Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: neturime teisės nuvilti žmonių dar kartą

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­ti­nis pra­ne­ši­mas: ne­tu­ri­me tei­sės nu­vil­ti žmo­nių dar kar­tą

Mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai,

gy­ve­na­me to­kiu ne­pap­ras­tu lai­ku, kai į mū­sų da­bar­tį at­kak­liai bel­džia­si ir is­to­ri­ja, ir vi­so šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio glo­ba­lūs iš­šū­kiai.

Ar­tė­jan­tis vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­tis pra­ple­čia įpras­tą ma­ty­mo lau­ką, su­stip­ri­na įžval­gas apie vals­ty­bin­gu­mą, apie tiks­lus, ku­rių sie­kia­me, apie at­sa­ko­my­bę.

Va­sa­rio 16-osios kar­ta iš­plė­šė mū­sų vals­ty­bę iš ne­bū­ties ir ėmė kur­ti nau­ją, mo­der­nią Lie­tu­vą. Mi­nė­da­ma 20-me­tį ša­lis bu­vo pa­žen­gu­si ste­bė­ti­nai to­li. Jei­gu ne­bū­tų anuo­met bru­ta­liai su­stab­dy­ta ir nai­kin­ta, šian­dien gy­ven­tu­me vals­ty­bė­je, ku­riai ne­rei­kia vy­tis pra­ras­to lai­ko.

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai mus įpa­rei­go­ja ypač rea­liai ir reik­liai pa­žiū­rė­ti į svar­biau­sius sa­vo už­da­vi­nius. Nė­ra ki­tos jė­gos, ga­lin­čios pa­spar­tin­ti ša­lies pa­žan­gą, kaip tik mes pa­tys. Nė­ra ir ki­to lai­ko, kaip tik tas, ku­ria­me gy­ve­na­me.

Per­nai per ša­lį nu­vil­ni­jo tei­sin­gu­mo, per­spek­ty­vų, eko­no­mi­nės ge­ro­vės, drą­sių ir lauk­tų per­mai­nų vil­tis. Kar­tu su rin­ki­mais. Ją tau­ta sie­jo su at­si­nau­ji­nu­siu Sei­mu, su pro­fe­sio­na­lų Vy­riau­sy­be.

Pa­si­kei­tė dau­gu­mos par­ti­jų va­do­vy­bės per pa­sku­ti­nius me­tus. Tai kė­lė sėk­min­ges­nio ir sau­ges­nio gy­ve­ni­mo lū­kes­tį. Taip pat ir skaid­res­nio: jau per pir­mą­jį nau­jos val­džios šim­ta­die­nį pa­si­bai­gė kai ku­rių am­ži­nų va­do­vų era „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liuo­se“ ir dar de­šim­ty­je įstai­gų.

At­ras­tas Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to ori­gi­na­las dar la­biau pa­kurs­tė vals­ty­bi­nį pa­si­di­džia­vi­mą. O pro­fe­so­riaus Liu­do Ma­žy­lio at­kak­lu­mas vi­siems pri­mi­nė apie as­me­ni­nio ap­si­spren­di­mo ir ini­cia­ty­vos ga­lią.

Šimt­me­tį iš­sau­go­ti sig­na­ta­rų pa­ra­šai įkve­pia ir ska­ti­na veik­ti. Šiais pa­ra­šais pri­kel­ta Lie­tu­vos vals­ty­bė, nors ir iš­grobs­ty­ta, su­skal­dy­ta ir nu­nio­ko­ta, priė­mė be­bai­mius spren­di­mus dėl že­mės, švie­ti­mo, ga­my­bos ir gy­ny­bos re­for­mų.

Vi­suo­ti­nį žmo­nių raš­tin­gu­mą už­tik­ri­nu­si švie­ti­mo re­for­ma, Gus­tai­čio lėk­tu­vai, lie­tu­viš­kas svies­tas ir krep­ši­nis ta­po to lai­ko­tar­pio iš­si­vys­čiu­sios Eu­ro­pos ša­lies vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Bet ta­len­tin­gų re­for­ma­to­rių rei­kia ir šian­dien. Stra­te­gi­nės re­for­mos ga­li iš­ti­siems de­šimt­me­čiams nu­lem­ti vals­ty­bės val­dy­mo ko­ky­bę.

Iš vie­šo­jo sek­to­riaus re­for­mos žmo­nės lau­kia no­menk­la­tū­ri­nio val­dy­mo pa­bai­gos ir ti­ki­si, kad nau­ja val­džia neap­sis­ta­tys tik sa­vais, bus at­spa­ri siau­rų in­te­re­sų gru­pių lo­biz­mui. Kad per­tvar­ka ne­si­baigs ke­liais su­ma­žin­tais eta­tais ar šim­tap­ro­cen­ti­niais prie­dais prie kai ku­rių pa­rei­gū­nų at­ly­gi­ni­mų.

Ta­čiau už­si­tę­su­si vals­ty­bės val­dy­mo su­maiš­tis ir kai ku­rių re­for­mų nea­pib­rėž­tu­mas jau ke­lia ne­ri­mą.

Strin­ga urė­di­jų per­tvar­ka, Sei­mas ir sa­vi­val­dy­bės sais­to­si įtar­ti­nais vi­daus san­do­riais, švie­ti­mo re­for­mos pra­džia pri­me­na ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to da­ly­bas.

Po­li­ti­nė at­sa­ko­my­bė – tai ne at­ski­ri sek­to­ri­niai per­stum­dy­mai, o koor­di­nuo­tas dar­bas ir so­li­da­rus ap­si­spren­di­mas už ša­lies gy­ven­to­jams bū­ti­nų stra­te­gi­nių spren­di­mų vi­su­mą. Jiems priim­ti rei­ka­lin­ga po­li­ti­nė va­lia, bet jos ne­pri­dės nei Tri­ša­lė ta­ry­ba, nei bul­do­ze­ri­nė pseu­do­de­mok­ra­ti­ja. Rim­toms per­mai­noms ir ge­ne­ra­li­niam ap­si­va­ly­mui rei­kia ne tik jė­gos ir drą­sos, bet ir pro­to.

Vi­si vie­nu bal­su kar­to­ja­me – ne­ko­ky­biš­kas švie­ti­mas tam­pa na­cio­na­li­nio sau­gu­mo klau­si­mu. Tai – emig­ra­ci­jos, so­cia­li­nės at­skir­ties, ma­žė­jan­čių in­ves­ti­ci­jų, ūkio stag­na­ci­jos ir svar­biau­sia – ko­rup­ci­jos prie­žas­tis.

Vi­so­se rin­ki­mų pro­gra­mo­se ir Vy­riau­sy­bės veiks­mų pla­ne švie­ti­mo sis­te­mos per­tvar­ka įvar­din­ta kaip prio­ri­te­tų prio­ri­te­tas. At­ro­dė, dėl to jau pa­siek­tas ir pla­tus po­li­ti­nis su­pra­ti­mas ir su­ta­ri­mas.

Tu­ri­me sku­biai keis­ti mo­ky­to­jų ren­gi­mo sis­te­mą, per­žiū­rė­ti vai­kų ug­dy­mo ir be­si­dub­liuo­jan­čias stu­di­jų pro­gra­mas, fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lius. Švie­ti­mo įstai­gų tink­lą su­tvar­ky­ti taip, kad ko­ky­biš­kas iš­si­la­vi­ni­mas bū­tų priei­na­mas vi­siems. Kad baig­tų­si vai­kų seg­re­ga­ci­ja ir še­šė­li­nės pa­mo­kos, pro­fe­si­nis moks­las ati­tik­tų ša­lies eko­no­mi­nius po­rei­kius, o uni­ver­si­te­to dip­lo­mas at­gau­tų sa­vo ver­tę.

Tuo tar­pu ką pir­miau­sia gir­di­me ir ma­to­me: vie­toj ko­ky­bi­nių per­tvar­kų – de­šim­čia die­nų pail­gin­ti moks­lo me­tai, kur­pia­mi pa­sta­tų per­skirs­ty­mo ir par­ce­lia­vi­mo pla­nai.

Pa­na­šu į re­for­mos imi­ta­ci­ją. Nea­pib­rėž­tu­mas ir chao­sas, koks yra da­bar, pa­smer­kia re­for­mą jai net ne­pra­si­dė­jus. Po­li­ti­nės va­lios sto­ka dėl gy­vy­biš­kai svar­bių spren­di­mų ir murk­dy­ma­sis smulk­me­no­se tam­pa rim­ta pro­ble­ma.

Be­bai­mius spren­di­mus ga­li da­ry­ti tik lais­va, ne­su­si­sais­čiu­si ran­ka. Kai ją ve­džio­ja ne­ma­to­mi in­te­re­sai, net ir vie­no di­rek­to­riaus pa­kei­ti­mas tam­pa su­dė­tin­ges­nis nei vi­sa šimt­me­čio kul­tū­ri­nė pro­gra­ma.

