Kokie karaliai puodus lipdo

RE­POR­TA­ŽAS IŠ KUR­ŠĖ­NŲ

Ko­kie ka­ra­liai puo­dus lip­do

Vie­nin­te­lis Šiau­lių ra­jo­no mies­tas Kur­šė­nai po šo­kių ir dai­nų 436-aja­me mies­to gim­ta­die­ny­je, vėl pa­ni­ro į ra­mų ir ty­kų Ven­tos vin­gių poil­sį.

Vie­niems – tai tik punk­tas pa­ke­liui į Pa­lan­gą, ki­tiems – "Kur­šė­nų vy­nio­ti­nio" gim­ti­nė, tre­tiems – mo­lio ka­ra­lių bu­vei­nė. O kas Kur­šė­nai yra jo gy­ven­to­jams – vie­nin­te­liams Šiau­lių ra­jo­no mies­tie­čiams?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ, Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS (nuo­trau­kos)

rita@skrastas.lt

Ply­te­lių ir as­fal­to lai­kas

„To­kie gra­žūs Kur­šė­nai per vi­sus ma­no 90 gy­ve­ni­mo me­tų dar nie­ka­da ne­bu­vo. Pa­si­žiū­rė­kit, ko­kios gra­žios ply­te­lės – ba­sas ga­li vaikš­čio­ti“, – sa­ko kur­šė­niš­kis nuo gi­mi­mo Ka­zys.

Sen­jo­ras pri­sė­do ant dai­laus suo­liu­ko mies­to cent­re, J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, mai­še­ly­je – trys apel­si­nai ir vais­tų žmo­nai.

Ka­zys sa­ko, kad Kur­šė­nuo­se jam trū­ko ne­bent te­le­vi­zo­rių, ra­di­jo ir laik­ro­džių tai­syk­los, bet da­bar, Ka­zio džiaugs­mui, – pa­sta­ro­ji at­si­ra­do pa­čia­me mies­to cent­re.

Sen­jo­ras juo­kia­si, kai ste­bi­mės, kam ta tai­syk­la – su­ge­do, me­ti lauk ir per­ki nau­ją. „Taip mė­ty­ti daik­tus, kaip da­bar vi­si įpra­tę, – nu­si­kal­ti­mas“, – įsi­ti­ki­nęs sen­jo­ras. Jis ro­do maž­daug pen­kias­de­šimt me­tų vei­kian­tį ran­ki­nį laik­ro­dį. Kuk­lus, bet iš­ti­ki­mas, nes tvir­tas. To­kių re­tas be­tu­ri, o laik­ro­di­nin­kas sa­kęs, kad tai jau re­te­ny­bė ir siū­lę­sis net nu­pirk­ti už ke­lis eu­rus net kai laik­ro­dis ne­be­veiks.

Ka­zys pri­si­me­na ir ki­to­kius mies­to ša­li­gat­vius, bet at­si­dūs­ta – ta­da jais bu­vo kam vaikš­čio­ti. Da­bar mies­te šva­ru, gra­žu, tik žmo­nių ma­žai.

„Da­bar in­ves­tuo­ja ne į žmo­nes, o į ša­li­gat­vių ply­te­les, as­fal­tą“, – rep­li­kuo­ja pro ša­lį ei­nan­tis kur­šė­niš­kis.

Iš Šiau­lių, kur dir­ba Šiau­lių ra­jo­no val­džia, į Kur­šė­nus, kur gy­ve­na dau­ge­lis ra­jo­no val­džios ir par­ti­jų šu­lų, ve­da nau­jas as­fal­tuo­tas ke­lias su švie­so­fo­rais, sa­le­lė­mis, nuo­va­žo­mis.

