Lie­tu­vos vė­lia­vą nu­nė­rė lais­vės ko­vų da­ly­vė

Lie­tu­vos vė­lia­vą nu­nė­rė lais­vės ko­vų da­ly­vė

84-erių su­lau­ku­si, Ža­rė­nuo­se (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­ti lais­vės ko­vų da­ly­vė Ona Tur­čins­kie­nė per šią žie­mą vą­še­liu nu­nė­rė Lie­tu­vos vė­lia­vą. Tris­pal­vė su­ple­vė­suos prie Onos ir Kos­to Tur­čins­kų na­mų bir­že­lio 14-ąją, per Ge­du­lo ir vil­ties die­ną. Vė­liau – ir per vals­ty­bi­nes šven­tes.

O. Tur­čins­kie­nė džiau­gė­si, kad, ne­pai­sant anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je te­ku­sių iš­ban­dy­mų, ga­li džiaug­tis gy­ve­ni­mu Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Vė­lia­vą nė­rė vi­są žie­mą

Ona Tur­čins­kie­nė vi­są praė­ju­sią žie­mą neat­sit­rau­kė nuo įpras­to ir ma­lo­naus po­mė­gio – mez­gi­mo, nė­ri­mo. Tik šį­syk vie­nas rank­dar­bis bu­vo neįp­ras­tas, nes mo­te­ris ne tik vir­ba­lais nu­si­mez­gė puoš­nią vil­no­nę su­kne­lę, megz­tu­ką, bet vą­še­liu nu­nė­rė ir Lie­tu­vos vė­lia­vą.

„Kaž­kaip juo­kais pa­siū­liau ką nors įdo­mes­nio, ne­gu megz­ti­niai, si­jo­nai ar su­knios, megz­ti, pa­vyz­džiui, vė­lia­vą. Žmo­na ir „už­si­ka­bi­no“, – juo­kė­si Kos­tas Tur­čins­kas.

Vy­riš­kis tu­rė­jo ne­men­ką rū­pes­tį – ap­rū­pin­ti žmo­ną vė­lia­vos nė­ri­mui rei­ka­lin­gais siū­lais. Ne vi­sa­da ir įti­ko. Te­ko ieš­ko­ti tin­ka­mų spal­vų siū­lų.

Kai ly­giai to­kio pat dy­džio – met­ro plo­čio ir met­ro 70 cen­ti­met­rų il­gio – kaip ir stan­dar­ti­nė, megz­ta vė­lia­va bu­vo baig­ta, pa­čiai mez­gė­jai pa­si­ro­dė, jog ne­la­bai kaip krin­ta mez­gi­nys iš šil­ki­nių siū­lų. „Rei­kė­jo ner­ti iš „bo­vel­nos“ (med­vil­nės), bū­tų dai­liau at­ro­džiu­si. Jei svei­ka­tos tu­rė­siu, gal ki­tą žie­mą dar vie­ną vė­lia­vą vą­še­liu nu­ner­siu“, – sa­kė O. Tur­čins­kie­nė.

Ner­tą vė­lia­vą Tur­čins­kai sa­vo na­muo­se ke­ti­na kel­ti bir­že­lio 14-ąją – Ge­du­lo ir vil­ties die­ną. Vė­liau – per vals­ty­bi­nes Lie­tu­vos šven­tes.

„Pen­čia­kos“ kle­bo­nui

Onos ir Kos­to Tur­čins­kų na­muo­se pil­na įvai­riau­sių rank­dar­bių. Dai­liais nė­ri­niais už­klo­tos so­fos, už­deng­ti sta­lai ir sta­le­liai, iš­dė­lio­tos ryš­kių spal­vų, or­na­men­tuo­tos ir žie­duo­tos de­ko­ra­ty­vi­nės pa­gal­vė­lės.

O. Tur­čins­kie­nė per gy­ve­ni­mą yra nu­mez­gu­si ir nu­nė­ru­si dau­gy­bę megz­ti­nių, si­jo­nų, su­kne­lių, lie­me­nių...

„Pir­miau­sia iš­mo­kau megz­ti vir­ba­lais. Pir­ma­sis rim­tas ma­no mez­gi­nys – „pen­čia­kos“ (ko­ji­nės) kle­bo­nui. Bu­vau vos še­še­rių me­tų“, – sa­kė. Mėg­da­vo sa­vaip „per­rė­dy­ti“ ir lė­les, siū­da­vo joms dra­bu­žė­lius. Vė­liau dra­bu­žių pa­siū­da­vo ir ar­ti­mie­siems.

O. Tur­čins­kie­nės ma­ma mo­kė­jo aus­ti. Bet, li­ku­si naš­lė su sep­ty­niais vai­kais, re­tai stak­lė­se už­si­bū­da­vo. Te­ko vi­su bū­riu at­ža­lų sun­kiu ka­ro ir po­ka­rio laik­me­čiu rū­pin­tis. „Ma­ma pa­gim­dė 11 vai­kų, užau­go­me mes sep­ty­ni, o li­ko­me tik dvie­se, su kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čia se­se­ri­mi Ma­ry­te. Ji ir­gi mo­ka megz­ti, ner­ti“, – pa­sa­ko­jo ža­rėniš­kė.

