Regioninė atskirtis – padėtis be išeities?

KO­MEN­TA­RAS

Re­gio­ni­nė at­skir­tis – pa­dė­tis be išei­ties?

dr. Ne­ri­jus Ma­čiu­lis

„Swed­bank“ vy­riau­sia­sis eko­no­mis­tas

Kal­bė­da­mi apie at­ly­gi­ni­mus, ne­dar­bą, in­ves­ti­ci­jas ar užim­tu­mą daž­niau­siai ban­do­me įsi­vaiz­duo­ti „vi­du­ti­nį“ vi­sos Lie­tu­vos pa­veiks­lą. Ta­čiau nors Lie­tu­va yra ma­ža vals­ty­bė, tarp jos re­gio­nų eg­zis­tuo­ja la­bai ne­ma­ži skir­tu­mai. Ar tai yra pro­ble­ma ir ar ją įma­no­ma iš­spręs­ti?

Lie­tu­va ne­tu­ri to­kios di­de­lės pro­ble­mos kaip Lat­vi­ja, kur kar­tais sa­ko­ma, kad yra Ry­ga ir vi­sa ki­ta. Lie­tu­vo­je yra ne vie­nas mies­tas, tu­rin­tis sa­vo iš­skir­ti­nu­mą ir sėk­mės is­to­ri­ją. Ta­čiau re­gio­ni­nė at­skir­tis iš­lie­ka vie­na opiau­sių ir sun­kiau­siai iš­spren­džia­mų pro­ble­mų.

Kaip pa­ma­tuo­ti re­gio­ni­nę at­skir­tį? Vi­sų pir­ma – pa­ja­mų ne­ly­gy­bė. Ji nė­ra dra­ma­tiš­ka, Kau­nas ir Klai­pė­da at­ly­gi­ni­mais nuo Vil­niaus at­si­lie­ka tik maž­daug de­šim­ta­da­liu. Ta­čiau, pa­vyz­džiui, Pa­ne­vė­žy­je vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis yra maž­daug penk­ta­da­liu, o Šiau­liuo­se ket­vir­ta­da­liu ma­žes­nis nei Vil­niu­je. Ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se ato­trū­kis yra dar di­des­nis.

Tie­sa, šie skir­tu­mai nė­ra to­kie di­de­li ver­ti­nant skir­tin­gų mies­tų gy­ven­to­jų per­ka­mą­ją ga­lią. Taip yra to­dėl, kad ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se būs­to ir dau­ge­lio pro­fe­si­nių pa­slau­gų kai­nos yra ge­ro­kai ma­žes­nės nei Vil­niu­je. Be to, pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį dau­ge­lio mies­tų at­ly­gi­ni­mų ato­trū­kis nuo Vil­niaus be­veik ne­di­dė­jo, o kai ku­riais at­ve­jais, pa­vyz­džiui Kau­ne, net su­ma­žė­jo.

Ta­čiau apie gi­lė­sian­čią re­gio­ni­nę at­skir­tį sig­na­li­zuo­ja gy­ven­to­jų skai­čiaus po­ky­čiai.

Nuo 2001 me­tų iki šių me­tų pra­džios Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo dau­giau nei 18 pro­cen­tų, ar­ba 640 tūks­tan­čių. Bet už šių skai­čių sle­pia­si la­bai skir­tin­gos ten­den­ci­jos. Pa­vyz­džiui, Vil­niaus ap­skri­ty­je gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo tik 5 pro­cen­tais, o Šiau­lių, Tau­ra­gės ir Ute­nos ap­skri­ty­se – maž­daug 27 pro­cen­tais.

Vis dėlto svar­biau­sia yra ne gy­ven­to­jų skai­čius – ga­li­ma ras­ti lai­min­gų, kles­tin­čių ir kon­ku­ren­cin­gų vals­ty­bių, ku­rio­se gy­ve­na ma­žiau gy­ven­to­jų nei Lie­tu­vo­je. Daug svar­bes­nė yra vi­suo­me­nės struk­tū­ra. De­ja, čia re­gio­ni­niai skir­tu­mai ir bū­si­mos pro­ble­mos dar aki­vaiz­des­nės. Per tą pa­tį lai­ko­tar­pį dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų Vil­niaus ap­skri­ty­je su­ma­žė­jo tik 1,6 pro­cen­to, dau­ge­ly­je ki­tų ap­skri­čių su­ma­žė­jo apie 15 pro­cen­tų, o Šiau­lių ir Ute­nos ap­skri­ty­je dau­giau nei penk­ta­da­liu.