Yra juo­kau­jan­čių, kad tai Kur­šė­nų ave­niu – be­ne pra­ban­giau­sia Šiau­lių ra­jo­no ar­te­ri­ja, ku­rios tiks­las – ne tik pa­to­gus eis­mas. Žmo­nės, ma­tę, kaip re­konst­ruo­jant ke­lią bu­vo lai­do­ja­mas ne­se­niai klo­tas as­fal­tas, juo­ka­vo: taip bu­vo tie­sia­mas ke­lias ne į Kur­šė­nus, o į rin­kė­jų šir­dis.

To­kie kur­šė­niš­kių juo­kai tu­ri pa­grin­do: Šiau­lių ra­jo­ne, 2016 me­tų sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, gy­ve­no apie 41 tūks­tan­tį žmo­nių, iš jų Kur­šė­nuo­se – 11 175. Vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­met­re vie­nin­te­lia­me ra­jo­no mies­te gy­ve­na be­veik 1 000 žmo­nių – to­kios rin­kė­jų kon­cent­ra­ci­jos nė­ra nė vie­no­je ki­to­je ra­jo­no vie­to­je, nes li­ku­sie­ji 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų iš­si­skirs­tę po 579 kai­mus ir apie 14 mies­te­lių ir di­des­nių gy­ven­vie­čių.

Dėl Kur­šė­nų rin­kė­jų kau­na­ma­si ak­ty­viau­siai – au­to­bu­sų bi­lie­tai pi­giau­si, re­konst­ruo­ja­ma L. Ivins­kio aikš­tė, ku­rio­je bus net švie­sų fon­ta­nas ir ak­me­ni­ne mo­zai­ka virs grin­di­nys. J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės trin­ke­lių grin­di­nys at­ro­do jau­kiai, pės­čių­jų ta­ko iš J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės į Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čią or­na­men­tų ir pra­ban­gios vie­šo­jo tua­le­to ap­dai­los ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ne vie­nas ap­skri­ties mies­tas.

Ren­ka­si ra­my­bę ir sa­vus

J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės par­duo­tu­vės į lau­ką iš­ne­šu­sios spal­vin­gas pre­kes. Vai­kiš­ki dvi­ra­tu­kai, tri­ra­tu­kai, pa­spir­tu­kai vi­lio­ja ma­žuo­sius. Tai, kad Kur­šė­nai – sens­tan­tis sen­jo­rų mies­tas ga­li niurz­gė­ti tik am­ži­nai vis­kuo ne­pa­ten­kin­ti.

Net ir cent­ri­nė­je gat­vė­je žmo­nių po­pie­tę ne­daug, bet maž­daug apie pu­sė su­tik­tų­jų – jau­nos ma­mos su vai­ku­čiais, be­si­lau­kian­čios mo­te­rys, moks­lei­viai.

Kur­šė­nie­tė Au­re­li­ja, pra­di­nu­ko Do­vy­do ma­ma paaiš­ki­na, kad Kur­šė­nai yra idea­lus mies­tas jau­noms šei­moms, no­rin­čioms ra­my­bės, ža­lu­mos, ne­di­de­lis mies­tas, ku­rį ga­li pės­čio­mis apei­ti, ne­daug triukš­mo.

Au­re­li­ja mo­ka ang­lų, ru­sų kal­bas, šiek tiek – vo­kie­čių. Kal­ba ne­bū­tų truk­dis emig­ra­ci­jo­je jaus­tis ge­rai. Bet yra ki­ta prie­žas­tis gy­ven­ti sa­va­me mies­te – ša­lia ar­ti­mie­ji, sa­vi.

„Aš ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti nuo­la­tos jaus­da­ma­si sve­ti­ma“, – sa­ko jau­na ma­ma.

Au­re­li­jai Kur­šė­nuo­se pa­kan­ka už­siė­mi­mų lais­va­lai­kiui – ša­lia upė su pui­kiais vaiz­dais, su­tvar­ky­ta pa­kran­te, ren­gi­nių – tik tu­rėk lai­ko vi­sus ap­lan­ky­ti. Ypač jai pa­tin­ka, kad jau ke­lin­ta mies­to šven­tė vyks­ta be al­ko­ho­lio, ne­bai­su atei­ti į šven­tę su vai­kais. Jau­nos šei­mos, pa­sak Au­re­li­jos, tą ver­ti­na.

Vie­nin­te­lė pro­ble­ma, kad Kur­šė­nuo­se be­veik neį­ma­no­ma gau­ti dar­bo. Aukš­tą­jį neu­ni­ver­si­te­ti­nį ad­mi­nist­ra­to­rės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti Au­re­li­ja šiuo me­tu „dir­ba“ tik ma­ma.

„Pa­ti­kė­ki­te, dirb­čiau kad ir už 400 eu­rų į ran­kas. Bet su dar­bais su­dė­tin­ga. Šiau­liuo­se taip pat di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Bet su emig­ra­vu­siais keis­tis ne­no­rė­čiau, nors emig­ra­ci­jo­je ir kla­sio­kai, ir kur­sio­kai“, – sa­ko mo­te­ris.

Vers­lo eko­no­mi­ka už 3 eu­rus

„Dar­bų nė­ra, to­dėl nė­ra pra­mo­gų. Nė­ra pra­mo­gų – ne­la­bai rei­kia ir tak­sis­tų“, – prie­žas­čių se­ką var­di­ja dvi­de­šimt me­tų „tak­suo­jan­tis“ Kur­šė­nuo­se Vid­man­tas Pet­ru­lio­nis.

Jis ma­tė vi­so­kių lai­kų. Per dvi­de­šimt me­tų tak­sis­tu dir­bo dvie­jo­se tak­si fir­mo­se, da­bar ket­ve­rius me­tus pa­ts sau su­si­kū­ręs dar­bo vie­tą.

Še­šias­de­šimt­me­tis vy­ras – pen­kių vai­kų tė­vas.

„Se­niau bu­vo la­bai ge­rai, da­bar – vi­sai blo­gai“, – ly­gi­na Vid­man­tas. Ko­dėl?

Vid­man­tas var­di­ja bu­vu­sius Kur­šė­nų res­to­ra­nus ir ba­rus, kur gy­ve­ni­mas vir­da­vo iš­ti­są sa­vait­ga­lį. O kur dar gar­sie­ji šo­kiai Gergž­de­liuo­se, „Tai­ko­je“ (bu­vęs ko­lū­kis), Drą­su­čiuo­se, Dir­vo­nė­nuo­se. Jau­ni­mas zui­da­vo iš vie­nų šo­kių į ki­tus – „iš kul­tūr­na­mio į kul­tūr­na­mį“ tak­si.

O da­bar net mies­to šven­tės ži­bin­tus už­ge­si­na vi­dur­nak­tį ir „vi­si – na­mo“.

„Gar­siau­sia­me ra­jo­no res­to­ra­ne da­bar bal­dus par­da­vi­nė­ja! Bū­da­vo tik iš vie­no res­to­ra­no į ki­tą at­vežk, nu­vežk, o da­bar vie­ną ki­tą žmo­gų iš Dau­gė­lių rei­kia nu­vež­ti į ko­kius Pa­ven­čius, Drą­su­čius. Vis­kas! Per vi­są mies­tą per­ve­ži, skait­liu­kas iš­mu­ša 3 eu­rus – dau­giau ir ne­paim­si. Ir dar žmo­nės sa­ko, kad bran­gu“, – dės­tė tak­sis­tas.

Vid­man­to „eko­no­mi­ka“ pa­pras­ta: anks­čiau už 70 li­tų nu­pirk­da­vo ne­ma­žą krep­šį mais­to di­de­lei šei­mai. Da­bar už 20 eu­rų – „ne­bus ne tik ko val­gy­ti, bet ir ko pa­si­žiū­rė­ti“. Per sa­vai­tę di­de­lei šei­mai mais­tui rei­kia apie 60 – 70 eu­rų.