Tar­na­vi­mas vals­ty­bei ir tuo pa­čiu me­tu kon­cer­nui ir­gi kai kam at­ro­dė vi­siš­kai su­de­ri­na­mi da­ly­kai, kol at­si­ra­do va­lios ne­nu­ma­rin­ti ty­ri­mo ir priim­ti spren­di­mą.

Prin­ci­pin­gi ir aiš­kūs veiks­mai, iki ga­lo at­lik­ta re­for­ma grą­ži­na pa­si­ti­kė­ji­mą ir teis­mais. Tai ne at­si­tik­ti­nė ten­den­ci­ja, nes žmo­nės ma­to įdir­bį ir rea­lius po­ky­čius.

Įtei­si­nę in­di­vi­dua­lų kons­ti­tu­ci­nį skun­dą, su­teik­tu­me ga­li­my­bę žmo­nėms ir pa­tiems ak­ty­viau gin­ti sa­vo kons­ti­tu­ci­nes tei­ses.

Tei­sin­gu­mo jaus­mas su­stip­rė­tų, jei­gu nu­sto­tų buk­suo­ti ir ne­tei­sė­to pra­tur­tė­ji­mo ty­ri­mai. Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mas iš­sklai­dė abe­jo­nes – gy­ve­ni­mas ne pa­gal pa­ja­mas nu­si­pel­no bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės. Tai­gi po­li­ci­jai, mo­kes­čių ins­pek­to­riams ir pro­ku­ro­rams nė­ra prie­žas­čių dels­ti.

Lai­kas taip pat di­din­ti ir mo­kes­ti­nes bau­das už neaiš­kios kil­mės tur­tą ar pa­ja­mas bei mi­li­jo­ni­nių mo­kes­čių ven­gi­mą. Jos ne­ga­li bū­ti to­kios pat kaip už smul­kią va­gys­tę.

Nes mes vi­si no­ri­me bū­ti tik­ri, kad tei­sin­gu­mas Lie­tu­vo­je – ga­lin­ges­nis už nu­si­kal­tė­lį. Są­ži­nin­gai dir­ban­tys ir gy­ve­nan­tys žmo­nės tu­ri jaus­ti vals­ty­bės pa­lai­ky­mą.

Tvir­tos lai­ky­se­nos rei­kia ir jau pra­si­dė­ju­siam per­vers­mui vais­tų rin­ko­je. Ji de­šimt­me­čius ba­lan­suo­ja tarp far­ma­ci­nin­kų go­du­mo ir vais­tų neį­per­kan­čio žmo­gaus.

Jei­gu Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos stu­bu­ras at­lai­kys spau­di­mą, o Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bos bei Vals­ty­bės kont­ro­lės re­ko­men­da­ci­jos bus įgy­ven­din­tos, kai­nų sver­tai pa­ga­liau tik­rai pa­kryps žmo­gaus nau­dai. Ir ko­rup­ci­jos šio­je gy­vy­biš­kai svar­bio­je sri­ty­je liks ma­žiau.

Nors eko­no­mi­kos še­šė­lis ir ko­rup­ci­ja ap­va­gia kiek­vie­ną – nuo kū­di­kio iki pen­si­nin­ko, vis dar trūks­ta są­mo­nin­gu­mo ir pi­lie­ti­nės drą­sos. Ko­vai su ko­rup­ci­ja rei­kia kur kas dau­giau pa­stan­gų, ta­čiau pra­ne­šė­jų ap­sau­gos idė­ja ma­ri­na­ma jau tre­čią Sei­mo ka­den­ci­ją.

Vi­suo­ti­nis ne­pa­kan­tu­mas ko­rup­ci­jai bū­tų ge­riau­sia do­va­na vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui. Kad nie­kas ne­duo­tų ir neim­tų ky­šių, kad vie­šie­ji pir­ki­mai vyk­tų pa­gal skaid­rias tai­syk­les, o ne pa­gal vie­nin­te­lio tie­kė­jo pa­gei­da­vi­mus, kad spe­cia­lis­tai bū­tų įdar­bi­na­mi ne pa­gal pa­žin­tis, o pa­gal ge­bė­ji­mus, kad mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gai bū­tų nau­do­ja­mi svar­biems vals­ty­bės tiks­lams, o ne „auk­si­niams“ šaukš­tams įsi­gy­ti.

Pa­vers­ki­me už­si­brėž­tą tiks­lą gar­bės rei­ka­lu – tuo­met vi­siems at­si­ras ir va­lios, ir ga­li­my­bių.

Sup­ras­da­mi, ko­kią grės­mę vals­ty­bės sta­bi­lu­mui ke­lia so­cia­li­nė at­skir­tis, prieš me­tus vi­si su­si­tel­kė­me žy­giui „Už sau­gią Lie­tu­vą“.

Kad ir ko­kius skau­du­lius at­vė­rė­me, vis­kas pa­ma­žu kryps­ta į ge­ra – ma­žiau abe­jin­gu­mo, dau­giau dė­me­sio ir kont­ro­lės. Vai­kų ap­klau­sos vyks su psi­cho­lo­gais, žmo­nės ryž­ta­si tap­ti glo­bė­jais, ku­ria­si nau­ji die­nos cent­rai, vis dau­giau įdo­mių ir iš­ra­din­gų pro­jek­tų, ku­rie gelbs­ti nuo pra­žū­tin­gų pri­klau­so­my­bių.

Sun­kiai iš­spaus­tas pa­ra­šas po pa­si­ža­dė­ji­mu – „vai­kų muš­ti ne­ga­li­ma“ – tik pa­tvir­ti­no, kad smur­tas nė­ra vien aso­cia­lių šei­mų pro­ble­ma, kad eg­zis­tuo­ja šim­tai jo rū­šių. Per­nai nuo smur­to nu­ken­tė­jo be­veik 3000 vai­kų. Dau­giau kaip pu­sė jų – nuo ar­ti­mų­jų ran­kos. Ap­gin­ti juos – mū­sų pa­rei­ga. To­dėl bū­tų ge­rai, kad neei­li­nė­je Sei­mo se­si­jo­je pa­lai­min­ta vai­kų tei­sių ap­sau­gos sis­te­mos per­tvar­ka jau įgau­tų rea­lų pa­grei­tį.

Ma­to­me ir daug ge­rų po­ky­čių – vien Kau­ne jau dar­buo­ja­si de­šim­tys pro­fe­sio­na­lių glo­bė­jų.

„Tai – Kau­no vai­kai ir juos au­gins kau­nie­čiai“, – taip nu­spren­dė mies­tas, pa­skel­bęs 2017-uo­sius Vai­kų ge­ro­vės me­tais. Tai ga­lė­tų bū­ti šimt­me­čio šū­kis ir Va­rė­no­je, ir Kė­dai­niuo­se ar Skuo­de – vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Ko­va su al­ko­ho­liz­mu taip pat yra mū­sų gar­bės rei­ka­las ir tu­ri telk­ti, o ne skal­dy­ti vi­suo­me­nę. Na­cio­na­li­nis žy­gis prieš gir­tuok­lys­tę nė­ra tik nuo­sta­tos, ku­rios įsi­ga­lios po 2020-ųjų. Ne­leis­ti, už­draus­ti, atim­ti, ap­tver­ti, ap­mo­kes­tin­ti – tai pri­mi­ty­vus ir pa­pras­tas ke­lias, ta­čiau jis ve­da tik į še­šė­lį ir po­grin­dį.

Mū­sų už­duo­tis – ug­dy­ti, pa­dė­ti, su­teik­ti šan­są, pa­ro­dy­ti ki­to­kį gy­ve­ni­mą – štai mū­sų at­sa­ko­my­bė. Jei­gu jos kra­ty­si­mės, pro­ble­mos ne­si­spręs ir tik gi­lės.

Kaip nu­ti­ko ir su Dar­bo ko­dek­su. Rin­ki­mų įsi­pa­rei­go­ji­mas su­ba­lan­suo­ti dar­bo san­ty­kius taip, kad ne­nu­ken­tė­tų dar­buo­to­jo sau­gu­mas, bu­vo de­le­guo­tas Tri­ša­lei ta­ry­bai, per­me­tant po­li­ti­nę at­sa­ko­my­bę ki­tiems.

Nors ga­liau­siai, po di­de­lių dis­ku­si­jų ir var­gų, ko­dek­sas da­li­nai bu­vo pa­tai­sy­tas. Į jį įtrauk­ta dau­gu­ma ma­no ve­tuo­tų nuo­sta­tų. Ko­dek­sas bu­vo priim­tas, bet nu­ken­tė­jo vi­si – ir žmo­nių su­pra­ti­mas apie ko­dek­są, ir pa­ts pro­ce­sas, ir po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės su­pra­ti­mas.

Žmo­nių gy­ve­ni­mo ne­pa­ge­rins ir PVM leng­va­tos šil­dy­mui nai­ki­ni­mas. Daug ša­lies gy­ven­to­jų ir taip neiš­ga­li su­si­mo­kė­ti ko­mu­na­li­nių mo­kes­čių. Su­lig šil­dy­mo se­zo­nu ši­lu­mi­nis skur­das dar pa­di­dės, ke­lis kar­tus iš­plės­da­mas po­ten­cia­lių pa­šal­pų ga­vė­jų ra­tą. Ar esa­me kri­zi­nė­je si­tua­ci­jo­je, kad rei­kia to­kių prie­mo­nių?

Mo­kes­čių per­stum­dy­mas, iš vie­nų ati­mant ir do­va­no­jant ki­tiems, so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo tik­rai ne­pri­dės.

To­dėl ne­pa­ruoš­tų re­for­mų ma­ni­ja, ku­ri ma­to­ma da­bar, ga­li virs­ti iš­siilg­tų po­ky­čių pa­ro­di­ja. Stum­do­ma at­sa­ko­my­bė pro­gno­zuo­ja ne­te­sė­tų po­li­ti­nių pa­ža­dų se­zo­ną ir tik veik­los imi­ta­ci­ją.

Pir­mie­ji lū­kes­čių me­tai ei­na į pa­bai­gą – ir po­li­ti­kos nau­jo­kas jau nė­ra pa­si­tei­si­ni­mas. Ma­ža­reikš­miai spren­di­mai vie­toj so­li­džių ir efek­tin­gų per­tvar­kų de­mo­ty­vuo­ja ir au­gi­na žmo­nių nu­si­vy­li­mą bei ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. O nu­vil­ti žmo­nių dar kar­tą nie­kas ne­ga­li. To­kios tei­sės ne­tu­ri­me mes vi­si. Nes jie ir to­liau bal­suos ko­jo­mis.

Sta­bi­liai de­mok­ra­ti­nei vals­ty­bei rei­kia skaid­rios, bran­džios ir stip­rios par­ti­nės sis­te­mos. Išp­lau­ta par­ti­nė at­sa­ko­my­bė ir at­skai­to­my­bė lei­džia su­ve­šė­ti įvai­rioms po­pu­liz­mo at­mai­noms. Tra­di­ci­nių par­ti­jų už­da­ru­mas, sa­va­nau­diš­ku­mas ar net kri­mi­na­li­za­ci­jos at­ve­jai at­ve­ria ke­lią vis ma­žiau pa­si­ruo­šu­siems po­li­ti­kos nau­jo­kams.

Chro­niš­kas koa­li­ci­jų tra­pu­mas neuž­tik­ri­na žmo­nėms sau­gu­mo jaus­mo, be aiš­kaus par­ti­nio už­nu­ga­rio pra­dė­jo strig­ti ir per­tvar­kos. To­dėl pa­ts lai­kas in­ves­tuo­ti į par­ti­jų ko­ky­bę ir par­ti­nius žmo­nes. Po­li­ti­nis pa­si­ren­gi­mas val­dy­ti vals­ty­bę yra gy­vy­biš­kai svar­bus ir tik­rai ne vie­nos die­nos rei­ka­las.

Kaip tik da­bar po­li­ti­nei sis­te­mai yra nau­jų ga­li­my­bių lai­ko­tar­pis. Su be­si­kei­čian­čio­mis kar­to­mis be­veik vi­so­se par­ti­jų va­do­vy­bė­se sie­ja­mas ko­ky­bi­nio at­si­nau­ji­ni­mo lū­kes­tis.

Kad bus prin­ci­pin­gai nu­si­gręž­ta nuo no­menk­la­tū­ri­nių ir ko­rup­ci­nių tra­di­ci­jų, ap­si­va­ly­ta nuo pi­ni­gin­go­se ki­še­nė­se už­si­sė­dė­ju­sių vei­kė­jų, kad po­pu­lis­ti­nius vie­no se­zo­no da­ri­nius ir de­ri­nius pa­keis at­sa­kin­gos po­li­ti­nės jė­gos.

Tuo­met ir mū­sų žmo­nių ne­ri­mas dėl eko­no­mi­nių bei so­cia­li­nių grės­mių ne­bus stip­res­nis, kaip ma­to­me da­bar, nei dėl Ru­si­jos in­va­zi­jos, te­ro­riz­mo ar Eu­ro­pos Są­jun­gos atei­ties.

To­dėl stra­te­gi­niams spren­di­mams rei­kia su­si­vie­ny­ti, kaip mes su­si­vie­ni­jo­me ša­lies gy­ny­bai. Dėl jos ne­svy­ruo­ja­me. Ir po­li­ti­kai, ir vi­suo­me­nė – vi­si kal­ba­me vie­nu bal­su ir ne­tryp­čio­da­mi da­ro­me tai, ką rei­kia.

Sup­ran­ta­me, kad sau­gu­mas kai­nuo­ja ir juo tu­ri­me rū­pin­tis pir­miau­sia mes pa­tys. Tam jau tre­čius me­tus už­ten­ka ir sa­va­no­rių šauk­ti­nių, ir po­li­ti­nės va­lios, di­dė­ja in­ves­ti­ci­jos į mū­sų gy­ny­bi­nius pa­jė­gu­mus, ir tuo pa­čiu dau­gė­ja są­jun­gi­nin­kų.

Žvel­giant iš šimt­me­čio per­spek­ty­vos, Lie­tu­va dar nie­ka­da ne­tu­rė­jo tiek daug drau­gų. Šie­met su­lau­kė­me is­to­ri­nio pa­lai­ky­mo: dis­lo­kuo­tas Vo­kie­ti­jos va­do­vau­ja­mas mū­sų są­jun­gi­nin­kų ba­ta­lio­nas, ku­ria­me net 7 vals­ty­bių ka­riai. Vi­so Bal­ti­jos re­gio­ne – net 20 ša­lių iš 28 NA­TO na­rių at­siun­tė pa­stip­ri­ni­mą mums – trims Bal­ti­jos ša­lims. Vi­sa tai kils­te­lė­jo mū­sų ša­lies gy­ny­bi­nį at­gra­sy­mą į aukš­tes­nį ko­ky­bi­nį ly­gį.

Ne­pai­sant esa­mų sau­gu­mo ga­ran­ti­jų, ne­tu­ri­me su­sto­ti – siek­si­me NA­TO re­for­mų, prii­mant grei­tes­nį spren­di­mų pro­ce­są, dar tvir­tes­nių gy­ny­bos pla­nų, bend­ros oro gy­ny­bos.

Šian­dien de­mok­ra­ti­ją gi­nan­tis pa­sau­lis jau aiš­kiai su­pran­ta, kad di­džio­sios grės­mės tran­sat­lan­ti­niam sau­gu­mui kau­pia­si bū­tent mū­sų re­gio­ne: Ka­li­ning­ra­do sri­ties mi­li­ta­ri­za­ci­ja, ag­re­sy­vios puo­la­mo­jo po­bū­džio pra­ty­bos „Za­pad“, geo­po­li­ti­niu gink­lu pa­vir­tu­si Ast­ra­vo ato­mi­nė jė­gai­nė.

Ir mes pa­tys ne­sa­me tik sau­gu­mo var­to­to­jai ar pra­šy­to­jai. Mū­sų žmo­nės vi­suo­se pa­sau­lio karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se pa­de­da už­tik­rin­ti il­ga­lai­kę tai­ką, esa­me stra­te­gi­niai Uk­rai­nos ir Gru­zi­jos par­tne­riai, pa­de­da­me šioms ša­lims, tal­ki­na­me ko­vo­je su mig­ra­ci­jos kri­ze, ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me glo­ba­lio­je an­ti­te­ro­ris­ti­nė­je koa­li­ci­jo­je.

To­dėl ša­lies už­sie­nio po­li­ti­ka taip tamp­riai ta­po neat­sie­ja­ma nuo sau­gu­mo iš­šū­kių. Geo­po­li­ti­nė rea­ly­bė ver­čia ne tik mus, bet ir vi­są Eu­ro­pą im­tis di­des­nės at­sa­ko­my­bės už sa­vo sau­gu­mą.

Šie iš­šū­kiai at­ve­ria ga­li­my­bių ir stip­res­nei Eu­ro­pos ša­lių in­teg­ra­ci­jai. Bū­tent ji ga­li tap­ti at­sva­ra ne­sta­bi­lu­mui ir įtam­pai, tvy­ran­čiai pa­sau­ly­je. Na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra ga­ran­ti­ja, už­si­tik­ri­nant il­ga­lai­kę tai­ką, sta­bi­lu­mą ir ge­ro­vę. Vis dar 28 Eu­ro­pos ša­lys kar­tu tu­ri­me kur kas dau­giau svo­rio ne­gu pa­vie­niui.

Ta­čiau Eu­ro­pa neap­sau­gos mū­sų nuo po­li­ti­nės trum­pa­re­gys­tės: tu­ri­me pa­tys ap­si­va­ly­ti nuo išo­ri­nių įta­kų, di­din­ti pi­lie­ti­nį at­spa­ru­mą.

Nors Lie­tu­va di­džiuo­ja­si at­vi­ra vi­suo­me­ne, Lie­tu­vos de­mok­ra­ti­jos tė­vo Ka­zio Gri­niaus me­ti­nės pa­ly­dė­tos net 4 pa­si­kė­si­ni­mais į žo­džio lais­vę. O juk kaip ir prieš šim­tą me­tų ži­niask­lai­da yra mū­sų gink­las, Tė­vy­nės sar­gas ir tie­sos kar­das. Ne­re­tai – vie­nin­te­lis vals­ty­bės rams­tis, ko­vo­jant su ko­rup­ci­ja, in­for­ma­ci­nė­mis ata­ko­mis, so­cia­li­niu ne­jaut­ru­mu.

Lie­tu­vos „el­fai“, stab­dan­tys prie­šiš­kus „tro­lius“ ir me­la­gin­gas nau­jie­nas vir­tua­lio­je erd­vė­je, su­lau­kė net tarp­tau­ti­nio dė­me­sio, nes jie už­tik­ri­na sau­gu­mą ir at­spa­ru­mą rea­liu lai­ku.

Lais­va, sau­gi ži­niask­lai­da ir są­mo­nin­gi pi­lie­čiai – tai prie­ša­ki­nė li­ni­ja jau vyks­tan­čia­me in­for­ma­ci­nia­me ka­re.

Ger­bia­mie­ji,

gy­ve­na­me fi­nan­siš­kai ir eko­no­miš­kai sta­bi­lio­je ša­ly­je, esa­me kon­ku­ren­cin­gi, in­ves­ti­ci­jų saus­ra taip pat kol kas ap­len­kė Lie­tu­vą.

Ino­va­ci­jos ir aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos žmo­nės tam­pa nau­jo­jo šimt­me­čio Lie­tu­vos ski­ria­muo­ju ženk­lu pa­sau­ly­je. Nuo šian­die­nos žings­nių pri­klau­sys, ko­kia atei­ty­je bus mū­sų ša­lis – ino­va­to­rių Lie­tu­va ar iš­tuš­tė­jęs pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių kraš­tas.

Nea­ti­dė­lio­ki­me svar­bių spren­di­mų nei ki­tam po­sė­džiui, nei ki­tai ka­den­ci­jai. Bū­tent ino­va­ci­jos lems vi­sos eko­no­mi­kos per­spek­ty­vą. Bū­tent ino­va­ci­jos yra tas ski­ria­ma­sis ženk­las, ku­ris iden­ti­fi­kuo­ja vi­są Bal­ti­jos ša­lių re­gio­ną. To­dėl jų plėt­rai rei­kia stip­res­nių pa­ska­tų.

Vien­bal­siai Sei­me pa­tvir­tin­tos Moks­lo ir ino­va­ci­jų po­li­ti­kos kai­tos gai­rės. Ne­pa­dė­ki­me jų į stal­čių – pa­vers­ki­me gy­vu do­ku­men­tu.

Ne­leis­ki­me mer­dė­ti moks­lo ir ino­va­ci­jų slė­niams, į ku­riuos jau in­ves­ta­vo­me eu­ro­pi­nius mi­li­jar­dus. To­kio srau­to dau­giau jau ne­bus.

Ge­rų ženk­lų ne­trūks­ta: at­gy­ja in­ži­ne­ri­ja, avia­me­cha­ni­ka, stip­rė­ja in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos. Lie­tu­va įsi­tvir­ti­na kaip re­gio­no gy­vy­bės moks­lų ir fi­nan­si­nių tech­no­lo­gi­jų cent­ras. Tai la­bai ge­rai.

Lie­tu­viš­kus la­ze­rius ras­tu­me jau 90-yje iš 100 TOP uni­ver­si­te­tų.

Jau šį mė­ne­sį tap­si­me Eu­ro­pos bran­duo­li­nių ty­ri­mų or­ga­ni­za­ci­jos (CERN) na­riais – tai reiš­kia, kad pa­sau­lis pa­ste­bi mū­sų moks­li­nį po­ten­cia­lą, juo pa­si­ti­ki ir ver­ti­na. Tuo ga­li­me di­džiuo­tis.

