
Naujausios
Per devynias dienas aplinkui Lietuvą
Du šiauliečiai dviratininkai – architektas Vytautas Anužis ir draudimo brokeris Mantas Pocevičius – per devynias dienas dviračiais apkeliavo Lietuvą. Numynė apie 1 340 km šalia valstybės sienos. Nors teko priešintis vėjui, o lietus skalbė keliautojų takus, abu patvirtina: bent vieną kartą gyvenime apvažiuoti Lietuvą yra garbės reikalas kiekvienam turistui.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Atradimų daug
Mantas ir Vytautas – sportuojantys keliautojai: bėgioja, mina kalnų dviratį, todėl fiziškai kelionė nebuvo sunki. Maršrutą Vytautas suplanavo taip, kad keliautų pagal laikrodžio rodyklę. Startavo iš Šiaulių Joniškio link ir pirmąją dieną, numynę 164 km, pasiekė Biržus. Vytautas kasdien rašė kelionės dienoraštį, dalijosi nuotraukomis „Instagram'e“.
„Tikslas buvo – važiuoti asfaltuotais keliais, nes nenorėjome užtrukti mėnesį“, – sako Vytautas. Interaktyviame žemėlapyje jis pasižymėjo maršrutą, vietas, kurias norėtų aplankyti, pagal miškų urėdijų informaciją surado stovyklavietes, laužavietes, apžvalgos bokštus.
Apie 40 km pasirinko važiuoti Lenkijos teritorija. Buvo du pasirinkimai: ar važiuoti neįdomiu keliu Lazdijai–Kalvarija–Vištytis, ar siaurais Lenkijos kalnų ir pakalnių keliukais. Nugalėjo turistų instinktai.
Mantas kelionėje sako atradęs labai daug vietų, į kurias norėtų grįžti su šeima: dvarai, ežerai, apžvalgos bokštai, jaukūs maži miesteliai. Įspūdį paliko Kintai, Dreverna, kitas Kuršių marių krantas.
Nustebino Paliesiaus dvaras, kuriame vyksta festivaliai, veikia kavinė, viešbutis. Mantas ten „bandė derinti nakvynę“, bet Vytautas priminė, ką buvo sutarę – turistauti. „Nesipriešinau“, – šypsosi Mantas. Vyrai visas naktis nakvojo palapinėje, išskyrus dvi, kai aplankė gimines.
Mažiausiai per dieną numynė 85 km, nes trukdė stiprus vėjas, planus jaukė lietus. Daugiausiai įveikė 203 km. Kartais bandydavo pasėdėti traktoriams ant rato, tik tų transporto priemonių nebuvo labai daug, kadangi važiavo mažo intensyvumo keliais.
Kasdien stengdavosi minti tiek, kad vakare užtektų laiko pastatyti palapinę ir pasigaminti vakarienę, nes išalkę uodai vakaroti trukdydavo.
Įdomūs susitikimai
Kelionėje vietiniai paklausdavo, kur vyrai keliauja, kiek dienų, pagirdavo: „Šaunuoliai!“
„Antros dienos vakare atvažiavome į Rokiškį, pavalgėme kavinėje. Priėjo vyras, paklausė, kur keliaujam, kur apsistosim? Sako, pas mane yra vietos sode ir pakvietė. Pasirodo, pats aplinkui Lietuvą keliavo prieš penkerius metus. Knygelę apie kelionę padovanojo. Paliko gerą įspūdį“, – apie vieną iš susitikimų pasakojo Mantas.
Pakeliui į Pasvalį dviratininkai sutiko bulgarą, jis iš Sofijos sulankstomu dviračiu mažais ratais mynė į Helsinkį, po to planavo per Rusiją – į Gruziją ir namo.
Trečią dieną tarp Visagino ir Zarasų keliautojus nustebino dviračiu mynusi japonė iš Kanados. Atskridusi į Varšuvą, ji keliavo į Suomiją per Rusiją. Klausė, kur yra Daugpilis, nes neturėjo jokios navigacijos, išmaniojo telefono, net žemėlapio. „Tai nustebino, – pasakojo Mantas. – Ant popieriaus tik užsirašiusi „Daugpilis“. Mes jai parodėme. Jau kokius 500 km buvo įveikusi“.
Pasvalyje prie girnų muziejaus sutikti seneliai dviratininkams papasakojo apie save, apie tarnybą armijoje, kalbėjosi apie dviračius. „Vienas bandė skųstis, kad gyvena blogai, nes „prie ruso" dirbo vairuotoju ir pasistatė keturių aukštų namą, o dabar negali išlaikyti. Bet mes davėme argumentų – gyvename laisvi ir viskas yra gerai“, – šypsojosi prisiminęs Mantas.
Praėjusiais metais šiauliečiai keliavo dviračiais po Gruziją. Palygina, kad ten žmonės buvę atviresni, dažniau užkalbindavo. „Lietuvoje kalbintojų mažiau, – sako Mantas, bet pasidžiaugia: – Vaikai mandagūs Lietuvoje, kai važiuoji per miestelį, „laba diena“ pasako“.
Be to, keliautojus stebino švara pakelėse, geri keliai, gražios ir įdomios vietos, sutvarkytos miestelių aikštės.
Vairuotojai ir trys ženklai
Visą kelionę dviratininkai jautėsi saugiai, nebuvo incidentų nei su žmonėmis, nei su žvėrimis. „Tik su varlėmis!“ – juokiasi Vytautas, prisiminęs šimtus varlių, kurios naktį kurkė prie tvenkinio, kur keliautojai nakvojo. Mantas pasakojo kartais sapnuodavęs, kad kažkoks žvėris laižo veidą ir šnypščia. Atsibusdavo, o aplinkui – daug pašalinių garsų.
Pagrindinis saugumo iššūkis buvo vairuotojai. Ne visi žino, kaip aplenkti dviratininkus.
„Vytautas turėjo tris ženklus – vairuotojams vyrukams, vyresnio amžiaus moterims ir blondinėms“, – Mantas demonstruoja judesius nuo „pabarimo“ piršteliu iki grūmojimo kumščiu.
„Lenkimas yra išvažiavimas į priešingą eismo juostą, kai pralenki kitą transporto priemonę. Vairuotojai turėtų išvažiuoti ir lenkti kaip automobilį, o ne praskrieti šalia dviratininko“, – sako Vytautas.
Kelionėje buvo tik viena pavojinga atkarpa – keturi "Via Baltica" kilometrai šalia vilkikų. „Važiavome labai atsargiai. Turi stipriai laikyti vairą, susikaupti“, – dalijasi patirtimi Vytautas.
Lenkijoje vairuotojai pasirodė draugiškesni, pasaugodavo dviratininkus. Pas kaimynus buvo labai daug siaurų, bet asfaltuotų keliukų, kuriais važiuoja tik vietiniai. Keliautojai pasakojo, kad asfaltuojami dar siauresnis keliukai, to anksčiau nebuvo.
O Lietuvoje? Keliautojai pastebėjo, kad mažų asfaltuotų keliukų labai daug Aukštaitijoje. Vytautas turi savo teoriją, kuri įtikina: 100 km nuo Vilniaus į Aukštaitiją koks nors aukšto rango veikėjas turi sodybą, todėl, kai reikia rinktis, kur asfaltuoti, parenka, kad asfaltuotų keliuką į jo sodybą.
„Pavyzdžiui, Žemaitijoje beveik nėra asfaltuotų kelių tarp kaimų“, – palygina Vytautas.
Spalvinga Lietuva
Paklausti, ar matė tuštėjančią Lietuvą, dėl kurios verkiama kasdien ir kažin, ar nuoširdžiai, keliautojai situacijos nedramatizavo.
„Sunku pasakyti, nes negali palyginti, kaip tuose miesteliuose buvo anksčiau, – sako Mantas. – Bet Vilnius atrodo perpildytas, ten nekomfortiška. Kai įvažiavome į Vilnių, buvo vakaras, bet transporto spūstys nuolatinės, nors rinkomės keliukus, kuriais nebuvau niekada važiavęs – pro sodus, palei Nerį“.
Keliaudami matė daug tuščių vienkiemių. „Paskaitai "Vikipedijoje", kad toje vietovėje gyvena 30 gyventojų, bet nė vieno nepamatai. Nuo Žeimelio iki Pasvalio graudesnis vaizdas“, – pasakoja Mantas.
Keliautojai pietauti sustodavo miestų, miestelių centruose. Jeigu kavinės nebūdavo, tai kebabinę visada rasdavo. „Kebabinių tinklas dabar Lietuvoje labai platus“, – juokiasi Mantas.
Buvo įdomu patirti, kad pavažiavęs 30 kilometrų gali girdėti visai kitą tarmę ar šnektą. O, pavyzdžiui, Šalčininkuose kasininkė parduotuvėje kalbėjo tik rusiškai.
„Kai atvažiavome į Suvalkiją, pasijutome kaip Majamyje! – juokiasi Mantas, prisiminęs ryškią suvalkietišką tarmę. – Pažiūrėjau, kad vienos parduotuvės prasta apdaila, ir sakau šiaulietiškai: „izdevalkę“ padarė. Vietiniai vaikai išgirdo ir kad juokiasi: „Kaip jis pasakė!“
Netoli Šakių pas Vytauto giminaitę mokėsi žodžių, kurių šiauliečiai galbūt negirdėję, pavyzdžiui, ką reiškia vikadas? Tualetas.
Jei privažiuoji dideles kapines, vadinasi, miestelis turi ir didelę istoriją, ne po melioracijos susikūrė. Ir bažnyčia bus įdomi. Prie bažnyčios keliautojai pasidomėdavo informacija internete, paskaitydavo, kuo bažnyčia įdomi.
„Kadangi Vytautas – architektas, aš jo klausdavo apie architektūros stilių. Jis man visada sakydavo – rokoko. Bet, kai pradėjau skaityti, pamačiau, kad yra ne tik rokoko“, – juokiasi Mantas. Bažnyčias jie daug aptarinėdavo. Juokais ar rimtai, sako tapę net ekspertais: spėdavo, kada bažnyčia pastatyta ir atspėdavo.
Mantas kelionėje išsiugdė ir kitą gebėjimą – gali pasakyti, kokiu greičiu mina be spidometro su 2 km per valandą ar mažesne paklaida. Jeigu vėjas šoninis, dažniausiai greitis apie 25–26 km per valandą. Jeigu prieš vėją – 17, jeigu pavėjui – 32.
„Kai mynėme Gruzijoje, galėjau pasakyti, kiek laipsnių yra kalno pakilimas“, – sako Mantas.
„Labai graži“
Per devynias dienas apvažiavę Lietuvą keliautojai sako patyrę, jog čia keliauti gali kiekvienas, kuris mėgsta minti dviratį.
„Gruzijoje važiavome keliukais, kuriais senovėje keliavo arkliais, o dabar vietiniai tik džipais pravažiuoja ir turistai su dviračiais, – palygina skirtumus Vytautas. – Ten gal visą dieną minsi į kalną, todėl turi būti ir psichologiškai, ir fiziškai stiprus. Mini pirma pavara ir galvoji, kaip būtų gerai dar lengvesnė pavara“.
O Lietuvoje – daugiausia lygumos, bet kur gali paklausti ir sulaukti pagalbos.
Kelionės dviračiu suteikia daugiau laisvės – privažiuoji prie pat ežerų, rytą sutinki ne tik su varlėmis, bet ir su gulbėmis, išsiverdi pusryčius ant lieptelio...
Dviratininkai siūlo pirmiausia apvažiuoti Lietuvą. Kažkam gal užteks 10 dienų, o kažkas ir dvi savaites įspūdžių nepritrūktų.
Kelionių žavesys užkrečiamas – abu jau svajoja apie kitą žygį rudenį, galbūt Ispanijoje.
Kokia Lietuva jiems atrodė pro dviratininko akinius?
