Naujausios
Ar žodžio laisvė dar brangi kaip nepriklausomybė?
Loreta KLICNER, žurnalistė
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Šiandien Evangelija pagal Joną nėra Dievas valdžios evangelikams. Į kiekvieną kadenciją jie atsineša savo „žodį“ ir bando sulipdyti kūną pagal savo atvaizdą.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visada primena svetimos valstybės valdžios represijas, uždraustą laisvą lietuvišką žodį ir tuos, kurie dėl jo aukojosi.
Šiandien, praėjus 113 metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo, tenka kalbėti apie žodžio laisvę, kurios ribas vis bando siaurinti nepriklausomos valstybės išrinktieji.
„Valstiečių“ valdžia labai greitai ėmė ieškoti naujos grandinės „sarginiam šuniui“.
Trijulė iš Seimo „valstiečių“ su Dovile Šakaliene priešakyje sugalvojo, kad žiniasklaidos turinyje turi būti išlaikytos proporcijos tarp teigiamos ir neigiamos informacijos. Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis buvo numatyta, kad pozityvias žinias pateiktų informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose.
Taigi, valdžia, kaip sovietinės cenzūros laikais, norėjo nuspręsti, ką žurnalistui rašyti ir kur tai spausdinti. Iniciatyvos autoriai atrodė net įsižeidę, kai visuomenė ir žiniasklaida paragino atsikvošėti.
Prieš kelias dienas Visuomenės informavimo įstatymą vėl patobulino: siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją.
Pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo „valstiečių“ vadas Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas ir komiteto nariai Vytautas Kernagis, Robertas Šarknickas, Vytautas Juozapaitis ir šiaulietis Stasys Tumėnas.
Jų nuomone, juridiniai asmenys diskriminuojami, nes negali kaip ir fiziniai asmenys ginti savo neturtines teises Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje. „Tai yra teisinio reglamentavimo trūkumas“, – sakė projekto iniciatoriai, pasiruošę kamšyti atrastą spragą.
Įstatymų leidėjai tarsi nežinojo, kad kiekvienas juridinis asmuo seniai turi teisę ginti savo pažeistą dalykinę reputaciją remdamasis Civiliniu kodeksu. Tokių bylų jau ne viena, jos pasiekė ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.
Ko siekiama? Norima žurnalistus bausti kelis kartus už tą patį, o jeigu nepavyktų, bent įbauginti, kad prieš rašydami, pagalvotų, kiek šimtų tūkstančių eurų gali būti vertas „žodis“?
R. Karbauskis turi patirties ginti dalykinę reputaciją: Andrių Kubilių jis skundė teismui dėl sukeltų abejonių, ar tuo metu R. Karbauskio valdoma bendrovė UAB „Agrokoncernas“ dėl verslo ryšių su Rusija neturi priešiškų valstybei interesų. Teismas priėmė A. Kubiliui palankų sprendimą ir R. Karbauskio reikalaujamų šimtų tūkstančių nepriteisė. Bet yra naujų istorijų.
Prisiminkime ponios Kildišienės automobilio ryšį su „Agrokoncernu“, kitas verslo įmones, kurios minimos korupcijos, viešųjų pirkimų skandaluose, partijų „juodosiose“ buhalterijose, projektuose, susijusiuose su valstybinės reikšmės objektų statybomis. Arba – valstybines įmones, kuriose giminių, draugų, partijos bičiulių ryšiai atskleidžia klanų įtaką.
Kai dalykinė reputacija virsta kriminaline, reikia patikimų priemonių ją išskalbti.
Reguliuoti žiniasklaidą, ją valdyti, žeminti ar kaltinti dėl emigracijos ir apskritai dėl visų problemų valstybėje, – ar tokie bandymai nėra grėsmė nacionaliniam saugumui? Juk sunaikinęs žodį, lengvai sunaikinsi kūną.
Prieš metus Seimas išdavė visuomenės interesą žinoti, priimdamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numatė baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą.
Gal seimūnai, matydami klumpančius bičiulius teismuose, norėjo apsaugoti ir save? O jeigu kas nutiks! Priėmus pataisas, neviešų posėdžių teisme galėjo gerokai padaugėti – ypač rezonansinių bylų, susijusių su viešaisiais asmenimis. Situaciją išgelbėjo Prezidentės veto.
Maždaug prieš pusmetį Prezidentė Dalia Grybauskaitė vėl vetavo vieningai (susilaikė tik vienas) priimtas Civilinio kodekso pataisas dėl viešųjų asmenų įžeidimo. Viešieji asmenys, kurių kritikos ribos yra gerokai platesnės negu kitų, būtų galėję reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo. Ir nesvarbu, kad juos paskelbęs asmuo veikė sąžiningai ir siekė supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla.
Žodžio laisvę, teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti gina mūsų Konstitucija, įstatymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tai būtina demokratinėje visuomenėje. Ši laisvė turi būti netrukdoma valdžios institucijų, kol ji neperžengia įstatymų ribos. Bet ribą bandoma nubrėžti vis arčiau.
Kita vertus, kai nepaisoma žurnalisto profesinės etikos ir brukama „dugninė“ žurnalistika, į kurią net patiems koktu žiūrėti, žodžio laisvės ribą valdžiai nesunku siaurinti.
Neseniai paskelbtas organizacijos „Reporteriai be sienų“ pasaulio žiniasklaidos laisvės indeksas. Jame Lietuva nukrito į 36 vietą. Ekspertai teigia, kad riziką kelia menkas žiniasklaidos ekonominis pajėgumas ir stambiojo verslo interesai. Pavyzdžiui, Estija šiame reitinge užima 12-ą vietą. Latvija – 28-a.
Žiniasklaidos misija demokratinėje valstybėje yra kontroliuoti valdžią, būti jai opozicijoje. Taip, žinau, kad tai idealistiška, tai teorija ir nieko čia nepavaidinsi. O kokia praktika? Pasižiūrėkime į veidrodį.
Laisvas žodis valstybei, tautai svarbus kaip nepriklausomybė. Todėl yra vilties, kad mąstančiai visuomenei kritiška žiniasklaida yra ir bus reikalinga. Jeigu paskutinis žodis bus „pas Dievą“ valdžios rūmuose, mums liks tik daugtaškiai.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus visus.
