
Naujausios
Lietuvos vėliavą nunėrė laisvės kovų dalyvė
84-erių sulaukusi, Žarėnuose (Šiaulių r.) gyvenanti laisvės kovų dalyvė Ona Turčinskienė per šią žiemą vąšeliu nunėrė Lietuvos vėliavą. Trispalvė suplevėsuos prie Onos ir Kosto Turčinskų namų birželio 14-ąją, per Gedulo ir vilties dieną. Vėliau – ir per valstybines šventes.
O. Turčinskienė džiaugėsi, kad, nepaisant ankstyvoje jaunystėje tekusių išbandymų, gali džiaugtis gyvenimu Nepriklausomoje Lietuvoje.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Vėliavą nėrė visą žiemą
Ona Turčinskienė visą praėjusią žiemą neatsitraukė nuo įprasto ir malonaus pomėgio – mezgimo, nėrimo. Tik šįsyk vienas rankdarbis buvo neįprastas, nes moteris ne tik virbalais nusimezgė puošnią vilnonę suknelę, megztuką, bet vąšeliu nunėrė ir Lietuvos vėliavą.
„Kažkaip juokais pasiūliau ką nors įdomesnio, negu megztiniai, sijonai ar suknios, megzti, pavyzdžiui, vėliavą. Žmona ir „užsikabino“, – juokėsi Kostas Turčinskas.
Vyriškis turėjo nemenką rūpestį – aprūpinti žmoną vėliavos nėrimui reikalingais siūlais. Ne visada ir įtiko. Teko ieškoti tinkamų spalvų siūlų.
Kai lygiai tokio pat dydžio – metro pločio ir metro 70 centimetrų ilgio – kaip ir standartinė, megzta vėliava buvo baigta, pačiai mezgėjai pasirodė, jog nelabai kaip krinta mezginys iš šilkinių siūlų. „Reikėjo nerti iš „bovelnos“ (medvilnės), būtų dailiau atrodžiusi. Jei sveikatos turėsiu, gal kitą žiemą dar vieną vėliavą vąšeliu nunersiu“, – sakė O. Turčinskienė.
Nertą vėliavą Turčinskai savo namuose ketina kelti birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Vėliau – per valstybines Lietuvos šventes.
„Penčiakos“ klebonui
Onos ir Kosto Turčinskų namuose pilna įvairiausių rankdarbių. Dailiais nėriniais užklotos sofos, uždengti stalai ir staleliai, išdėliotos ryškių spalvų, ornamentuotos ir žieduotos dekoratyvinės pagalvėlės.
O. Turčinskienė per gyvenimą yra numezgusi ir nunėrusi daugybę megztinių, sijonų, suknelių, liemenių...
„Pirmiausia išmokau megzti virbalais. Pirmasis rimtas mano mezginys – „penčiakos“ (kojinės) klebonui. Buvau vos šešerių metų“, – sakė. Mėgdavo savaip „perrėdyti“ ir lėles, siūdavo joms drabužėlius. Vėliau drabužių pasiūdavo ir artimiesiems.
O. Turčinskienės mama mokėjo austi. Bet, likusi našlė su septyniais vaikais, retai staklėse užsibūdavo. Teko visu būriu atžalų sunkiu karo ir pokario laikmečiu rūpintis. „Mama pagimdė 11 vaikų, užaugome mes septyni, o likome tik dviese, su kaimynystėje gyvenančia seserimi Maryte. Ji irgi moka megzti, nerti“, – pasakojo žarėniškė.
Daugiausia rankdarbiams laiko Ona Turčinskienė gali skirti ilgais rudens vakarais, žiemą. Vasarą, nors ir aštuoniasdešimtmetį perkopusi, moteris dar gražina ir namų aplinką, rūpinasi gėlėmis.
Prisiminimai, kurių nesinori prisiminti
2003 metų rugpjūčio 27 dieną Ona Turčinskienė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių rezistentų teisių komisijos nutarimo protokolu 119 pripažinta laisvės kovų dalyve.
„Jeigu viską papasakočiau, ką dar beveik vaikas turėjau išgyventi, žmonėms plaukai pasišiauštų. Iki šiolei gyvi tie prisiminimai, kurių nesinori prisiminti“, – sakė.
Per karą ir pokariu Ona Turčinskienė su mama, broliais ir seserimis gyveno Joniškio rajone. Į pamiškėje stovėjusią sodybą vis užsukdavo partizanai. Vėliau šeima iš pamiškės persikėlė į taip vadinamuosius Diktano rūmus – buvusį dvarą. Sykį, kai Onutei buvo 14 metų, sodyboje įvyko susišaudymas. Partizanai buvo viduje. Užėję į sodybą „stribai“ šaudė galingas raketas į viršų, buvo šviesu gal ir visą puskilometrį. Bet partizanai pro galines duris pabėgo ir pasislėpė. „Stribai“ į medį įsikėlė siųstuvą. Dar trys mašinos kareivių atvažiavo.
„Mus suvarė į kiemą ir susodino, o namus aplinkui apvertė. Partizanų bunkerio nerado. Mamą, mane, seserį Eliukę į Žagarę tardyti išsivežė. Bet, išsiaiškinę, jog mūsų brolis tarnauja tarybinėje armijoje, mamą paleido. Mus su seseria į Šiaulius nusprendė gabenti. Mama labai prašė: „Nemuškite mano mergelių“. Eliutei buvo 20 metų, o man – tik keturiolika, net paso neturėjau. Kai išleido pasą išsiimti, pasislėpiau“, – sakė O. Turčinskienė. Eleną nuteisė 25 metus kalėjimo Sibire. Trejus metus iškalėjusi, sulaukusi Stalino mirties ir amnestijos, grįžo į Lietuvą.
Archyvuose rado visus dokumentus, kuriuose užfiksuoti seserų tardymai. Ona Turčinskienė sakė, jog buvo baisu viską išgyventi, ne ką lengviau ir prisiminti. Bet džiugu esą dabar nepriklausomoje Lietuvoje gyventi. Ir Lietuvos vėliavą kelti per džiugesio ir atminties dienas.
„Smagu, kad abu su vyru dar kartu, jau senokai ir auksines vestuves minėjome“, – pasakojo.
Autorės nuotr.
Ona Turčinskienė Lietuvos vėliavą vąšeliu nėrė visą žiemą. Iškelti prie savo namų Trispalvę Ona ir Kostas Turčinskai ketina per Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją.
Ona Turčinskienė pasipuošė šios žiemos rankdarbiu – virbalais megzta originalia suknele.
Žarėnietė Ona Turčinskienė rankdarbius pamėgo nuo vaikystės. Pirmiausia išmoko megzti virbalais, vėliau – nerti vąšeliu. Namai pilni gražių darbų.