„Labai graži“, – šypsosi Mantas.
Vytauto Anužio ir Manto Pocevičiaus keletas praktiškų patarimų būsimiems keliautojams
Ko reikia? Turistinio dviračio turistinėmis padangomis, ratai – su daugiau stipinų, nes reikės atlaikyti svorį. Taip pat reikia bagažinių, krepšių, atsarginių įrankių.
Jeigu jau keliavote į žygį, pasiruošti bus lengviau ir pigiau, nes pagrindinę įrangą turite.
Keliautojai vežėsi po palapinę sau. Jų argumentas – dviratininkai ne alpinistai, bagažo svoris nėra labai svarbus. Be to, norisi šiokio tokio komforto: jeigu lyja, į palapinę susidedi visus daiktus, joje gali virti valgį.
Vytautas naudoja trivietę palapinę, nes dėl 190 cm ūgio negali miegoti tiesiai – remiasi galva ir kojos, tenka gulti įstrižai. Mantas naudoja dvivietę. Pataria geriau įsigyti kokybišką brangesnę palapinę, kuri bus iš kokybiškų medžiagų, nešlaps, bus greitai pastatoma.
Kilimėlis miegui turi būti patogus.
Keliautojai vežėsi dvi turistines virykles, kad vienu metu galėtų virti ir arbatą, ir košę, arba jeigu viena sugestų. Šiaip būtų užtekę ir vienos.
Kelionėje praverčia išorinės baterijos įkrauti telefoną ar kitą įrangą. Verta turėti „šakotuką“ prijungti daug USB jungčių.
Vyrai pataria iš anksto nusistatyti kelionės taisykles, kad kelyje nebūtų interpretacijų ar noro kažką keisti. Svarbu, kad sutaptų biudžetas ir būtų panašus fizinis pajėgumas.
Vytautas siūlo prieš kelionę paminti dviračiu vakarais, savaitgaliais – didesnį atstumą. „Reikėtų padaryti bandomuosius važiavimus – 100 km, permiegoti kur nors ir vėl grįžti. Taip patikrini įrangą, dviratį. Pamatai, kas nelaiko, įsitikini, kad reikia geresnės sėdynės ar didesnio miegmaišio.“
Vytauto ANUŽIO ir Manto POCEVIČIAUS nuotr.
Mantas Pocevičius (kairėje) ir Vytautas Anužis Lietuvą siūlo apkeliauti visiems turistams bent kartą gyvenime. Keliautojai – Rokiškyje.
Prieš kelionę Vytautas Anužis išsidėliojo savo amuniciją.
Akmenė. Du „transformeriai“, trečiam jau daromas pamatas.
Drevernos prieplauka. Dviratininkai užlipo ir į čia esantį apžvalgos bokštą.
Eišiškės, Šalčininkų rajonas. Vytautas šalia Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčios.
Keliautojai į nakvynės vietą atmindavo, kad spėtų pastatyti palapines ir pasigaminti vakarienę.
Suteiktai japonei iš Kanados teko padėti susiorientuoti, nes ši važiavo be navigacijos ir žemėlapio.
Kudirkos Naumiestyje aplankė įdomiausias vietas, tarp jų ir šias įspūdingo dydžio arklių skulptūras.
Darbėnai, Klaipėdos apskritis.
Keliukas Marcinkonyse.
Padysnio HES Ignalinos rajone – viena iš netikėtai atrastų vietų kelionėje.
Vytautas Pagėgių centre. Keliautojai pasakojo, kad miestelių aikštės dažniausiai gražiai sutvarkytos.
Pakeliui – buvusi parduotuvė.
Šilutėje prie Šyšos upės.
Prie sienos su Rusija Smalininkuose.
Svencelė – jėgos aitvarų ir buriavimo rojus Kuršių marių pakrantėje.
Kelionės aplinkui Lietuvą žemėlapis: raudona linija – kelias, kurį nuvažiavo dviratininkai. Jame keliautojai pasižymėjo lankytinas vietas, galimas nakvynės vietas.