Apie re­gio­no atei­ties po­ten­cia­lą ir pro­ble­mas daug pa­sa­ko ir vai­kų skai­čius. Čia si­tua­ci­ja yra, de­ja, dar liūd­nes­nė.

Nuo šio am­žiaus pra­džios vai­kų iki 15 me­tų Lie­tu­vo­je su­ma­žė­jo be­veik 40 pro­cen­tų. Dau­ge­ly­je ap­skri­čių jų su­ma­žė­jo dau­giau nei per pu­sę, ir tik Vil­niaus ap­skri­tis ga­li pa­si­guos­ti šiek tiek kuk­les­niu, bet vis tiek 18 pro­cen­tų sie­ku­siu kri­ti­mu.

Ma­žė­jan­tis vai­kų ir dar­bin­gų gy­ven­to­jų skai­čius sig­na­li­zuo­ja apie bū­si­mus iš­šū­kius. Ši ten­den­ci­ja ap­sun­ki­na in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą ir ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų kū­ri­mą. Vil­niaus ap­skri­ty­je su­kaup­ta du treč­da­liai vi­sų tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų, o Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pė­dos ap­skri­tys drau­ge yra pri­trau­ku­sios dau­giau nei 90 pro­cen­tų vi­sų už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų.

In­ves­ti­ci­jų ir dar­bo vie­tų trū­ku­mas ne­ska­ti­na at­ly­gi­ni­mų au­gi­mo, o mies­tas ne­ga­li tap­ti trau­kos cent­ru jau­niems, ką tik iš­si­la­vi­ni­mą įgi­ju­siems dar­buo­to­jams. Ga­liau­siai be jų vėl sun­ku ti­kė­tis ir vi­daus, ir už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų – įsi­su­ka už­bur­tas ra­tas. Ar įma­no­ma jį nu­trauk­ti ir kiek pa­stan­gų tam skir­ti?

Re­gio­ni­nė at­skir­tis ir mer­dė­jan­tys mies­tai nė­ra uni­ka­li Lie­tu­vos pro­ble­ma – net JAV ir ki­tos tur­tin­gos vals­ty­bės tu­ri už­ge­su­sių, praei­ty­je skais­čiai švie­tu­sių pra­mo­ni­nių mies­tų. Ir, de­ja, jų at­gai­vi­ni­mas yra la­bai ne­leng­va už­duo­tis.

Daž­niau­siai eko­no­mis­tai tei­gia, kad vy­riau­sy­bės tu­ri rū­pin­tis žmo­nė­mis, o ne te­ri­to­ri­jo­mis. Ki­taip sa­kant, kar­je­rą pra­de­dan­čių jau­nuo­lių ir ki­tų spe­cia­lis­tų mig­ra­ci­ja į di­des­nius ir daž­niau­siai pro­duk­ty­ves­nius re­gio­nus yra na­tū­ra­lus pro­ce­sas, ku­rio me­tu jie tu­ri dau­giau ga­li­my­bių, įgau­na dau­giau pa­tir­ties, su­ku­ria di­des­nę pri­dė­ti­nę ver­tę ir gau­na di­des­nes pa­ja­mas.

Kar­je­ros ga­li­my­bės, ži­no­ma, yra svar­biau­sias kri­te­ri­jus ren­kan­tis gy­ve­ni­mo vie­tą, ta­čiau gre­ta yra dau­gy­bė ki­tų veiks­nių – lais­va­lai­kio ga­li­my­bės, mo­kyk­lų, svei­ka­tos ap­sau­gos ir ki­tų vie­šų­jų pa­slau­gų ko­ky­bė. Pers­kirs­tant vals­ty­bės biu­dže­to ir ES pa­ra­mos fon­dų lė­šas ga­li­ma su­stip­rin­ti ma­žes­nių mies­te­lių kon­ku­ren­ci­nį pra­na­šu­mą, bet pa­tir­tis ro­do, kad to neuž­ten­ka.