Lai­kas in­ven­to­ri­zuo­ti vi­są vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jų pro­gra­mą, nes ypač eu­ro­pi­nės lė­šos ar­ti­miau­sio­je atei­ty­je seks. To­dėl vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jų pro­gra­ma, ku­riai kas­met ski­ria­me apie 15 pro­cen­tų me­ti­nio biu­dže­to, tam­pa pa­grin­di­niu inst­ru­men­tu, ku­ris ga­li nu­kreip­ti vals­ty­bės vys­ty­mo­si rai­dą. Vals­ty­bės šimt­me­tį pa­si­ti­ki­me to­kiais pro­jek­tais ir spren­di­mais, ku­rių nau­dą ga­lė­tu­me jaus­ti dar il­gai. Vi­sų pir­ma juos tu­rė­tu­me kreip­ti į ino­va­ci­jas ir tech­no­lo­gi­nį ša­lies at­si­nau­ji­ni­mą. Tuo­met tap­si­me pa­trauk­lūs ne tik už­sie­nio in­ves­tuo­to­jams, bet gim­ti­nės ne­pa­liks ir mū­sų pi­lie­čiai.

Emig­ra­ci­jos mas­tas tam­pa skaus­min­giau­sia pro­ble­ma, to­dėl mė­gin­ki­me pir­miau­sia su­si­grą­žin­ti sa­vus žmo­nes. Es­ti­jo­je jau ant­ri me­tai iš ei­lės žmo­nės grįž­ta na­mo, reiš­kia juos ap­suk­ti ga­li­ma. Są­ly­gos pa­na­šios, iš­si­vys­ty­mo lyg­muo pa­na­šus, gal tik dau­giau op­ti­miz­mo tu­ri nei lie­tu­viai ir ge­riau šne­ka apie sa­ve, nei mes. Gal­būt tai yra di­džiau­sias skir­tu­mas. To­dėl la­bai rem­čiau ir pa­lai­ky­čiau Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos pro­jek­tą „Ren­kuo­si Lie­tu­vą“, nes jie ži­no, ko­kios pa­gal­bos rei­kia tau­tie­čiams, grįž­tan­tiems iš emig­ra­ci­jos. Grį­ži­mu do­mi­si kas ant­ras mū­sų emig­ran­tas. Pa­leng­vin­ki­me jiems ke­lio­nę na­mo.

Mie­lie­ji,

mak­si­ma­liai iš­nau­do­ki­me Lie­tu­vai pa­lan­kų me­tą, kad vals­ty­bės stip­rė­ji­mą, jos au­gan­čią eko­no­mi­nę ga­lią jaus­tų kiek­vie­nas gy­ven­to­jas. Šis lai­kas – mū­sų tur­tas. Neš­vais­ty­ki­me jo ant­raei­liams da­ly­kams. Bū­ti­na spė­ti at­liep­ti svar­biau­sius da­bar­ties iš­šū­kius.

Mums rei­kia to­kios pat ener­gi­jos, drą­sos, pa­siau­ko­ji­mo ir at­sa­ko­my­bės kaip Pir­mo­sios Res­pub­li­kos me­tais.

To­dėl ne­si­gin­čy­ki­me dėl šimt­me­čio do­va­nos Lie­tu­vai. Ge­riau iš­ju­din­ki­me gy­vy­biš­kai svar­bių re­for­mų led­lau­žį, kad mū­sų vai­kams jau ne­rei­kė­tų vy­tis pra­ras­to lai­ko.

Šie me­tai – slenks­tis į nau­ją at­kur­tos vals­ty­bės šimt­me­tį ir į nau­jos ko­ky­bės Lie­tu­vą. Pa­da­ry­ki­me, ką pri­va­lo­me, šian­dien ir su­tei­ki­me pa­si­ti­kė­ji­mo atei­čiai.

Lin­kiu sėk­mės kiek­vie­nam, kas tris­pal­vę lai­ko ran­ko­je kaip at­sa­ko­my­bę. Kas šimt­me­čio lau­kia ne tik kaip pa­si­di­džia­vi­mo sa­vo vals­ty­be šven­tės, bet ir kaip ga­li­my­bės sva­riai pri­si­dė­ti, stip­ri­nant mū­sų Lais­vės kū­ri­nį.

Dė­ko­ju.

Da­lia Gry­baus­kai­tė, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė

Šal­ti­nis: www.lrp.lt

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.