Vid­man­tas sa­ko, kad Kur­šė­nuo­se net „am­ži­nų al­ko­ho­li­kų“ be­veik ne­be­li­ko – dau­ge­lis jų jau iš­mi­rė ir po­sa­kis, kad „Kur­šė­nuo­se vien tik L. Ivins­kio pa­mink­las ne­ge­ria“ – ne­be­tin­ka.

„Ar kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad toks am­ži­nas skve­riu­ko (L. Ivins­kio aikš­tės) al­ko­ho­li­kas, ku­ris iš­gė­ręs jau ko­jom ne­be­paei­da­vo, tai šliauž­da­vo na­mo, taps blai­vi­nin­ku?! Ot lai­kai atė­jo!“ – juo­kia­si ne­ga­lė­da­mas at­si­ste­bė­ti Vid­man­tas.

Li­kę ke­li al­ko­ho­li­kai suak­ty­vė­ja „ra­gat­ky­nu“ va­di­na­ma­me ba­re ne­bent pa­šal­pų mo­kė­ji­mo die­no­mis.

„Bet už­tat ra­mu. Nė­ra nu­si­kal­ti­mų. Apie 23 va­lan­dą va­ka­ro – žmo­gaus Kur­šė­nuo­se jau ne­be­su­tik­si. Pa­gal­vo­ju, kam jie tuos skve­rus, gat­ves re­mon­tuo­ja... Gra­žu, bet kas jais nau­do­sis, jei­gu žmo­nių ne­bė­ra...“, – ste­bi­si tak­sis­tas Vid­man­tas.

Tas pa­ts kny­gų kva­pas

Iš rek­la­mų ant se­no­jo Kur­šė­nų kny­gy­no lan­gų ga­li­ma su­pras­ti, kad ši kul­tū­ros vie­ta iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus. Jau se­no­kai da­lis pa­tal­pų at­riek­ta vais­ti­nei, o prie už­ra­šo „Kny­gy­nas“ ne­se­niai at­si­ra­do ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ros skel­bi­mas „Par­duo­da­ma“.

1967 me­tų rugp­jū­čio 1 die­ną bai­gu­si tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­te is­to­ri­jos ir vi­suo­me­nės moks­lų stu­di­jas ir tu­rė­ju­si tap­ti dės­ty­to­ja Zi­ta Kak­to­nie­nė grį­žo į Kur­šė­nus, kur kny­gy­no ve­dė­ja il­gus me­tus dir­bo jos ma­ma.

Po pu­sant­ro mė­ne­sio su­kaks ly­giai 50 me­tų, kaip po­nia Zi­ta dir­ba Kur­šė­nų kny­gy­ne.

Ji me­na lai­kus, kai su vy­ru 1992 me­tais par­da­vė di­de­lį na­mą, kad tu­rė­tų iš ko pri­va­ti­zuo­ti kny­gy­ną. Kur­šė­nų kny­gy­nas bu­vo pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pri­va­ti­zuo­tas kny­gy­nas, o Z. Kak­to­nie­nei jį leis­ta pri­va­ti­zuo­ti tik kaip il­ga­me­tei kny­gy­no ve­dė­jai. Pri­va­ti­za­vi­mo są­ly­ga bu­vo tik dve­jus me­tus iš­lai­ky­ti kny­gy­no veik­lą – iš­si­lai­kė 25-erius.

Kny­gy­no sa­vi­nin­kė sa­ko, kad il­gai­niui kny­gy­no vers­las Kur­šė­nuo­se ta­po la­biau ho­biu, nei pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu. Kny­gy­ne tu­rė­jo at­si­ras­ti len­ty­nos su vai­kiš­kais žais­lais, kad mė­ne­sio ga­le „ne­rei­kė­tų skai­čiuo­ti mi­nu­so“.

Šiau­lių švie­suo­liai krei­pė­si į po­nią Zi­tą, gal ji pa­dė­tų at­gai­vin­ti prie bank­ro­to slenks­čio at­si­dū­ru­sį Šiau­lių „Ži­bu­rio kny­gy­ną", bet ji at­si­sa­kiu­si.

