Vaikai iš paskutinio suolo

Vai­kai iš pa­sku­ti­nio suo­lo

Jau po dve­jų me­tų iš še­šių šiuo me­tu ša­ly­je vei­kian­čių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­rų, skir­tų nu­si­kals­ti lin­ku­siems ir sun­kiai auk­lė­ja­miems ber­niu­kams ug­dy­ti, ga­li lik­ti tik esan­tis Šiau­lių ra­jo­ne, Gruz­džiuo­se.

Ke­lios de­šim­tys Gruz­džių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ro gy­ven­to­jų iš vi­sos Lie­tu­vos čia ra­dę na­mus, ku­riuos ne vi­sa­da no­ri­si pa­lik­ti.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Lik­tų tik Gruz­džiai

Vals­ty­bi­nį Lie­tu­vo­je vei­kian­čių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­rų au­di­tą pa­va­sa­rį at­li­ku­si Vals­ty­bės kont­ro­lės ko­mi­si­ja pa­tei­kė iš­va­dą, kad tik Gruz­džių so­cia­li­za­ci­jos cent­ro veik­la ne­prie­kaiš­tin­ga: vai­kų ug­dy­mas – už­tik­rin­tas, gy­ve­ni­mo są­ly­gos – tin­ka­mos, po­pa­mo­ki­nė veik­la – ko­ky­biš­ka, pa­tal­pos ir ap­lin­ka – pri­tai­ky­ta vai­kų so­cia­li­nei rea­bi­li­ta­ci­jai. Skir­tin­gai nei ki­tuo­se ša­lies cent­ruo­se, Gruz­džiuo­se nė­ra jo­kių va­di­na­mų­jų nu­si­ra­mi­ni­mo kam­ba­rių.

Bir­že­lio 1 die­ną Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras pa­si­ra­šė įsa­ky­mą lik­vi­duo­ti Bir­žų ra­jo­ne, Kuč­ga­ly­je, vei­ku­sį cent­rą. Už­da­ry­ti ke­ti­na­ma ir Vil­niu­je bei Kau­ne vei­kian­čius Vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­rus.

Be grei­čiau­siai iš­lik­sian­čio Gruz­džių cent­ro lik­vi­duo­ja­mas įstai­gas atei­ty­je tu­rė­tų pa­keis­ti du nau­ji ir mo­der­niai su­tvar­ky­ti vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­rai. Jie ES struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šo­mis ga­lė­tų bū­ti įsteig­ti Kel­mės ir Kė­dai­nių ra­jo­nuo­se.

Vis­kas tvar­ko­je

Jei kas Gruz­džių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ro (GVSC) di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją ug­dy­mui Ode­tą Le­liu­kie­nę pa­klau­sia, ko­kie jie, mi­nė­to­je įstai­go­je teis­mo spren­di­mu gy­ve­nan­tys ber­niu­kai, at­sa­ky­mas neužst­rin­ga.

Jie to­kie pa­tys ber­niu­kai. Tik tam tik­ro­mis gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bė­mis kaž­kie­no „už­mes­ti“, kaž­kie­no pa­mirš­ti, kaž­ka­da per­so­din­ti į pa­sku­ti­nį kla­sės suo­lą, nes kaž­kam pa­si­ro­dė, kad jie yra ne­vy­kė­liai ir kad iš jų nie­ko ge­ro ne­bus.

„Jie taip pat no­ri bū­ti pa­gir­ti, pa­ska­tin­ti, no­ri kaž­ko siek­ti, prie ko nors bent ret­kar­čiais pri­si­glaus­ti ir iš­girs­ti, kad yra my­li­mi, jaus­ti, kad kaž­kam svar­būs, kad jų žo­dis kaž­ką reiš­kia“, – sa­ko de­šimt­me­tį VSC dir­ban­ti pe­da­go­gė.

Ji pa­siū­lo pa­si­vaikš­čio­ti po Gruz­džių cent­ro te­ri­to­ri­ją – lai­ki­nuo­sius šiuo me­tu čia, teis­mo spren­di­mu, gy­ve­nan­čių 24 ber­niu­kų, iš vi­so tri­jų gru­pių, na­mus. Tie­sa, va­sa­rą vai­kų li­kę tik 12, ki­ti iš­leis­ti trum­pų ato­sto­gų pas ar­ti­muo­sius.

