Nepatogus spektaklis nemėgstantiems „sudievinto“ teatro

Ne­pa­to­gus spek­tak­lis ne­mėgs­tan­tiems „su­die­vin­to“ teat­ro

Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras ge­gu­žės 12 die­ną pri­sta­to prem­je­ri­nį spek­tak­lį „Ka­syk­la“, ku­rio te­ma glau­džiai su­si­ju­si su mies­to ak­tua­li­jo­mis. Prem­je­ros pa­žiū­rė­ti at­vyks­ta pje­sės au­to­rius, gar­sus šiuo­lai­ki­nis len­kų dra­ma­tur­gas Mi­cha­las Walc­za­kas. Spek­tak­lio re­ži­sie­rius Ar­tū­ras Arei­ma no­ri iš­ves­ti žiū­ro­vą iš kom­for­to zo­nos.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Spek­tak­lis – pro­vo­ka­ci­ja pub­li­kai

Vakar spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je teat­ro­lo­gė, Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja No­me­da Šat­kaus­kie­nė pa­žy­mė­jo, jog spek­tak­lio „Ka­syk­la“ prem­je­ra itin svar­bi.

Į prem­je­rą pla­nuo­ja at­vyk­ti pje­sės au­to­rius, vie­nas ži­no­miau­sių šiuo­lai­ki­nių len­kų dra­ma­tur­gų Mi­cha­las Walc­za­kas – tai neei­li­nis įvy­kis ne tik teat­rui, bet ir vi­sam mies­tui.

„Ne­pa­me­nu, ka­da per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų mū­sų teat­rą bū­tų pa­ger­bęs toks ži­no­mas au­to­rius“, – pa­žy­mė­jo teat­ro­lo­gė.

M. Walc­za­ko pje­sės sta­to­mos Eu­ro­pos ir JAV teat­ruo­se. Už ori­gi­na­lią dra­mi­nę kū­ry­bą jis yra pel­nęs ne vie­ną reikš­min­gą ap­do­va­no­ji­mą. Au­to­riaus kū­ry­bai bū­din­gas tra­gi­ko­miš­kas po­žiū­ris į žmo­nių san­ty­kius ir pa­sau­lį, ma­giš­ka­sis rea­liz­mas pi­na­si su siur­rea­lis­ti­nio ir ab­sur­do teat­ro ele­men­tais.

Ar­tū­ras Arei­ma, iš Šiau­lių ki­lęs jau­no­sios kar­tos re­ži­sie­rius, M. Walc­za­ko dra­mos kū­ri­nį sta­to ant­rą kar­tą. Šio dra­ma­tur­go pje­sę „Ke­lio­nė į kam­ba­rio vi­dų“ 2008 me­tais jis pa­si­rin­ko sa­vo re­ži­sū­ri­niam de­biu­tui. Su­ma­ny­mą pa­sta­ty­ti „Ka­syk­lą“ re­ži­sie­rius bran­di­no ke­le­rius me­tus.

„Spe­cia­liai no­rė­jau kur­ti mies­tui už sos­ti­nės ri­bų. Ką reiš­kia at­si­trauk­ti, bū­ti šiek tiek už­ri­by­je? Ar ten esan­tys žmo­nės su­si­ku­ria tą už­ri­bį, ar ki­ti juos pa­ver­čia už­ri­biu?“ – pa­si­rin­ki­mą ko­men­ta­vo A. Arei­ma.

Teat­ro­lo­gė N. Šat­kaus­kie­nė at­krei­pia dė­me­sį, jog re­ži­sie­riaus kū­ry­ba pa­si­žy­mi sce­ni­ne pro­vo­ka­ci­ja, „chu­li­ga­niz­mu“, tad spek­tak­lis bus tam tik­ras iš­ban­dy­mas Šiau­lių pub­li­kai, įpra­tu­siai prie kon­ser­va­ty­ves­nio teat­ro.

„Šį spek­tak­lį sta­tau žmo­nėms, ku­rie ne­mėgs­ta teat­ro, ku­riems jis at­ro­do be­vil­tiš­kai nuo­bo­dus. Aš pa­ts ne­re­tai nu­si­vi­liu va­di­na­muo­ju tra­di­ci­niu teat­ru, ku­ris lin­kęs vis­ką mis­ti­fi­kuo­ti, „su­die­vin­ti“, bet ne­kal­ba apie tai, kas iš tik­rų­jų su žmo­nė­mis vyks­ta šian­dien“, – sa­kė A. Arei­ma.

Sa­lė­je spek­tak­lio me­tu bus pu­siau už­deg­tos švie­sos, neuž­da­ry­tos du­rys. „No­riu, kad du­rys bū­tų at­vi­ros tam, kad žmo­gus jaus­tų kvė­pa­vi­mą, lais­vę, gy­vy­bę. Švie­sa, kad sė­din­tys ma­ty­tų vie­nas ki­tą, nes švie­sos už­ge­si­ni­mas yra at­jun­gi­mas nuo bend­ruo­me­niš­ku­mo. Teat­ras tu­rė­tų bū­ti bend­ra­vi­mo for­ma“, – spren­di­mą ko­men­ta­vo re­ži­sie­rius. Jis taip pat yra ir spek­tak­lio sce­nog­ra­fas.

„Liūd­nas mies­tas, ku­ria­me nie­ko įdo­maus“

Pje­sė „Ka­syk­la“ pa­sa­ko­ja keis­tą is­to­ri­ją apie „liūd­ną mies­tą, ku­ria­me nie­ka­da ne­vyk­da­vo nie­ko įdo­maus, ypač nuo ta­da, kai už­da­rė ka­syk­lą“.

Mies­to gy­ven­to­jams ne­te­kus pa­grin­di­nio pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio, at­si­sklei­džia neiš­si­pil­džiu­sios sva­jo­nės ir troš­ki­mai, jų neap­lei­džia skaus­mas dėl to, kas yra pra­ras­ta. Mies­to gy­ven­to­jai be­vil­tiš­kai įstri­gę ru­ti­no­je.

Mies­tas spek­tak­ly­je me­ta­fo­riš­kai vaiz­duo­ja žmo­gaus vi­di­nę bū­se­ną, o ka­syk­los ir duo­bės – žmo­gaus vi­di­nius iš­gy­ve­ni­mus. Ryš­kios tie­sio­gi­nės są­sa­jos su Šiau­liais – spek­tak­ly­je ro­do­ma fil­muo­ta vaiz­do me­džia­ga iš ap­leis­tų, už­mirš­tų mies­to vie­tų.

Re­ži­sie­rius įsi­ti­ki­nęs, kad spek­tak­lis „Ka­syk­la“ at­spin­di dau­ge­lio Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją. Kvie­čia su­si­mąs­ty­ti, ką kiek­vie­nas žmo­gus ga­li nu­veik­ti, kad mies­tas, ku­ria­me gy­ve­na­me, tap­tų gy­ves­nis ir kon­ku­ren­cin­ges­nis, jo ne­pa­lik­tų jau­ni­mas, ne­be­ma­tan­tis čia atei­ties per­spek­ty­vų.

„Spek­tak­lis kal­ba apie tai, kas glū­di pa­vir­šiu­je ir kas sly­pi gi­liau. Mes to­bu­lai iš­mo­ko­me gy­ven­ti pa­vir­šiu­je, o pa­si­tai­kan­čias duo­bes sten­gia­mės apei­ti. Keis­ta, kad žmo­nės šian­dien ta­po to­kie pa­vir­šu­ti­niš­ki ir iner­tiš­ki. Vi­si ver­žia­si į niu­jor­kus, kur ir taip pil­na žmo­nių, o tuo tar­pu kaž­kur lie­ka ply­tė­ti tar­si nie­kam ne­beį­do­mi, ne­rei­ka­lin­ga ir ne­pat­rauk­li erd­vė. Ko­dėl taip el­gia­mės ir dar kal­ti­nam ki­tus, kad mums ma­ža vie­tos? Sun­ku pri­si­pa­žin­ti, bet dėl dau­ge­lio da­ly­kų esa­me pa­tys kal­ti“, – svars­to re­ži­sie­rius.

Teat­ro va­do­vams – iro­niš­ki per­so­na­žai

Ka­ra­lie­nės ir Ka­ra­liaus vaid­me­nis re­ži­sie­rius iro­niš­kai pa­sky­rė teat­ro me­no va­do­vui Pau­liui Ig­na­ta­vi­čiui ir teat­ro di­rek­to­riui Au­ri­mui Žvi­niui.

Ka­ra­lie­nę spek­tak­ly­je vai­di­nan­tis P. Ig­na­ta­vi­čius džiau­gia­si re­ži­sie­riaus drą­sa, jo teat­ri­nė­mis pro­vo­ka­ci­jo­mis.

