Sceninio kostiumo konstruktorė

Sce­ni­nio kos­tiu­mo konst­ruk­to­rė

Kaž­ka­da Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro siu­vė­jų pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Dai­va Žu­kaus­kie­nė nė ne­gal­vo­jo apie dar­bą teat­re. Ta­čiau li­ki­mas me­tė pro­gą. Jos po­nia Dai­va ne­pra­lei­do ir štai jau sep­tin­tus me­tus dir­ba Šiau­lių dra­mos teat­ro sce­ni­nio kos­tiu­mo konst­ruk­to­re-siu­vė­ja.

„Dė­ko­ju li­ki­mui už sa­vo dar­bą“, – sa­ko sim­pa­tiš­ka pa­šne­ko­vė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kiekvienas drabužis – unikalus

Bu­vo lai­kas, kai la­bai su­ma­žė­jo mo­ky­tis no­rin­čių siu­vė­jų, to­dėl ant po­nios Dai­vos kri­to at­lei­di­mo pa­gal eta­tų ma­ži­ni­mą kor­ta. Taip pro­fe­sio­na­li siu­vi­mo technikė–technologė, iš­si­la­vi­ni­mą įgi­ju­si Vil­niaus leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­ku­me ir tu­rin­ti aukš­čiau­sią su­kir­pė­jos ka­te­go­ri­ją, li­ko be dar­bo.

Ir štai siu­vė­jos pri­rei­kė Šiau­lių dra­mos teat­rui. Dai­va įsi­dar­bi­no.

Po­nios Dai­vos kū­ry­bos dirb­tu­vė teat­re – ne­di­de­lis ka­bi­ne­tas. Ja­me – siu­vi­mo ma­ši­na, ly­gi­ni­mo sta­las, ke­le­tas krū­ve­lių au­di­nių, ant sie­nų – de­šim­tys es­ki­zų. Čia pat ka­byk­la su bai­gia­mais kur­ti sce­ni­niais kos­tiu­mais bei tais, ku­riuos žiū­ro­vai jau ma­tė, ta­čiau jie į Dai­vos dirb­tu­vę su­grį­žo gal ko­kiam iš­si­pe­šu­siam siū­lui su­kiš­ti, gal prai­ru­siai siū­lei su­siū­ti.

Šiau­lie­tė šyp­so­si pa­klaus­ta apie dar­bą. Sa­ko, kad kiek­vie­nas jos pa­siū­tas dra­bu­žis – uni­ka­lus, nes ki­to to­kio ir ne­tgi pa­na­šaus grei­čiau­siai ne­su­ra­si. Ir kiek­vie­nas bran­gus ne tik fi­nan­siš­kai, bet ir mie­las – juk kiek­vie­na jo siū­ly­tė siu­vė­jos pa­glos­ty­ta, kiek­vie­na sa­ga pa­čiu­pi­nė­ta, apy­kak­lė iš­ly­gin­ta.

Nuo ko gi pra­si­de­da sce­ni­nio kos­tiu­mo kū­ri­mas? D. Žu­kaus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad vis­kas pra­si­de­da la­bai ele­men­ta­riai. Pir­miau­sia konst­ruk­to­rė-siu­vė­ja su­si­tin­ka su sta­to­mo spek­tak­lio dai­li­nin­ku ir iš­girs­ta jo vi­zi­ją: kaip vie­nas ar ki­tas dra­bu­žis tu­rė­tų at­ro­dy­ti, kaip ati­tik­ti per­so­na­žo cha­rak­te­rį, laik­me­tį, ko­kios tu­rė­tų bū­ti de­ta­lės. Iš­si­kal­ba­ma: juk siu­vė­ja tu­ri su­pras­ti, ko tiks­liai dai­li­nin­kas no­ri.

Pas­kui po­niai Dai­vai pa­tei­kia­mas bū­si­mo kos­tiu­mo es­ki­zas. Aps­vars­to­ma konst­ruk­ci­ja.