„50 me­tų kny­gy­ne – gal jau už­teks“, – juo­kė­si po­nia Zi­ta. Net­ru­kus šei­ma įdė­jo skel­bi­mą, kad par­duo­da­mos kny­gy­no pa­tal­pos.

Sa­vi­nin­kė krei­pė­si į Kur­šė­nų mies­to se­niū­ni­ją – gal at­si­ras no­ro iš­sau­go­ti Kur­šė­nuo­se kny­gy­ną atei­čiai, bet neat­si­ra­do.

„Kur­šė­nai grei­čiau­siai liks be kny­gy­no. Aš pa­se­kė­jų ne­tu­riu – ma­no vai­kai tu­ri ki­tus vers­lus“, – sa­kė Z. Kak­to­nie­nė.

Ke­ba­bų ar Kur­šė­nų vy­nio­ti­nio?

Poe­to, pub­li­cis­to, ver­tė­jo, pir­mo­jo lie­tu­viš­ko ka­len­do­riaus lei­dė­jo, liau­dies švie­tė­jo Lau­ry­no Ivins­kio var­dą cent­ri­nė mies­to aikš­tė ga­vo tik 1960 me­tais. Iki tol ši vie­ta va­di­no­si Tur­gaus aikš­te.

„Kaž­ko ma­rū­di­ja su ta aikš­te la­bai il­gai. Pa­gal­vo­kit ,ant­ri me­tai.. Juk ma­tom, kad vie­nas dir­ba – de­šimt žiū­ri“, – lau­kian­tys, kol pa­ga­liau mies­to cent­ras taps ne­be trak­to­rių sto­vė­ji­mo vie­ta, prie­kaiš­tau­ja kur­šė­niš­kiai.

An­ta­ni­na ir Ja­ni­na šiek tiek nu­si­vy­lu­sios, kad po re­konst­ruk­ci­jos ši aikš­tė „ne­bus pri­tai­ky­ta sen­jo­rams“.

„Pa­ma­ty­sit, bus vė­jų aikš­tė, o ne skve­ras, kur ga­li­ma pa­si­slėp­ti nuo kait­ros. Bu­vo se­no­vi­niai me­džiai, tei­kian­tys pa­vė­sį, o po da­bar­ti­niais me­de­liais, pa­ma­ty­sit, nė vie­no žmo­gaus ne­bus“, – per­spė­ja drau­gės.

Iš vie­no aikš­tės šo­no – ke­pyk­los „Pa­ven­tys“ par­duo­tu­vė. Par­da­vė­ja Vi­da ap­gai­les­tau­ja, kad iš­par­da­vė le­gen­di­nį „Kur­šė­nų vy­nio­ti­nį“. Ne­ma­žai pra­va­žiuo­jan­čių su­sto­ja nu­si­pirk­ti bū­tent to py­ra­go.

„Ži­not, da­bar tor­tai ir py­ra­gai – la­bai gra­žūs, su fi­gū­ro­mis, o pra­pjau­ni – vi­si vie­no­dai sal­dūs ir tiek. O "Kur­šė­nų vy­nio­ti­niu" žmo­nės pa­si­ti­ki nuo se­no“, – pa­sa­ko­ja Vi­da.

Kur­šė­niš­kiai, ne­pra­ra­dę hu­mo­ro jaus­mo, "špil­kuo­ja­si": „Kur­šė­nų vy­nio­ti­nio“ nė­ra, už­tat vi­sai ša­lia – kios­kai su už­ra­šais „Ke­ba­bai“, „Žu­vis“.

Ste­bi­si žmo­nės, kad bū­tent pro šiuos kios­kus, sto­vin­čius au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė­je, drie­kia­si ke­lias Šiau­liai – Pa­lan­ga ir tas „gro­žis rep­re­zen­tuo­ja“ Kur­šė­nus pra­va­žiuo­jan­čių­jų aky­se.