Dau­giau­sia rank­dar­biams lai­ko Ona Tur­čins­kie­nė ga­li skir­ti il­gais ru­dens va­ka­rais, žie­mą. Va­sa­rą, nors ir aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­si, moteris dar gra­ži­na ir na­mų ap­lin­ką, rū­pi­na­si gė­lė­mis.

Pri­si­mi­ni­mai, ku­rių ne­si­no­ri pri­si­min­ti

2003 me­tų rugp­jū­čio 27 die­ną Ona Tur­čins­kie­nė Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vių re­zis­ten­tų tei­sių ko­mi­si­jos nu­ta­ri­mo pro­to­ko­lu 119 pri­pa­žin­ta lais­vės ko­vų da­ly­ve.

„Jei­gu vis­ką pa­pa­sa­ko­čiau, ką dar be­veik vai­kas tu­rė­jau iš­gy­ven­ti, žmo­nėms plau­kai pa­si­šiauš­tų. Iki šio­lei gy­vi tie pri­si­mi­ni­mai, ku­rių ne­si­no­ri pri­si­min­ti“, – sa­kė.

Per ka­rą ir po­ka­riu Ona Tur­čins­kie­nė su ma­ma, bro­liais ir se­se­ri­mis gy­ve­no Jo­niš­kio ra­jo­ne. Į pa­miš­kė­je sto­vė­ju­sią so­dy­bą vis už­suk­da­vo par­ti­za­nai. Vė­liau šei­ma iš pa­miš­kės per­si­kė­lė į taip va­di­na­muo­sius Dik­ta­no rū­mus – bu­vu­sį dva­rą. Sy­kį, kai Onu­tei bu­vo 14 me­tų, so­dy­bo­je įvy­ko su­si­šau­dy­mas. Par­ti­za­nai bu­vo vi­du­je. Užė­ję į so­dy­bą „stri­bai“ šau­dė ga­lin­gas ra­ke­tas į vir­šų, bu­vo švie­su gal ir vi­są pus­ki­lo­met­rį. Bet par­ti­za­nai pro ga­li­nes du­ris pa­bė­go ir pa­si­slė­pė. „Stri­bai“ į me­dį įsi­kė­lė siųs­tu­vą. Dar trys ma­ši­nos ka­rei­vių at­va­žia­vo.

„Mus su­va­rė į kie­mą ir su­so­di­no, o na­mus ap­lin­kui ap­ver­tė. Par­ti­za­nų bun­ke­rio ne­ra­do. Ma­mą, ma­ne, se­se­rį Eliu­kę į Ža­ga­rę tar­dy­ti iš­si­ve­žė. Bet, iš­siaiš­ki­nę, jog mū­sų bro­lis tar­nau­ja ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je, ma­mą pa­lei­do. Mus su se­se­ria į Šiau­lius nu­spren­dė ga­ben­ti. Ma­ma la­bai pra­šė: „Ne­muš­ki­te ma­no mer­ge­lių“. Eliu­tei bu­vo 20 me­tų, o man – tik ke­tu­rio­li­ka, net pa­so ne­tu­rė­jau. Kai iš­lei­do pa­są iš­siim­ti, pa­si­slė­piau“, – sa­kė O. Tur­čins­kie­nė. Ele­ną nu­tei­sė 25 me­tus ka­lė­ji­mo Si­bi­re. Tre­jus me­tus iš­ka­lė­ju­si, su­lau­ku­si Sta­li­no mir­ties ir am­nes­ti­jos, grį­žo į Lie­tu­vą.

Ar­chy­vuo­se ra­do vi­sus do­ku­men­tus, ku­riuo­se už­fik­suo­ti se­se­rų tar­dy­mai. Ona Tur­čins­kie­nė sa­kė, jog bu­vo bai­su vis­ką iš­gy­ven­ti, ne ką leng­viau ir pri­si­min­ti. Bet džiu­gu esą da­bar ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je gy­ven­ti. Ir Lie­tu­vos vė­lia­vą kel­ti per džiu­ge­sio ir at­min­ties die­nas.

„Sma­gu, kad abu su vy­ru dar kar­tu, jau se­no­kai ir auk­si­nes ves­tu­ves mi­nė­jo­me“, – pa­sa­ko­jo.

Au­to­rės nuo­tr.

Ona Tur­čins­kie­nė Lie­tu­vos vė­lia­vą vą­še­liu nė­rė vi­są žie­mą. Iš­kel­ti prie sa­vo na­mų Tris­pal­vę Ona ir Kos­tas Tur­čins­kai ke­ti­na per Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, bir­že­lio 14-ąją.

Ona Tur­čins­kie­nė pa­si­puo­šė šios žie­mos rank­dar­biu – vir­ba­lais megz­ta ori­gi­na­lia su­kne­le.

Ža­rė­nie­tė Ona Tur­čins­kie­nė rank­dar­bius pa­mė­go nuo vai­kys­tės. Pir­miau­sia iš­mo­ko megz­ti vir­ba­lais, vė­liau – ner­ti vą­še­liu. Na­mai pil­ni gra­žių dar­bų.