­duo­tu­vės, ku­rie ne­tu­ri spaus­ti. O ge­nai? Bai­mė dėl jų rad­vi­liš­kie­tei ne­sup­ran­ta­ma.

„Man, tie­są sa­kant, keis­tas po­žiū­ris: kai žmo­nės kal­ba, kad štai aš paim­siu, o jei­gu jis ne­bus ge­ras. Sa­vo vai­kus pri­žiū­ri­te, auk­lė­ja­te, skie­pi­ja­te jiems ži­nias ir jaus­mus. Ir ko­dėl ma­no­te, kad sve­ti­mų auk­lė­ti ne­rei­kia? Svar­biau­sia kant­ry­bė. Tik duo­kit vai­kui lai­ko, ši­lu­mos, ir tai su­vo­kęs jis ne­be­bus ežiu­kas“, – sa­ko mo­te­ris.

Su­tuok­ti­niai puo­se­lė­ja min­tį kaž­ka­da į šei­mą priim­ti ir dar vie­ną vai­ku­tį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Di­de­lė, gra­ži ir lai­min­ga šei­ma. Je­le­nos ir Au­gus­ti­no Mit­kų mei­lės už­ten­ka ke­tu­riems vai­kams.

Je­le­na ir Au­gus­ti­nas Mit­kai sa­ko, kad vai­kų glo­bos na­mų vai­kams klau­si­mai, ko­dėl jie nie­kam ne­rei­ka­lin­gi ir ko­dėl jų nie­kas ne­pa­sii­ma, ky­la anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je.