Ka­ras vai­ko aki­mis (3)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (3)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Tra­ge­di­jos die­na

1941-ųjų bir­že­lio 23-iąją ant­rą­ją ka­ro die­ną, fa­šis­tų dvi­mo­to­ris bom­bo­ne­šis JU-88 po­rą kar­tų ap­skri­do Že­mai­ti­jos sos­ti­nę ir, pa­ste­bė­jęs ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je są­sta­tą su cis­ter­no­mis, puo­lė ir pa­de­gė jį.

Ža­rė­nų (da­bar Mu­zie­jaus) gat­ve te­kė­jo du ne­mu­nai: tel­šiš­kiai bė­go nuo ka­ro, jie trau­kė­si į kai­mus, ki­ta žmo­nių upė – nuo Ža­re­nų plūs­tan­tys rau­do­nar­mie­čių bū­riai.

Tuoj už „Al­kos“ mu­zie­jaus, lau­ky­mė­je, val­džia iš ūki­nin­kų rek­vi­za­vo ark­lius. Di­džiu­lis žmo­nių tu­mu­las. Iš lėk­tu­vo, iš pa­de­be­sių – vis­kas it ant del­no. Ka­dan­gi lėk­tu­ve dar bu­vo li­kę bom­bų – la­kū­nai nu­ta­rė smog­ti. Tai­kė į ke­lią, o kliu­vo kai­rė­je ke­lio pu­sė­je bu­vu­siems na­mams, tai­kiems gy­ven­to­jams.

Ma­no tė­vas Pra­nas Sa­vic­kis sar­ga­vo Tel­šių ama­tų mo­kyk­lo­je. Pra­si­dė­jus ka­rui, jis vie­nin­te­lis li­ko po­ste. Ki­ti ko­lek­ty­vo na­riai, vis­ką me­tę, su šei­mo­mis iš­laks­tė į kai­mus.

Žmo­nės bu­vo įbau­gin­ti: daug moks­lei­vių, di­rek­to­rius Ka­ro­lis Ši­mo­nis bu­vo suim­ti. Ka­ro iš­va­ka­rė­se de­šim­tys tel­šiš­kių šei­mų su­grūs­ti į va­go­nus ir iš­vež­ti. Nie­kas ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: kas bus su jais? Vis­ką me­tę, žmo­nės bė­go, kur akys ma­to.

Tė­vas, pa­ly­dė­jęs šei­mą ir uoš­vius iki prie­mies­čio, su­grį­žo na­mo. Į ma­mos prie­kaiš­tus jis te­pa­sa­kė: „Kaž­kas tu­ri pri­žiū­rė­ti mo­kyk­lą, bu­tą“.

„Ma­tai, kaip jie rai­to kul­nus, pus­te­ki­niai bė­ga. Ši­tie ne­sus­tos, bėgs. Ei­me į par­duo­tu­vę, pa­siim­si­me rū­ka­lus“, – pa­sa­kė ko­le­ga iš pra­di­nės mo­kyk­los An­ta­nas Šle­per­tas.

Vy­rai rū­ka­lus gau­da­vo pa­gal ta­lo­nus. Tė­ve­lis ne­rū­kė, ta­ba­ką ati­duo­da­vo uoš­viui.

Jie­du ką tik bu­vo išė­ję iš par­duo­tu­vės, kai smo­gė vo­kie­čių la­kū­nai. A.Šle­per­tas griu­vo ant gat­vės ir li­ko gu­lė­ti, tė­vas šo­ko par­duo­tu­vės ply­ti­nio rū­sio link. Ant du­rų ka­bė­jo spy­na. Tą pa­čią aki­mir­ką spro­go bom­bos. Vie­na jų – dar­že, ske­veld­ros kliu­dė tė­vą, ki­ta – už­de­gė na­mą. Čia mū­sų šei­ma nuo­mojo bu­tą. Vis­kas su­pleš­kė­jo.

A.Šle­per­tą kon­tū­zi­jo, gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, li­ko gy­vas. Žu­vo mū­sų šei­mos mai­tin­to­jas, pra­si­dė­jo var­gai.

Mes nuo ka­ro slė­pė­mės pas ūki­nin­kus ne­to­li Buo­žė­nų. Šei­mi­nin­kas bu­vo pri­glau­dęs ke­lias de­šim­tis tel­šiš­kių.

Ma­no se­ne­lis Ka­zi­mie­ras ko­vo­jo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, tar­na­vo gar­sio­jo­je Lat­vių šau­lių di­vi­zi­jo­je. Ki­ti vy­rai ne­bu­vo uos­tę pa­ra­ko, to­dėl jo ir pa­si­tei­ra­vo: kur ge­riau pa­si­slėp­ti nuo kul­kų?

Už ūkio per ki­lo­met­rą tę­sė­si pri­žė­lu­si me­džių ir krū­mų dau­ba. Jo­je nu­ta­rė slėp­tis. Tai bu­vo klai­da. Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nių ka­rų tak­ti­ka sky­rė­si: vie­na­me dau­bos kraš­te ap­si­ka­sė rau­do­nar­mie­čiai, ki­ta­me – vo­kie­čiai. Tik apa­čio­je su­šna­ra­me ir... pa­pliū­pa – kul­kos, ska­bo me­džių la­pus, ša­ke­les. Ge­rai, kad neap­mė­tė gra­na­to­mis.

Dau­bos dug­nu te­kė­jo pė­dos gy­lio grio­ve­lis. Ta­me pur­ve mes ir var­tė­mės. Ma­ne ne­šė dė­dė Va­cys, se­se­rį – se­ne­lis. Ki­tus vai­kus tem­pė jų tė­vai, ta­čiau jo­kio blio­vi­mo, nė gar­so. Vi­są lai­ko spok­so­jau į vir­pan­tį dė­dės pa­barz­dį.

Se­ne­lis per tą pliur­zą nu­šliau­žė į prie­kį. Grį­žęs pa­sa­kė: „Šlai­te yra smė­lio iš­grau­ža, ten kul­kos ne­kliu­dys. Pas­kui ma­ne“.

Ry­te nu­ti­lo šū­viai: ru­sai at­si­trau­kė, vo­kie­čiai juos nu­si­vi­jo. Šei­mi­nin­kų džiaugs­mui tro­be­siai sto­vė­jo svei­ki. Net lan­gų neiš­kū­lė.

Vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą, kai gry­bau­jant, rie­šu­tau­jant už­klys­ti dau­bon, kak­las sa­vai­me su­trum­pė­ja. Vi­sa­da lau­kiu... šū­vių pa­pliū­pos. Bai­mė iki mir­ties.

Ke­le­tą žo­džių apie ma­žų vai­kų var­gus. Ne tik ma­no, se­sers. To­kių naš­lai­čių bu­vo šim­tai. Ma­ma kel­da­vo­si anks­ti. Sep­tin­tą va­lan­dą išei­da­vo į dar­bą ir pa­ly­dė­da­vo ma­ne (ta­da bu­vau ket­ve­rių me­tų) į ei­lę prie pie­no. Val­džia kiek­vie­nam iki­mo­kyk­li­niam vai­kui kas ant­rą die­ną (pa­gal kor­te­les) duo­da­vo pus­lit­rį pie­no. Gau­da­vau aš, gau­da­vo se­suo. Su­su­ma­vus kas ant­rą die­ną į na­mus par­neš­da­vau lit­rą pie­no. Šven­tė! Ma­ma, grį­žu­si iš dar­bo, vir­da­vo ko­šę, sriu­bą.

Par­duo­tu­vę ati­da­ry­da­vo de­vin­tą, ta­čiau ne vi­sa­da iš pat ry­to at­vež­da­vo (vien­kin­kis ve­ži­mai­tis gu­mi­niais ra­tais) pie­ną. Kar­tais styp­so­da­vo­me iki pus­die­nio. Ta­da mo­te­rys sa­ky­da­vo: „Al­giuk, eik na­mo (iki jų bu­vo du šim­tai met­rų), kai at­veš pie­ną, mes atei­si­me, pa­kvie­si­me."

Nie­ka­da prie par­duo­tu­vės ne­bu­vo grūs­ties. Ei­lę už­siim­da­vo­me iš va­ka­ro. Prie par­duo­tu­vės pa­dė­da­vo­me sa­vo in­dą: įdauž­tą puo­dy­nę, su­lanks­ty­tą ka­ti­liu­ką... Atei­da­vai ry­te ir at­si­sto­da­vai prie sa­vo amu­le­to. Nė kar­to ne­bu­vo, kad kas tuos in­de­lius iš­var­ty­tų. Gal ta­da bu­vo di­des­nė kul­tū­ra? Vy­ra­vo vo­kiš­ka tvar­ka. Nie­kas gir­tas gat­vė­mis ne­si­vo­lio­jo, „neiš­dy­ka­vo“.

Gre­ta mū­sų tro­bos vei­kė ali­nė. Ma­ma jos sa­vi­nin­kei siū­da­vo su­kne­les. To­dėl ge­rai bu­vo­me in­for­muo­ti, apie ten vy­ra­vu­sią tvar­ką. Vy­rui, tiek lie­tu­viui, tiek vo­kie­čiui (mies­te­ly­je bu­vo daug sveiks­tan­čių ka­rių), par­duo­da­vo tik vie­ną bo­ka­lą. Val­džia alu­dės dar­bą kont­ro­lia­vo, jai ne­rei­kė­jo pro­ble­mų. Prie alaus siū­ly­da­vo vir­tų žir­nių, skru­din­tos duo­nos su čes­na­kais, vė­žių (už mar­kę duo­da­vo du iš­vir­tus vė­žius).

Mes – ka­ro vai­kai – bu­vo­me už­grū­din­ti, nei pa­tys verk­da­vo­me, nei ki­tus ma­tė­me žlium­bian­čius.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Aš su tė­ve­liu prie Tel­šių ama­tų mo­kyk­los, kur tė­vas sar­ga­vo. 1941-ųjų bir­že­lis. Už sa­vai­tės tė­ve­lis žu­vo.