Ste­bi­si, nes bū­tent ši aikš­te­lė su kios­kais yra „at­kir­tu­si“ pui­kius Ven­tos pa­kran­tės vaiz­dus nuo cent­ri­nės mies­to aikš­tės.

Puo­džių sos­ti­ne va­di­na­ma­me mies­te, kur ka­rū­nuo­ja­mi Puo­džių ka­ra­liai ir ka­ra­lie­nės, ne­pa­vy­ko ras­ti mo­li­nių puo­dų krau­tu­vės. Tie­sa, se­na­ja­me mies­to par­ke at­kur­to­je Kur­šė­nų dva­ro ofi­ci­no­je vei­kia Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Etni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­ras. Bet ir ten mo­lio puo­dy­nių par­duo­tu­vės ne­te­ko ma­ty­ti.

Ne Kur­šė­nų „ad­vo­ka­tai“

Va­žiuo­da­mi į Kur­šė­nus aiš­kiai ži­no­jo­me, kad svar­biau­sia mums – mies­to gy­ven­to­jų nuo­mo­nė, to­dėl ven­gė­me su­si­tik­ti po­li­ti­kų, bet kur tau! Su­tin­ka­me Ta­ry­bos na­rį il­ga­me­tį gy­dy­to­ją Al­gi­man­tą Jo­ną Ver­te­lį ir iš­girs­ta­me vie­ną diag­no­zę, ku­ri ver­čia su­klus­ti, ko­dėl Kur­šė­nai nie­ka­da ga­li ne­pri­si­kel­ti „ant­rai jau­nys­tei“.

„Jei­gu ir to­liau ne­bus vyk­do­mas Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mo punk­tas, kad Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja tu­ri dirb­ti sa­vo ra­jo­no ri­bo­se, o ne ki­tos Sa­vi­val­dy­bės te­ri­to­ri­jo­je. Juk da­bar Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja dir­ba Šiau­lių mies­to te­ri­to­ri­jo­je ir ad­vo­ka­tau­ja ne ra­jo­nui, o Šiau­liams!“ – sa­ko A. J. Ver­te­lis.

Jis įsi­ti­ki­nęs – jei­gu vi­sa Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja „per­va­žiuo­tų į Kur­šė­nus“ – vie­nin­te­lis ra­jo­no mies­tas „tu­rė­tų šan­są at­si­gau­ti“.

„Tik pa­skui sa­vi­val­dy­bės me­rą į Kur­šė­nus su­grįž­tų ban­kai, vals­ty­bi­nės įstai­gos, vers­las. Vie­na yra, kai sa­vi­val­dy­bės va­do­vai ra­jo­no sve­čių de­le­ga­ci­jas ve­džio­ja po sve­ti­mos sa­vi­val­dy­bės mies­tą ir vi­sai kas ki­ta, kai pri­sta­to ra­jo­no cent­rą. Ne­ti­kit? Pa­ban­dy­kit iš­kel­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, pa­vyz­džiui, iš Pak­ruo­jo ar Jo­niš­kio. Kas lik­tų iš tų mies­tų?! Kai­me­liai!“ – ar­gu­men­tuo­ja kur­šė­niš­kis po­li­ti­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kur­šė­nų pa­no­ra­ma kei­čia­si.

Kur­šė­nuo­se gy­ve­nan­ti Au­re­li­ja, de­šimt­me­čio Do­vy­do ma­ma ži­no, ko­dėl Kur­šė­nų ne­keis­tų į emig­ra­ci­ją.

Gra­žu, bet tuš­čia. Ta­kas nuo J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės link baž­ny­čios. 15 va­lan­da.

20 me­tų tak­sis­tu Kur­šė­nuo­se dir­ban­tis Vid­man­tas Pet­ru­lio­nis ma­to, kaip kei­tė­si jo pro­fe­si­jos po­rei­kis: yra žmo­nėms pra­mo­gų – rei­kia ir tak­si vai­ruo­to­jų.