Ta­da konst­ruk­to­rė-siu­vė­ja pa­si­kvie­čia ak­to­rių ir pa­gal konk­re­čias jo kū­no pro­por­ci­jas bei va­do­vau­jan­tis nuo­trau­ka bei dai­li­nin­ko es­ki­zu pra­de­da daug min­čių ir kant­ry­bės rei­ka­lau­jan­tį dar­bą.

„Pri­si­me­nu, bu­vo sta­to­mas spek­tak­lis „Duon­ke­pio žmo­na“, ak­to­rei Li­nai Bo­cy­tei siu­va­mas ku­ni­go tar­nai­tės kos­tiu­mas. Atė­jo ak­to­rė pasi­ma­tuo­ti ir nu­ste­bo: ne to­kį kos­tiu­mą sa­vo per­so­na­žui įsi­vaiz­da­vo.

„Ak­to­rė ta­da man pra­si­ta­rė kaž­ką tu­rė­sian­ti pa­da­ry­ti ki­taip, kad kos­tiu­mas jos per­so­na­žui „pri­lip­tų“, – šyp­so­si D. Žu­kaus­kie­nė.

Ki­tais sy­kiais pa­si­tai­ko, kad pra­di­nis es­ki­zas bū­na vie­noks, o vė­liau, dar­bo įkarš­ty­je, vis­kas įgau­na vi­sai ki­to­kį vei­dą. Sa­ky­ki­me, toks da­ly­kas kar­tais nu­tin­ka ir dėl to, kad kos­tiu­mo si­lue­tas smar­kiai ski­ria­si nuo ak­to­riaus fi­gū­ros.

Ar sun­ku dirb­ti teat­ro siu­vyk­lo­je?

Sub­ti­ly­bių dir­bant su sce­ni­niu kos­tiu­mu, anot konst­ruk­to­rės, tik­rai yra. Bet siu­vi­mo pa­grin­das juk vi­sa­da iš­lie­ka tas pa­ts: pri­va­lu iš­ma­ny­ti konst­ruk­ci­ją, kos­tiu­mo su­dė­tį, su­pras­ti, kaip pa­da­ry­ti kos­tiu­mą, kad jis bū­tų pa­to­gus ak­to­riui ir kad jis (tai svar­biau­sia) sce­no­je ne­truk­dy­tų, kad pa­dė­tų kur­ti vaid­me­nį ir kad ati­tik­tų dai­li­nin­ko vi­zi­ją.

Mie­liau­si dar­bai

Ne­pai­sant to, kad vi­si dar­bai jai mie­li, po­nia Dai­va vis dėl­to tu­ri ne vie­ną, ku­ris yra iš­skir­ti­nis.

„La­bai daug įdo­mių dar­bų. Į teat­rą atė­jau, ka­da re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj-Ra­mer sta­tė J. Švar­co „Še­šė­lį“. Bu­vo la­bai puoš­nūs kos­tiu­mai“, – sa­ko pro­fe­sio­na­lė.

La­bai įdo­mus dar­bas D. Žu­kaus­kie­nei bu­vo siu­vant kos­tiu­mus R. Ba­nio­nio spek­tak­liui „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“. Ru­siš­ki se­no­vi­niai dva­ri­nin­kų ap­da­rai la­bai įmant­rūs – po­nia Dai­va iki šiol tu­ri po ran­ka pa­si­dė­ju­si jų es­ki­ziu­kus. Sa­ko, kad pa­siu­vus to­kius kos­tiu­mus šir­dis džiau­gia­si.

Kū­ry­biš­kai įdo­mu dirb­ti D. Žu­kaus­kie­nei bu­vo ir ku­riant kos­tiu­mus A. Gi­nio­čio spek­tak­liui „Var­dan tos“. Kos­tiu­mas Liu­bai (akt. In­ga Nor­ku­tė) pa­rei­ka­la­vo daug ap­mąs­ty­mų.

„Rei­kė­jo kaip rei­kiant pa­suk­ti gal­vą kaip tai Liu­bai pal­tą pa­siū­ti. To kos­tiu­mo su­bti­lu­mas yra tai, kad ant pa­grin­di­nio au­di­nio dė­ta mar­lė ir ji fak­tū­ruo­ta. Iš to­lo apy­kak­lė at­ro­do kaip ka­ra­ku­lis, o iš tie­sų yra ar­ba­to­je da­žy­ta mar­lė“, – pa­sa­ko­ja konst­ruk­to­rė. – Ta­me pal­te nė­ra ran­ko­vių. Tai­gi rei­kė­jo pa­suk­ti gal­vą kaip pa­da­ry­ti, kad jis sce­no­je bū­tų efek­tin­gas. Ak­to­riaus Pau­liaus La­bu­čio ap­siaus­tas – taip pat mar­lė, tik dar la­biau fak­tū­ruo­ta. Iš to­lo at­ro­do lyg li­nas bū­tų.“

Kiek­vie­nas kos­tiu­mas, anot D. Žu­kaus­kie­nės, pa­sii­ma sa­vo. Kai bu­vo ku­ria­mi kos­tiu­mai spek­tak­liui „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“, rei­kė­jo pa­siū­ti daug vy­riš­kų lie­me­nių ir kai­li­nių pal­tų su la­bai daug sa­gų.

„Bu­vau pa­skai­čia­vu­si, kad tiems kos­tiu­mams aš tu­rė­jau įsiū­ti daugiau kaip 200 kil­pų ir per du šim­tus sa­gų“, – juo­kia­si siu­vi­mo meist­rė.

Ma­lo­niau­sias „ačiū“

„Aš kai­fuo­ju sa­vo dar­be. Dar­bas teat­ro siu­vyk­lo­je nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta dar­bui pa­pras­to­je siu­vyk­lo­je, nes čia yra kū­ry­ba, be to, iš­skir­ti­nė“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Kai ati­duo­da kos­tiu­mus ak­to­riams, o tai bū­na maž­daug dvi sa­vai­tės iki prem­je­ros, D. Žu­kaus­kie­nė bū­ti­nai nuei­na pa­si­žiū­rė­ti į sa­lę.

„Pa­sė­džiu tai vie­no­je, tai ki­to­je vie­to­je, ap­žiū­riu sa­vo dar­bus sce­nos švie­so­je. Ta­da pa­si­ma­to vis­kas, ką de­rė­tų pa­ko­re­guo­ti“, – dar­bo su­bti­ly­bė­mis da­li­ja­si šiau­lie­tė.

Ak­to­riams, juo­kia­si Dai­va, pra­ve­da net inst­ruk­ta­žą, kaip su tuo ar tuo kos­tiu­mu elg­tis. Jei me­džia­ga smar­kiai glam­žo­si, bū­na, kad lie­pia ak­to­riui ne­si­sės­ti, kol nei­šeis į sce­ną.

Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas jai – ak­to­riaus, dai­li­nin­ko, re­ži­sie­riaus iš­tar­tas „ačiū“.

Pro­fe­sio­na­lė sa­ko bū­ti­nai nuei­nan­ti į prem­je­rą. Sė­di ta­da sa­lė­je, juk už­ku­li­siuo­se nie­ko ne­ma­ty­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gar­su­sis In­gos Nor­ku­tės (Liu­bos) pal­tas spek­tak­ly­je „Var­dan tos“. Kad kas ži­no­tų, kiek kar­tų šį kos­tiu­mą, kiek­vie­ną jo cen­ti­met­rą, čiu­pi­nė­jo Dai­vos Žu­kaus­kie­nės ran­kos.

Sce­ni­nio kos­tiu­mo konst­ruk­to­rė siu­vė­ja Dai­va Žu­kaus­kie­nė: „Ma­no dar­bas – ne tik siu­vi­mas. Pir­miau­sia rei­kia su­gal­vo­ti konst­ruk­ci­ją sce­ni­niam kos­tiu­mui“.

Ru­sų dva­ri­nin­kai­tės su­kne­lės es­ki­zas spek­tak­liui pa­gal ru­sų dra­ma­tur­go Ni­ko­la­jaus Les­ko­vo apy­sa­ką „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“ teat­ro siu­vyk­lo­je sau­go­mas iki šiol.