Lie­tu­vo­je sa­vi­val­da yra silp­na, įga­lio­ji­mai ir ga­lios – ri­bo­tos. Ga­na skur­dūs biu­dže­tai, be­veik neeg­zis­tuo­jan­čios ga­li­my­bės nu­sta­ty­ti pa­trauk­les­nius mo­kes­čių ta­ri­fus – vi­sa tai su­var­žo sa­vi­val­dy­bių ga­li­my­bes pri­trauk­ti in­ves­tuo­to­jų ir gy­ven­to­jų. Ži­no­ma, cha­riz­ma­tiš­ki, ta­len­tin­gi ir pa­trio­tiš­ki sa­vi­val­dy­bių dar­buo­to­jai ga­li pa­siek­ti la­bai daug net ir su ri­bo­tais fi­nan­si­niais iš­tek­liais. Bet ar ži­no­jo­te, kad rin­ki­mus lai­mė­ju­sio sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rio dar­bas yra lai­ko­mas vi­suo­me­ni­ne veik­la, už ku­rią at­ly­gis daž­niau­siai ne­sie­kia nė pu­sės mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo? Sa­vi­val­dos re­for­mos kryp­tis yra aiš­ki.

Su­vo­kiant na­tū­ra­lias re­gio­ni­nės at­skir­ties prie­žas­tis, ne­rei­kė­tų at­mes­ti ga­li­my­bės, kad šia­me am­žiu­je ma­ty­si­me be­si­kei­čian­čias ten­den­ci­jas – iš spūs­čių ir triukš­mo var­gi­na­mų did­mies­čių gy­ven­to­jai pa­suks į ma­žes­nius mies­te­lius. Vis ma­žes­nė da­lis pro­fe­sio­na­lų bus pri­riš­ti prie sa­vo dar­bo vie­tos, vis dau­giau dar­buo­to­jų dirbs nuo­to­li­nį dar­bą. Vis svar­biau bus ne greit­ke­liais ir ge­le­žin­ke­liais per­vež­ti pre­kes ar sa­vo kū­ną, o grei­tai ir pa­ti­ki­mai per­duo­ti duo­me­nis. Šian­dien in­ži­nie­rius į dar­bą va­žiuo­ja va­lan­dą su­gaiš­da­mas spūs­ty­se, ry­toj gal ger­da­mas ka­vą ant Brid­vai­šio eže­ro kran­to val­dys 3D spaus­din­tu­vus Kruo­nio pra­mo­ni­nia­me par­ke.

Pi­gios dar­bo jė­gos era jau praei­ty­je, o re­gio­nai tu­rės spe­cia­li­zuo­tis ir ieš­ko­ti ki­tų kon­ku­ren­ci­nių pra­na­šu­mų.

Jau tu­ri­me ku­ror­ti­nių mies­te­lių, ku­rie vie­tos ir už­sie­nio tu­ris­tų su­lau­kia iš­ti­sus me­tus. Lie­tu­va tur­būt ne­taps vie­nu di­de­liu ku­ror­tu, ta­čiau se­nė­jan­čia­me ir vis tur­tin­ges­nia­me pa­sau­ly­je kiek­vie­nas re­gio­nas ga­li ras­ti nepa­nau­do­tų ga­li­my­bių ir neuž­pil­dy­tų ni­šų – įvai­riau­sių svei­ka­tin­gu­mo, rek­rea­ci­jos, gy­dy­mo, slau­gos, spor­to ir ki­tų pra­mo­gų pa­slau­gų rei­kės vis dau­giau. Ti­kė­ti­na, kad XXI am­žiu­je vy­raus ne daik­tų ga­min­to­jai, o nau­jus po­rei­kius ku­rian­tys, po­ty­rius ge­ne­ruo­jan­tys, svei­ka­tą pa­lai­kan­tys ir lais­va­lai­kį už­pil­dan­tys vers­lai.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.