„Šiau­lių dra­mos teat­re toks šiuo­lai­kiš­kas pa­sta­ty­mas kaip „Ka­syk­la“ bu­vo gy­vy­biš­kai bū­ti­nas. Jis įneš švie­žaus vė­jo. Su tuo, ži­no­ma, vi­sa­da atei­na ri­zi­ka, kaip priims pub­li­ka. Man at­ro­do, kad jau­nas žmo­gus šia­me teat­re yra pri­mirš­tas, no­rė­jo­si su­grą­žin­ti jau­ną, šiuo­lai­kiš­kai mąs­tan­tį žmo­gų į teat­rą“, – pa­žy­mė­jo P. Ig­na­ta­vi­čius.

A. Žvi­nio tei­gi­mu, no­ri­ma sa­lė­je ma­ty­ti jau­nus vei­dus, drą­siai rea­guo­jan­čius, at­vi­rai iš­sa­kan­čius sa­vo nuo­mo­nę. Šiuo­lai­ki­niai dra­mos kū­ri­niai rei­ka­lau­ja pa­si­ruo­šu­sio, iš­pru­su­sio žiū­ro­vo. No­ri­si jį iš­siug­dy­ti, šis spek­tak­lis ban­do pra­lauž­ti le­dus.

Re­ži­sie­rius į Šiau­lius at­si­ve­žė du kvies­ti­nius sve­čius – jau­nus ak­to­rius Va­le­ri­jų Kaz­laus­ką ir Gied­rę Ža­liaus­kai­tę, jie spek­tak­ly­je ku­ria pa­grin­di­nius vaid­me­nis.

„Nė vie­na­me dar­be taip ne­bi­jo­jau kaip į Šiau­lius at­va­žiuo­ti. Kai pir­mą kar­tą at­si­sė­do­me prie pje­sės skai­ty­mo sta­lo aš vi­sas net dre­bė­jau, ka­la­to­jau­si. Kaž­ko iš­si­gan­dau“, – įspū­džiais da­li­jo­si V. Kaz­laus­kas.

Pa­sak ak­to­riaus, dar­bas bu­vo įdo­mus tuo, jog dirb­ti te­ko su daug skir­tin­gų kar­tų, skir­tin­gų mo­kyk­lų ak­to­rių, bu­vo iš ko pa­si­mo­ky­ti. G. Ža­liaus­kai­tė la­biau­siai džiau­gia­si, jog Šiau­liuo­se juos priė­mė la­bai šil­tai.

„Ma­no he­ro­jė ieš­ko bū­dų, kaip sa­ve rea­li­zuo­ti. Ji dar ne­ži­no, kaip tai pa­da­ry­ti – tai ir yra jos „duo­bė“. Kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus, ieš­kan­tis sa­vo ke­lio, jau­čia­si pa­na­šiai“, – sa­kė G. Ža­liaus­kai­tė, spek­tak­ly­je vai­di­nan­ti pa­ną Ju­li­ją.

Se­ne­lį Va­le­ką vai­di­nan­tis Juo­zas Bin­do­kas pri­si­pa­ži­no – pje­sė jam ne­pa­ti­ko ir da­bar ne­pa­tin­ka, bet la­bai pa­tin­ka su ja dirb­ti: „Aš sa­ve va­di­nu se­nuo­ju „vai­šiu­ku“, o mes įpra­tę dirb­ti vi­sai ki­to­kia me­to­di­ka, bet aš be ga­lo lai­min­gas ir dė­kin­gas li­ki­mui, kad esu šia­me spek­tak­ly­je.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­ra­lie­nės ir Ka­ra­liaus vaid­me­nis spek­tak­ly­je re­ži­sie­rius iro­niš­kai pa­sky­rė (iš kai­rės) teat­ro me­no va­do­vui Pau­liui Ig­na­ta­vi­čiui ir teat­ro di­rek­to­riui Au­ri­mui Žvi­niui.

Vie­nas ryš­kiau­sių jau­no­sios kar­tos teat­ro kū­rė­jų Lie­tu­vo­je re­ži­sie­rius Ar­tū­ras Arei­ma Šiau­liuo­se de­biu­tuo­ja su spek­tak­liu „Ka­syk­la“, ku­ris at­spin­di dau­ge­lio Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją.