Kas dirba už 300 eurų per mėnesį?

Kas dir­ba už 300 eu­rų per mė­ne­sį?

„Sod­ros“ vy­riau­sio­ji pa­ta­rė­ja Ju­li­ta Va­ra­naus­kie­nė

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

„Sod­ros“ kiek­vie­ną mė­ne­sį skel­bia­ma įmo­nių vi­du­ti­nių dar­bo už­mo­kes­čių (VDU) sta­tis­ti­ka su­lau­kia ne­ma­žai dė­me­sio. Daž­niau akys kryps­ta į są­ra­šo vir­šų – įmo­nes, ku­rio­se mo­ka­mi di­džiau­si at­ly­gi­ni­mai. Vie­ni nuo­šir­džiai ste­bi­si, nes kai ku­rie at­ly­gi­ni­mai – tie­siog ne­su­vo­kia­mo dy­džio, ki­ti pa­vy­di ir pyks­ta, tre­ti džiau­gia­si: de­šimt di­džiau­sią vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį ba­lan­džio mė­ne­sį mo­kė­ju­sių įmo­nių, ku­rio­se dir­ba 270 dar­buo­to­jų, per ba­lan­dį su­mo­kė­jo 1,2 mln. eu­rų so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų. To­kios su­mos pa­kak­tų iš­mo­kė­ti vi­du­ti­nę pen­si­ją 4,3 tūkst. pen­si­nin­kų.

Vis­gi „Sod­rai“ ne ma­žiau rū­pi ir są­ra­šo apa­čia – ma­žiau­sius dar­bo už­mo­kes­čius mo­kan­čios įmo­nės. Ne tik dėl to, kad jų dar­buo­to­jai ne­ten­ka da­lies so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, bet ir dėl to, kad taip ban­dant ne­są­ži­nin­gai apei­ti so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kas, nu­ken­čia šias įmo­kas mo­kan­tie­ji są­ži­nin­gai bei tie, ku­riems so­cia­li­nio drau­di­mo iš­mo­kos – ypač svar­bios.

Ba­lan­džio mė­ne­sio duo­me­ni­mis, 17,8 tūkst. (ar­ba 40 pro­c.) įmo­nių bu­vo to­kios, ku­rio­se vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis ne­sie­kė mi­ni­ma­lios mė­ne­sio al­gos (MMA) – 380 eu­rų. Pas­te­bė­jo­me aiš­kią pri­klau­so­my­bę tarp įmo­nės dy­džio ir dar­bo už­mo­kes­čio: kuo ma­žes­nė įmo­nė, tuo ma­žų at­ly­gi­ni­mų, ne­sie­kian­čių MMA, ti­ki­my­bė di­des­nė. Iš mi­nė­to skai­čiaus itin ma­žas al­gas mo­kan­čių įmo­nių 14,2 tūkst. yra to­kios, ku­rio­se dir­ba ne dau­giau kaip po 10 dar­buo­to­jų, 3 tūkst. – ku­rio­se dar­buo­to­jų skai­čius nuo 11 iki 50 dar­buo­to­jų, ir maž­daug 200 įmo­nių, įdar­bi­nu­sių dau­giau ne­gu 50 dar­buo­to­jų.

Kas tos ma­žos įmo­nės, mo­kan­čios vi­du­ti­niš­kai po 248 eu­rus sa­vo dar­buo­to­jams? Kar­tais tai – tik­rai sun­kiai be­ver­čian­čios įmo­nės: są­ra­še yra dar tik pra­dė­ju­sių sa­vo veik­lą ir ak­ty­viai be­sia­fi­šuo­jan­čių jau­no vers­lo įmo­nių; ran­da­me ne­di­de­lę da­lį ir to­kių, apie ku­rių fi­nan­si­nes pro­ble­mas ga­li­ma nu­ma­ny­ti pa­gal in­for­ma­ci­ją apie sko­las „Sod­rai“.

Ki­tai da­liai įmo­nių ga­li bū­ti bū­din­ga tai, kad dėl įmo­nės veik­los po­bū­džio dau­ge­lis dar­buo­to­jų dir­ba ne vi­są dar­bo die­ną, dėl to jų at­ly­gi­ni­mas ma­žes­nis, bet gal­būt šio­se įmo­nė­se dir­ban­tiems dar­buo­to­jams tai – ne vie­nin­te­lė dar­bo vie­ta. Ana­li­zuo­da­mi duo­me­nis pa­gal veik­los rū­šis, šia­me są­ra­še ran­da­me pra­mo­gų or­ga­ni­za­vi­mo, mai­ti­ni­mo, mo­ky­mo, kon­sul­ta­ci­nių, ap­skai­tos pa­slau­gų įmo­nių. Vis dėl­to pa­ste­bė­jo­me ne­ma­žai keis­tų at­ve­jų: sta­ty­bos, trans­por­to, au­to­mo­bi­lių re­mon­to pa­slau­gas tei­kian­čių įmo­nių, naf­tos pro­duk­tų pre­ky­bos ar­ba did­me­ni­nės pre­ky­bos juo­dai­siais me­ta­lais vers­lus, kur vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ne­sie­kia nė 10 eu­rų.

