
Naujausios
APKLAUSA
Ar žmonės grįžta iš emigracijos?
Diana, nekilnojamojo turto tarpininkė:
– Taip! Prieš metus su visa šeima grįžome iš emigracijos po dešimties metų, praleistų Didžiojoje Britanijoje. Išvykome dėl ekonominių priežasčių, bet neturėjome planų ten pasilikti visam laikui. Sugrįžimo priežasčių daug, svarbiausia – emocinis komfortas. Nėra lengva, nebuvo lengva ir nežinau, ar bus. Negirdėjau apie jokius valstybės planus, padedančius grįžusiems emigrantams – viską darome savo jėgomis. Emigracijoje nėra lengva, kaip atrodo, kol ten nesi. Norint oriai gyventi, ten reikia dirbti ne po 8 valandas. Žemiausio lygio darbe, kurį dirba dauguma lietuvių emigrantų, dar baisesnės sąlygos nei Lietuvoje.
Eugenijus, suvirintojas:
– Negrįžta, o ką čia, toje Lietuvoje, daryti? Mano duktė jau septynerius metus gyvena, dirba Osle ir nežada grįžti. Norvegijoje požiūris į žmogų visai kitoks, visi šypsosi, patenkinti gyvenimu. Norėčiau su mielu noru ir aš dirbti Lietuvoje arba emigruoti, bet neleidžia sveikata. Turiu išgyventi iš invalidumo pensijos – susimoku už butą ir nebėra pinigų. Pats sudėtingiausias dalykas yra užsienio kalba. Jei jos nemokėsi, toje šalyje esi nulis.
Mohammed, studentas:
– Esu emigrantas, atvykau iš Indijos studijuoti Šiaulių universitete verslo vadybą. Lietuvoje planuoju pasilikti ketverius metus. Man patinka Šiauliuose, lyginant su Indija čia labai mažai žmonių – pas mus sausakimšos gatvės, jokio privatumo.
Man įdomu pažinti naują, kitokią kultūrą, studijos – naujas gyvenimo iššūkis. Po studijų neplanuoju pasilikti gyventi Lietuvoje, nes čia gana sudėtinga rasti darbą – įgavęs patirties grįšiu dirbti į Indiją.
Gintautė, šiuo metu vaiko auginimo atostogose, finansininkė:
– Pastebiu savo aplinkoje – labai daug kas grįžta. Visus traukia savas kraštas, pasilikę artimieji, sava kalba, žmonės. Mano anyta grįžo po 14 metų emigracijoje. Nusprendė, kad geriausia gyventi čia, kur vaikai ir anūkai. Sakė, pinigai ne tiek svarbūs, kiek savi žmonės.
Kol mūsų vaikai maži, tikrai niekur nesiruošiame emigruoti. Šalia yra seneliai, kurie daug ką duoda – ne tik leidžia mums atsipūsti, išeiti į kiną, bet ir vaikai laimingesni. Užsienyje būtumėme vieni. Paatostogauti užsienyje gerai, bet grįžti visada norisi į Lietuvą. Apie gyvenimą užsienyje net negalvojame.
Romualdas, pensininkas, buvęs telegrafo technikas:
– Mano anūkai išvykę į Didžiąją Britaniją, ten gyvena jau trejus metus. Kabinasi, bet niekaip neužsikabina už kažko rimčiau. Nežinau, ar ruošiasi grįžti, ar ten pasilikti... Jauni žmonės nori pinigų, gyventi kitaip. Mano amžiuje jau sudėtinga suprasti jaunus žmones. Jei būčiau jaunas, norėčiau išvykti į užsienį, šiek tik pabūti ir grįžti.
Sovietų laikais trejus metus buvau Užbaikalėje, tarnavau kariuomenėje. Mano sūnus dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tai kartu su juo apvažinėjau nemažai šalių. Kartą buvome Prahoje, o jis gavo krovinį Vokietijoje, kur tuomet dar reikėjo vizų. Pirmą kartą gyvenime turėjau malonumą – grįžau namo tranzuodamas.
Kalbino Simona SIMONAVIČĖ, fotografavo Giedrius BARANAUSKAS