Ar dalyvaujate visuotinėse švarinimosi akcijose ir talkose?

APK­LAU­SA

Ar da­ly­vau­ja­te vi­suo­ti­nė­se šva­ri­ni­mo­si ak­ci­jo­se ir tal­ko­se?

Jur­gi­ta, da­žy­to­ja:

– Nė­ra te­kę da­ly­vau­ti. Ma­nau, tvar­ky­tis rei­kia, nes kiek­vie­nas kar­tais net ne spe­cia­liai pa­lie­ka­me ko­kią šiukš­lę. Kar­tais ten­ka nu­va­žiuo­ti į miš­ką su­los ar ži­bu­čių, o ran­du tra­giš­ką vaiz­dą – pa­dan­gos, šiukš­lių kal­nai. Sa­vo vai­ką sten­giuo­si auk­lė­ti, kad pa­ts ne­šiukš­lin­tų. Jei ei­nant mies­te pa­ma­tau, kad po­pie­riu­ką nu­me­ta, vi­sa­da lie­piu su­grįž­ti pa­kel­ti, iš­mes­ti. Pa­ti rū­kau, bet nie­ka­da pro lan­gus nuo­rū­kų ne­mė­tau.

Alek­sas, moks­lei­vis, vie­nuo­lik­to­kas:

– Ne­da­ly­vau­ju, ne­ran­du tam lai­ko. Pats ne­šiukš­li­nu, o jei pa­ma­tau gat­vė­je šiukš­les, pa­ke­liu. Ne­no­riu, kad Šiau­liai ar Lie­tu­va bū­tų už­terš­ti. Sa­vo na­mus ir ap­lin­ką sten­giuo­si tvar­ky­tis kas­dien, nes tvar­kin­ges­nė ap­lin­ka pri­si­de­da prie tvar­kin­ges­nės gal­vos, min­čių, bū­na leng­viau gy­ven­ti. Tvar­kan­tis ga­li pa­jaus­ti, kad pa­si­mirš­ta pro­ble­mos, tuo pa­čiu ap­si­šva­ri­ni vi­dų – vei­kia kaip te­ra­pi­ja.

Ed­vi­nas, rek­la­mos ga­min­to­jas:

– Ne­su prieš vi­suo­ti­nes tal­kas, tik jo­se ne­te­ko da­ly­vau­ti. Stu­di­jų lai­kais Šiau­liuo­se tu­rė­jo­me mė­gia­mą vie­tą, kur rink­da­vo­mės pa­sė­dė­ti per per­trau­kas. Prieš tai ją su drau­gų kom­pa­ni­ja vi­sa­da su­si­tvar­ky­da­vo­me, su­rink­da­vo­me šiukš­les, kad pa­tiems bū­tų ma­lo­nu ten leis­ti lai­ką. Ne­ma­lo­nu sė­dė­ti šiukš­ly­ne. Ma­no tė­vai tu­ri nuo­sa­vą na­mą, tai tal­ką ap­lin­kai tvar­ky­ti po žie­mos jau da­rė­me.

Ma­ri­jo­na, bu­vu­si au­to­bu­sų par­ko in­for­ma­to­rė, pen­si­nin­kė:

– Mes, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, sa­vo ap­lin­ką su­si­tvar­ko­me: so­de, prie na­mų. Gy­ve­nu dau­gia­bu­ty­je, bet ap­lin­ką vis tiek tvar­kau. Ap­siš­va­rin­ti bū­ti­na! Rei­kia sa­vo gra­žų mies­tą my­lė­ti. La­bai sma­gu vi­suo­ti­nės tvar­ky­mo­si ak­ci­jos, ma­lo­nu pa­žiū­rė­ti, kai Šiau­lių cent­ri­nia­me par­ke pa­ma­tau jau­ni­mą dir­ban­tį.

Ind­rė Užuo­tai­tė, de­ry­bi­nin­kė:

– Gy­ve­nu Pran­cū­zi­jo­je, Pa­ry­žiu­je, ten pa­lei­džia van­de­nį, kad nu­plau­tų gat­ves, ne­bū­na vi­suo­ti­nių šva­ri­ni­mo­si ak­ci­jų, kaip Lie­tu­vo­je. Šiau­liuo­se, Lie­tu­vo­je yra žy­miai šva­riau nei Pran­cū­zi­jo­je. Čia žmo­nės la­biau tvar­ko­si pa­tys, o ten tik tie, ku­rie dir­ba to­kį dar­bą, vi­si ki­ti ma­no, kad tai ne jų rei­ka­las. Pa­va­žia­vus Pran­cū­zi­jos ke­liais, ma­ty­ti, kad jie la­biau ap­leis­ti nei Lie­tu­vo­je ar Lat­vi­jo­je. Mū­sų ša­lis la­bai tvar­kin­ga.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS