„Į Lietuvą grįšim, bet vėliau“

„Į Lie­tu­vą grį­šim, bet vė­liau“

Lie­pos ant­ro­jo­je pu­sė­je Pak­ruo­jy­je pa­dau­gė­ja apy­nau­jų au­to­mo­bi­lių su už­sie­nio ša­lių re­gist­ra­ci­jos nu­me­riais. Atos­to­gų su­grįž­ta jau­ni pa­kruo­jiš­kiai, dir­ban­tys Nor­ve­gi­jo­je, Ang­li­jo­je, Da­ni­jo­je, ki­to­se ša­ly­se – ir pa­vie­niui, ir iš­ti­so­mis šei­mo­mis. Gim­ti­nės pa­siilgs­tan­tys, ta­čiau grįž­ti į ją vi­sam lai­kui pla­nuo­jan­tys gal po de­šimt­me­čių.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Vie­nas iš su­grįž­tan­čių­jų, ne­pa­no­ręs bū­ti įvar­dy­tas, „Pak­ruo­jo kraš­tui“ sa­kė: sa­vas kraš­tas oj, kaip trau­kia. Vy­ras, par­va­žia­vęs su šei­ma, džiau­gia­si su­si­ti­ki­mais su mo­kyk­los drau­gais, lan­ko gi­mi­nai­čius. Džiau­gi­asi tuo, kad ga­li kiek­vie­ną su­tik­tą gat­vė­je žmo­gų lie­tu­viš­kai pa­kal­bin­ti. Kad jo vai­kas kie­me su bend­raam­žiais lie­tu­viš­kai krykš­tau­ja.

Ta­čiau ši idi­lė baig­sis po ke­lių sa­vai­čių – kar­tu su ato­sto­go­mis. Vy­ras į au­to­mo­bi­lį vėl so­dins šei­mą ir iš­va­žiuos į ša­lį, ku­rio­je jau ke­lin­tus me­tus bė­ga jų gy­ve­ni­mas. Šei­mos gal­va kas­dien reng­sis sta­ty­bi­nin­ko dra­bu­žius, o ma­žy­lis eis į dar­že­lį, ku­ria­me su bend­raam­žiais da­ly­sis ato­sto­gų įspū­džiais. Tik jau ne lie­tu­viš­kai... Šia kal­ba vai­kas bend­raus tik na­muo­se ir dar – in­ter­ne­tu su Pak­ruo­jo ra­jo­ne gy­ve­nan­čiais se­ne­liais.

Kas iš­va­rė iš sa­vo ša­lies darbš­tų vy­rą, be­si­rū­pi­nan­tį iš­sau­go­ti sa­vo šak­nis? Gy­ve­ni­mas. Užg­riu­vus eko­no­mi­nei kri­zei, jam ir jau­nai žmo­nai te­ko pa­lai­do­ti vil­tis bent už pa­sko­lą įsi­gy­ti sa­vą būs­tą.

„Net ap­si­džiau­gė­me, kad ne­spė­jom pi­ni­gų iš ban­ko pa­si­sko­lin­ti. Al­gos su­ma­žė­jo taip, kad ne­bū­tų iš ko pa­sko­los grą­žin­ti“.

Ant­ras iš­ban­dy­mas šei­mai ta­po į pa­sau­lį be­si­ruo­šian­tis kū­di­kis. Žmo­nės su­skai­čia­vo, kad iš vie­no vy­ro at­ly­gi­ni­mo var­giai pra­gy­vens. Net pa­klau­sią pro­fe­si­ją tu­rin­tis, darbš­tus ir darb­da­vių ne­pei­kia­mas vy­ras, kiek be­si­steng­tų, teuž­dirb­da­vo tik mi­ni­ma­lią al­gą.

„Ne­no­rė­jau, kad ma­no žmo­na ir vai­ke­lis skurs­tų. Su­si­ra­dau fir­mą, siū­lan­čią dar­bą už­sie­ny­je sta­ty­bo­se.“

Už­sie­ny­je pa­kruo­jiš­kiui dar­bas se­kė­si – siun­tė pi­ni­gų ne tik sa­vo šei­mai, bet ir kuk­liai už­dir­ban­tiems sa­vo ir žmo­nos tė­vams. Nuo­lat bend­rau­da­vo in­ter­ne­tu. Vy­rui at­ro­dė, kad pro­ble­mos iš­si­spren­dė.

Ta­čiau grį­žu­sio ato­sto­gau­ti jo iš­si­gan­do vai­ku­tis.

Vy­ras pri­si­pa­ži­no tą mi­nu­tę bu­vęs su­krės­tas – juk ma­žy­lis au­ga, ne­ma­ty­da­mas tė­čio! Spren­di­mas bu­vo priim­tas ko­ne aki­mirks­niu: šei­ma dau­giau il­gam ne­be­sis­kirs.

Po ato­sto­gų į au­to­mo­bi­lį ke­liau­ti sė­do trys pa­kruo­jie­čiai.

„Mes pa­siilgs­tam Pak­ruo­jo, Lie­tu­vos. Bet grįž­ti šiuo me­tu čia – reikš­tų grįž­ti ga­ran­tuo­tai skurs­ti. Iš pa­žįs­ta­mų ži­no­me, kad abiem su žmo­na ras­ti ge­riau nei mi­ni­ma­liai ap­mo­ka­mus dar­bus pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Ne­tu­ri­me nei įta­kin­gų gi­mi­nių, nei drau­gų, esa­me pa­pras­ti žmo­nės. Ko­kią atei­tį ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti sa­vo vai­kui? Už­sie­ny­je šei­mai už­ten­ka ma­no už­dir­ba­mų pi­ni­gų. Žmo­na dir­ba da­lį die­nos – kad su­kaup­tų įna­šus bū­si­mai pen­si­jai. Esa­me tik­ri, kad ga­lė­si­me vai­ką iš­leis­ti į moks­lus. Sten­gia­mės, kad jis ne­pa­mirš­tų gim­to­sios kal­bos – ta­da suau­gęs ir įgi­jęs pro­fe­si­ją, pa­no­rėjęs ga­lės ir Lie­tu­vo­je dirb­ti“, – da­li­jo­si pla­nais pa­kruo­jiš­kis.

Jie­du su žmo­na tvir­tai ap­si­spren­dę į tė­vy­nę grįž­ti. Ta­čiau pir­miau­sia už­sie­ny­je abu už­si­dirbs pen­si­jas.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Sau­sio-bir­že­lio mė­ne­siais iš­vy­ki­mą iš Lie­tu­vos dek­la­ra­vo be­veik 32 tūks­tan­čiai as­me­nų. Tai yra 10 tūks­tan­čių dau­giau ne­gu per­nai per tą pa­tį lai­ko­tar­pį.