Cent­ro te­ri­to­ri­jos ne­juo­sia spyg­liuo­ta tvo­ra ir var­tai at­da­ri. Ne­pa­na­šu, kad čia gy­ve­na­ma „teis­mo spren­di­mu“. At­ro­dy­tų, kiek­vie­nas šių na­mų gy­ven­to­jas, paaug­lys iki 15 me­tų, jei jam neeg­zis­tuo­ja tai­syk­lės, ga­lė­tų spruk­ti. Ta­čiau tai­syk­lių čia lai­ko­ma­si.

Kiek akis už­ma­to, įstai­gos kie­me – gė­ly­nai, pui­kiai pri­žiū­rė­ta ža­lia ve­ja, spor­to aikš­ty­nas lais­va­lai­kiui. Už vis­ką at­sa­ko pa­tys vai­kai.

Plu­ša ne dau­giau kaip try­li­kos me­tų ber­niu­kas, jis mums, at­vy­kė­liams, sa­ko „la­ba die­na“. Vė­liau su dar­buo­to­ju pa­ma­to­me jį pjau­nan­tį už pa­sta­to tvo­ros ūg­te­lė­ju­sią žo­lę. Rei­kia ma­ty­ti, su ko­kiu už­si­de­gi­mu vai­kas pa­de­da suau­gu­sia­jam, kaip jie­du šne­ku­čiuo­ja­si!

Kie­me am­si pri­riš­ti šu­nys. Įs­tai­gos, ku­rio­je vai­kai gy­ve­na pri­vers­ti­ne tvar­ka, ap­lin­ka ar­ti­ma na­mų ap­lin­kai.

Pa­tal­po­se – spor­to sa­lė­je, kom­piu­te­ri­nė­je, dirb­tu­vė­se, prau­syk­lo­je – idea­li tvar­ka. Net vai­kų mie­ga­muo­siuo­se lo­vos pa­klo­tos „pa­gal kan­tą“. Ne­si­no­ri ti­kė­ti, kad paaug­lių ran­komis pasiekta to­kia tvar­ka.

„Iš pra­džių sun­kiai. Kai ku­riems ką tik at­vy­ku­siems ber­niu­kams ap­skri­tai ne­bū­na su­pran­ta­ma, kam rei­kia klo­ti lo­vas, jei va­ka­re rei­kės pa­si­klo­ti. To iš­moks­ta­ma pa­ma­žu“, – šyp­te­li O. Le­liu­kie­nė.

Nau­jie­siems gy­ven­to­jams ne tik lo­vų klo­ji­mas at­ro­do ne­rei­ka­lin­ga. Ne­re­tai ug­dy­ti­niai ne­ma­to rei­ka­lo nei mau­dy­tis, nei va­ly­tis dan­tis. Jie ne­tgi sku­du­ro grin­dims plau­ti ne­mo­ka iš­gręž­ti.

Cent­re to mo­ko­ma­si pa­ma­žu, kal­bant su vai­ku, su jo ar­ti­mai­siais. Nau­jo­kui pa­ro­do­ma te­ri­to­ri­ja, pa­tal­pos, su­pa­žin­di­na­ma su vi­daus tvar­ka ir tai­syk­lė­mis.

Kai ku­rie at­si­tve­ria ty­los sie­na. Kal­bi­na juos įstai­gos psi­cho­lo­gė, so­cia­li­nė pe­da­go­gė, vi­sas ko­lek­ty­vas, ad­mi­nist­ra­ci­ja. Vai­kas pra­by­la. Jis pa­si­me­tęs, ne­ri­mau­ja dėl gy­ve­ni­mo cent­re, pik­tas, lin­kęs maiš­tau­ti, ne­ži­no, kas bus.

Vai­kai tu­ri ke­lias die­nas lais­ves­nio lai­ko, vė­liau pra­si­de­da ug­dy­mo pro­ce­sas pa­gal struk­tū­rizuo­tą veik­lą. Gru­pė­se ap­si­ta­ria­ma, ku­ris iš „se­nų­jų“ bus nau­jo­ko ku­ra­to­rius.

So­cia­li­za­ci­jos pro­ce­so pra­džio­je paaug­liai nu­krei­pia­mi į už­da­res­nę gru­pę, ku­rio­je ga­lio­ja ir griež­tes­nės vi­daus tai­syk­lės.

Vė­liau per­ke­lia­mi į at­vi­rą­ją gru­pę. Šios gru­pės gy­ven­to­jai So­cia­li­za­ci­jos cent­re gy­ve­na kiek lais­viau, ga­li net išei­ti į mies­te­lį. At­vi­ro­jo­je gru­pė­je vai­kai pra­de­da­mi ruoš­ti sa­vo ap­lin­ko­je.

Ap­rū­pin­tas - ne­bū­ti­nai lai­min­gas

O. Le­liu­kie­nei įstri­gęs vie­nas paaug­lys, ku­rį į So­cia­li­za­ci­jos cent­rą, teis­mo spren­di­mu, at­ve­žė ma­ma.

„Vai­kas at­si­sė­do, su­si­kė­lė ko­jas ant sta­lo. Mo­ti­nai pik­tą žo­dį iš­rė­kė, mums. Ma­ma ap­si­ver­kė, pa­sa­kė ne­be­ga­lin­ti il­giau taip gy­ven­ti, iš­va­žia­vo“, – vie­no ug­dy­ti­nio is­to­ri­jos nuo­tru­pas pa­sa­ko­ja di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja.

Ke­lios de­šim­tys šiuo me­tu Gruz­džiuo­se dir­ban­čių spe­cia­lis­tų su tuo vai­ku dir­bo ke­lis mė­ne­sius. Paaug­lys kei­tė­si, jis at­ly­žo – pra­bi­lo. Vie­ną die­ną už­si­mi­nė, gal­būt rei­kė­tų pa­skam­bin­ti ma­mai.

To­je šei­mo­je ne­bu­vo ma­te­ria­li­nių pro­ble­mų. Ber­niu­kas tu­rė­jo vis­ką, apie ką ga­li sva­jo­ti to­kio am­žiaus vai­kas. Tuo pa­si­rū­pin­da­vo už­sie­ny­je gy­ve­nan­tis tė­tis. Ber­niu­kas gy­ve­no tik su ma­ma. Dva­si­nia­me šei­mos gy­ve­ni­me bu­vo duo­bė, ji gi­lė­jo: paaug­liui dėl pa­mo­kų ne­lan­ky­mo ir bend­ruo­me­ni­nių tai­syk­lių pa­žei­di­nė­ji­mo teis­mas sky­rė so­cia­li­za­ci­ją.

Vis dėl­to šią is­to­ri­ją O. Le­liu­kie­nė va­di­na sėk­mės is­to­ri­ja. Sa­ko, kad So­cia­li­za­ci­jos cent­ro ko­lek­ty­vui dir­bant ne tik su paaug­liu, bet ir su jo šei­ma, pa­vy­ko ras­ti rak­tą. Šian­dien to ber­niu­ko So­cia­li­za­ci­jos cent­re ne­bė­ra. Įs­tai­gos ko­lek­ty­vo ži­nio­mis, jam se­ka­si ne­blo­gai.

„Vai­ko tė­vai pri­pa­ži­no, kad pa­grin­di­nė prie­žas­tis, dėl kirios jų sū­nus bu­vo lin­kęs maiš­tau­ti, yra jie pa­tys, nes ne­sky­rė dė­me­sio bend­ra­vi­mui, ne­si­sten­gė vai­ko su­pras­ti ir klai­din­gai ma­nė, kad vis­kuo ap­rū­pin­tas ma­te­ria­liai jis yra lai­min­gas“, – sa­kė pe­da­go­gė.

So­cia­li­zuo­ti rei­kė­tų tė­vus

Čia gy­ve­nan­čių ber­niu­kų biog­ra­fi­jos to­li gra­žu ne­bliz­ga. Kai pa­skai­tai, dėl ko jiems teis­mas sky­rė pri­vers­ti­nį ug­dy­mą, sun­ku pa­ti­kė­ti, kad prie­šais sė­din­tis ber­niu­kas va­gi­lia­vo, bė­go iš na­mų, mu­šė­si, ne­lan­kė mo­kyk­los.

So­cia­li­za­ci­jos cent­re dings­ta praei­tis: vis­kas, kas bu­vo iki šios įstai­gos, ne­beeg­zis­tuo­ja – biog­ra­fi­ja pra­si­de­da nuo pir­mo­sios die­nos cent­re.