Kur­šė­nie­tės An­ta­ni­na (Kai­rė­je) ir Ja­ni­na abe­jo­ja, ar sen­jo­rams pa­tiks nau­jai su­tvar­ky­ta L. Ivins­kio aikš­tė dėl to, kad ne­be­li­ko me­džių paunks­nės.

Kur­šė­nie­tis Ka­zys sa­ko, kad per 90 jo gy­ve­ni­mo me­tų Kur­šė­nų cent­ras nie­ka­da ne­bu­vo toks gra­žus, kaip da­bar.

J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė 15 va­lan­dą.

Ven­tos pa­kran­tės pa­čia­me mies­to cent­re, rep­re­zen­ta­ci­nė­je vie­to­je, il­gus de­šimt­me­čius bu­vu­sios kem­sy­nais, pa­ga­liau at­ver­tos mies­tie­čių poil­siui.

Zi­ta Kak­to­nie­nė ly­giai 50 me­tų dirba  iš pra­džių val­diš­ka­me, o po to ta­pu­siu nuo­sa­vu kny­gy­ne. Da­bar kny­gy­nas par­da­vi­nė­ja­mas ir Kur­šė­nuo­se ga­li jo iš vi­so ne­be­lik­ti.

Bū­si­ma abi­tu­rien­tė Kot­ry­na (de­ši­nė­je) ir bū­si­mo­ji vie­nuo­lik­to­kė Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad jau­ni­mui Kur­šė­nuo­se ap­stu už­siė­mi­mų lan­ko teat­ro stu­di­ją „“ įvai­rius ren­gi­nius. Ta­čiau bai­gu­sios stu­di­jas sa­vo atei­ties Kur­šė­nuo­se ne­ma­to – ne­ras­tų dar­bo.

„Šiau­lių kraš­tas“ – Kur­šė­nuo­se

Tre­čia­die­niais nuo 10 iki 14 va­lan­dos „Šiau­lių kraš­to“ Kur­šė­nų re­dak­ci­jo­je, J. Ba­sa­na­vi­čiaus g. 1 – 8 dirbs „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­to­rė Ri­ta Ža­dei­ky­tė.

Dvi­de­šimt tre­jis me­tus dir­bu dien­raš­čio „Šiau­lių kraš­tas“ žur­na­lis­te. Per vi­są šį lai­ką iš­spren­dė­me dau­gy­bę pro­ble­mų drau­ge, įvei­kė­me įvai­riau­sių val­diš­kų kliū­čių, pa­si­da­li­jo­me ži­nio­mis, in­for­ma­ci­ja. Džiau­gė­mės kar­tu, juo­kė­mės, kū­rė­me. Įsi­ti­ki­no­me vi­si drau­ge, koks svar­bus yra vie­šas žo­dis, kiek jis daug ga­li, kaip nuo jo kren­ta net ir pa­čių ga­lin­giau­sių­jų kau­kės. Ar­ba kaž­kam jis su­tei­kia spar­nus svar­biems spren­di­mams ir pa­si­rin­ki­mams.

Bū­ki­me ir to­liau kar­tu, nes mums pa­ke­liui!

Jei­gu at­vyk­ti nu­ro­dy­to­mis va­lan­do­mis ne­ga­lė­si­te, ga­li­te ra­šy­ti laiš­kus ad­re­su J. Ba­sa­na­vi­čiaus g. 1 – 8, Kur­šė­nų m., Kur­šė­nų mies­to sen., Šiau­lių r. sav., LT-81156 ar­ba siųs­ti laiš­kus elekt­ro­ni­niu pa­štu rita@skrastas.lt ar­ba skam­bin­ti nu­ro­dy­to­mis va­lan­do­mis te­le­fo­nu (8 41) 585761.

Jū­sų – re­dak­to­rė Ri­ta Ža­dei­ky­tė