Va­di­na­si, ma­žas dar­bo už­mo­kes­tis ma­žo­se įmo­nė­se „su­si­klos­tė“ ne­bū­ti­nai dėl to, kad šios įmo­nės sun­kiai ver­čia­si ar dėl jų veik­los po­bū­džio. Ki­ta prie­žas­tis ga­li bū­ti tai, kad kai dar­buo­to­jų skai­čius ma­žas, leng­viau su­si­tar­ti dėl at­ly­gio sche­mų, kai „su­tau­po­ma“ so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų. Ta­čiau bū­tent to­kie ne­są­ži­nin­gi at­ve­jai ir le­mia įsta­ty­mų lei­dė­jų bei po­li­ti­kos for­muo­to­jų no­rą griež­tin­ti ap­mo­kes­ti­ni­mo są­ly­gas, pa­vyz­džiui, įves­ti mi­ni­ma­lią „Sod­ros“ įmo­ką (grin­dis).

Vie­no­je iš ke­tu­rių įmo­nių, ku­rio­se dir­ba nuo 11 iki 50 žmo­nių, vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis ne­sie­kia MMA. De­ta­les­nis ty­ri­mas ro­do, kad daž­niau tai pa­slau­gų įmo­nės: svei­ka­tos prie­žiū­ros, mai­ti­ni­mo, ap­gy­ven­di­ni­mo, pra­mo­gų, trans­por­to, va­ly­mo, ap­lin­kos tvar­ky­mo ir pa­na­šiai. Ti­kė­ti­na, kad šio­je įmo­nių gru­pė­je taip pat ras­tu­me at­ve­jų, kai dar­buo­to­jai dir­ba ne vi­są dar­bo die­ną.

Ki­ta ver­tus, ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad ofi­cia­lus dar­bo lai­ko tvar­ka­raš­tis ne vi­sa­da su­taps su rea­liu, kaip ir ofi­cia­lios pa­ja­mos ne vi­sa­da su­taps su rea­lio­mis. Ma­no gal­va, di­de­lė da­lis žmo­nių (darb­da­vių) yra lin­kę mo­kė­ti so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kas, ta­čiau ma­ty­da­mi, kad ki­ti taip ne­da­ro, o su jais ten­ka kon­ku­ruo­ti kai­noms ypač jaut­rio­je pa­slau­gų rin­ko­je, mo­kan­čių­jų mo­kes­čius da­lis ima ma­žė­ti. Kai dau­gu­ma da­ro nu­si­žen­gi­mą, tas nu­si­žen­gi­mas pra­de­da­mas lai­ky­ti nor­ma.

Pa­dė­tį no­ri­ma tai­sy­ti. Kal­ba­ma apie ke­ti­ni­mą griež­tin­ti kai ku­rias ap­mo­kes­ti­ni­mo są­ly­gas. Kad vi­si, ku­rie tu­ri mo­kė­ti įmo­kas pa­gal rea­liai gau­na­mas pa­ja­mas, tą da­ry­tų ir ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės at­ras­ti lan­dų ir prie­vo­lės iš­veng­ti. Iš to lai­mė­tų dar­buo­to­jai, bū­tų vie­no­des­nės kon­ku­ren­ci­nės są­ly­gos, vi­si la­biau pri­si­dė­tų prie so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų už­tik­ri­ni­mo eko­no­miš­kai silp­nes­niems vi­suo­me­nės na­riams.

Ki­ta ver­tus, su­griež­ti­nus ap­mo­kes­ti­ni­mą, kai ku­rioms įmo­nėms – jau­niems vers­lams, įmo­nėms re­gio­nuo­se, kur gy­ven­to­jų per­ka­mo­ji ga­lia yra la­bai silp­na – dirb­ti bū­tų dar sun­kiau. Bet juk jei vi­si vers­li­nin­kai bū­tų (bu­vę) do­ri ir są­ži­nin­gi, gal šian­dien ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie įmo­kų ta­ri­fų ma­ži­ni­mą?

EL­TA