Vai­kas ne­gims­ta nei blo­gas, nei ge­ras, nei tin­gi­nys, nei darbš­tus.

„Kad vai­kas toks, dėl ko jis pas mus at­vež­tas, prie­žas­tis yra šei­mo­je, tuo net nea­be­jo­ju. Jis gy­ve­na su tos šei­mos „ver­ty­bė­mis“, to­kias jis jas ne­ša­si per gy­ve­ni­mą, nes nie­kas šei­mo­je jiems ir neaiš­ki­no, kad ver­ty­bės bū­na ki­to­kios“, – sa­kė O. Le­liu­kie­nė.

Anot jos, sun­ku vai­ką mo­ky­ti ma­te­ma­ti­kos, jei jis gal­vo­ja apie na­mus ir kad ten kaž­kas ne­ge­rai vyks­ta. Pa­ma­žu pa­ma­žu ir jis tam­pa kla­sės ne­mok­ša, so­di­na­mas į pa­sku­ti­nį suo­lą ir tu­ri ty­lė­ti.

„Pas mus ki­taip: nė­ra vai­kų, ku­rie bū­tų ne­mok­šos, ne­vy­kė­liai. Vi­si iki vie­no yra svar­būs – tai pa­grin­di­nė vai­ko mo­ty­va­ci­ja“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ta­čiau bū­na, kad šei­mos „ver­ty­bės“ pa­ki­ša ko­ją ir vai­kams gy­ve­nant Cent­re.

Pas­kam­bi­na ma­ma (ar­ti­mie­ji ga­li skam­bin­ti kiek pa­no­rė­ję) ir pa­pa­sa­ko­ja, kad na­muo­se ją su­mu­šė vai­ko tė­vas ar su­gy­ven­ti­nis. So­cia­li­zuo­ja­mo ug­dy­ti­nio nuo­tai­ka ir mo­ty­va­ci­ja keis­tis po to­kios ži­nios griū­va tar­si kor­tų na­me­lis.

Dau­ge­lio šei­mo­je įskie­py­tų „ver­ty­bių“ ne­bū­na pa­pras­ta pa­keis­ti. Tiks­liau, net ne keis­ti jas tu­ri tiks­lą cent­ro dar­buo­to­jai, vei­kiau įro­dy­ti, kad ver­ty­bės ga­li bū­ti ki­to­kios, kad elg­tis man­da­giai ir ne­sa­va­nau­diš­kai, pa­dė­ti ki­tam yra ma­lo­nu, kad siek­ti moks­lo, spor­to tiks­lų  – ge­riau, ne­gu šli­ti­nė­ti gat­vė­mis, va­gi­liau­ti, ger­ti.

O. Le­liu­kie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, dau­ge­liu at­ve­jų ne vai­kus rei­kė­tų so­cia­li­zuo­ti pri­vers­ti­ne tvar­ka, o jų tė­vus, ku­rie ne­ro­dė vai­kui ge­ro pa­vyz­džio: „Aš ne­tgi va­gys­tes iš da­lies pa­tei­si­nu: ką da­ry­ti vai­kui, jei pa­rė­jęs na­mo ir ati­da­ręs šal­dy­tu­vo du­ris, jis ne­ran­da nė tru­pi­nė­lio mais­to?“

Sva­jo­nės

So­cia­li­za­ci­jos cent­re aiš­kė­ja, kad tie vai­kai, ku­riuos vi­suo­me­nė­je dar taip įpras­ta va­din­ti „pa­ra­zi­tais“... taip pat sva­jo­ja.

Apie gra­žius na­mus, ku­riuo­se plaz­mi­niai te­le­vi­zo­riai, bran­gūs au­to­mo­bi­liai, ku­riuo­se pui­kūs san­ty­kiai.

„Ko­kios tų vai­kų fan­ta­zi­jos! Net ir ži­no­da­mi, kad jų na­mai nė iš to­lo ne­pa­na­šūs į vaiz­duo­tė­je ma­to­mus, nie­ko ber­niu­kams apie tai ne­sa­ko­me. Te­gu sva­jo­ja! O gal jie ka­da nors ir tu­rės to­kius na­mus“, – sa­kė pa­va­duo­to­ja.

Svar­bu vai­ką mo­ty­vuo­ti. Nie­ko ne­ga­lin­čių vai­kų, anot pa­šne­ko­vės, ne­bū­na.

Ji pa­pa­sa­ko­ja apie vie­ną ber­niu­ką, ku­ris į cent­rą pa­te­ko ne­mo­kė­da­mas skai­ty­ti, nors pa­gal am­žių – šeš­to­kas.

Im­lus vai­kas ne­tru­kus ta­po ko­lek­ty­vo pa­ži­ba: žo­dis po žo­džio ir at­vers­ta kny­ga jam ta­po jau ne nie­ko ver­ta, o ke­lian­tį di­de­lį smal­su­mą. Da­bar tas ber­niu­kas daug spor­tuo­ja, sten­gia­si vi­so­se sri­ty­se. Ir jam se­ka­si.

Už var­tų

Di­des­nė da­lis vai­kų, po pus­me­čio ar me­tų, pa­lik­da­mi Gruz­džių VSC, išei­na ki­to­kie. Kiek­vie­nas iš­si­ne­ša nau­ją į as­me­ni­nę by­lą su­seg­tą gy­ve­ni­mo So­cia­li­za­ci­jos cent­re biog­ra­fi­ją. Jo­je – pa­gy­ri­mai už moks­lo pa­sie­ki­mus, dip­lo­mai už spor­to lai­mė­ji­mus, pa­dė­kos, gra­žiau­si mo­men­tai, drau­gų pa­lin­kė­ji­mai.

Na­mų il­gi­si vi­si, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kie tie na­mai, svar­bu, kad jie ap­skri­tai yra. Daž­nas pa­sii­ma pa­mo­ko­se ir po­pa­mo­ki­nė­je veik­lo­je pa­si­ga­min­tų dir­bi­nių – tai lauk­tu­vės, jos daž­niau­siai skir­tos ma­mai.

Cent­ro so­cia­li­nė pe­da­go­gė Ind­rė Va­lan­čie­nė sa­ko, kad iš­ly­dint vie­nus vai­kus, šir­dis ver­kia ži­nant, į ko­kią ap­lin­ką jie grįš. Ki­ti išei­na mo­ty­vuo­ti, tu­rin­tys tiks­lą siek­ti kaž­ko konk­re­taus. Tre­ti, tai liūd­niau­sia išei­nan­čių­jų gru­pė, So­cia­li­za­ci­jos cent­ro var­tus už­ve­ria dar­buo­to­jams nu­jau­čiant, kad jų tiks­las – grįž­ti prie se­no...

Ne­re­tai ber­niu­kai išei­da­mi ver­kia, nes bi­jo grįž­ti na­mo, bi­jo vėl pa­slys­ti, bi­jo pra­ras­ti mo­ty­va­ci­ją.

„Jie nei­šei­na pa­pras­tai. Kas­kart iš­si­ne­ša da­le­lę mū­sų šir­dies, nes tiek kar­tu dir­bo­me, sie­kė­me ir tiek pa­sie­kė­me“, – sa­ko so­cia­li­nė pe­da­go­gė. – Taip no­rė­tų­si, kad kiek­vie­nam iš jų pa­si­sek­tų. Bet tas mū­sų no­ras ne vi­sa­da įgy­ven­di­namas...“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Už daug ką, pa­de­dant dar­buo­to­jams, įstai­go­je at­sa­ko pa­tys ug­dy­ti­niai.

Gruz­džių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Ode­ta Le­liu­kie­nė ak­cen­tuo­ja: „Vai­kui bū­ti­na gir­dė­ti, ko­ks jis šau­nus, koks ta­len­tin­gas, koks gra­žus. Ras­ki­me lai­ko sa­vo vai­kus kuo daž­niau ap­ka­bin­ti“.

So­cia­li­za­ci­jos cent­ras – įstai­ga sun­kiais va­di­na­miems vai­kams iš vi­sos Lie­tu­vos.

Vai­kų mie­ga­mie­ji. Tvar­ka ir šva­ra – ug­dy­ti­nių rei­ka­las.

Kie­mo puoš­me­na – vai­kų ran­ko­mis iš vė­jo iš­var­ty­tų me­džių su­kur­tos skulp­tū­ros.