Karas vaiko akimis (5)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (5)

Žurnalistas

Nak­ti­niai laks­ty­mai

Elekt­ros lem­pu­tė tris kar­tus mirk­te­lė­da­vo, lyg vai­ki­nas jau­na­mar­tei, ir už­ges­da­vo. Per ra­di­ją im­da­vo šauk­ti: „Oro pa­vo­jus! Oro pa­vo­jus! Bom­bo­ne­šių jun­gi­niai skren­da kryp­ti­mi Pa­ne­vė­žys – Šiau­liai – Tel­šiai...“

Im­da­vo staug­ti si­re­nos. Se­ne­lis įžieb­da­vo ži­ba­li­nę lem­pą, pa­tik­rin­da­vo lan­gų mas­kuo­tę, nes į ma­žiau­sią švie­sos ruo­že­lį po­li­ci­nin­kai šau­dy­da­vo. Už­si­de­da­me kup­ri­nes (jas tu­rė­jo­me vi­si, net ke­tur­me­tė Ni­jo­lė), čium­pa­me pa­gal­vę, ant­klo­dę ir į ke­lią.

Sun­kiau­sia bū­da­vo mo­čiu­tei Elz­bie­tai. Tik už­kauk­da­vo si­re­nos – jai pa­leis­da­vo vi­du­rius. Pa­bė­ga po­rą de­šim­čių met­rų ir tu­pia pa­tvo­ry­je.

Tel­šiuo­se bu­vo dis­lo­kuo­tos ke­lios ka­ro li­go­ni­nės. Vo­kie­čiai la­bai kont­ro­lia­vo pa­dė­tį mies­te. Gat­vė­se iš­ti­są pa­rą pa­tru­lia­vo ka­riš­kiai, ap­si­siau­tę ne­perš­lam­pa­mais žals­vais liet­pal­čiais, ant kak­lų au­to­ma­tai, ran­ko­se – pro­žek­to­riai.

Mo­čiu­tė tu­pi prie na­mo ir „tra­ti­na“. Ka­rei­viai pa­švie­čia ir šau­kia: „Kiau­lės!“

Ta­da į pa­gal­bą pul­da­vo ma­ma, aiš­kin­da­ma vo­kie­čiams, kad tai nuo ner­vų, mo­te­ris la­bai bi­jo ru­sų. Ka­rei­viai: „Ge­rai... ge­rai“, ir nuei­da­vo.

Mes į Luo­kės gat­vę, tuoj už ma­lū­no, at­bėg­da­vo­me su­plu­kę ir pa­var­gę. Čia vie­na­me iš na­me­lių gy­ve­no mū­sų gi­mi­nai­čiai.

Pa­vy­dė­jo­me tel­šiš­kiams, ku­rie tu­rė­jo val­te­les. Jie pul­da­vo į jas ir irk­luo­da­vo į sa­lą. Ke­lias ne­trum­pas, per du ki­lo­met­rai. Bet ten ra­my­bė ir sau­gu.

Sve­čiuo­se pra­leis­da­vo­me vi­są nak­tį. Vy­res­nie­ji vir­tu­vė­je ger­da­vo ar­ba­tą ir po­rin­da­vo apie ka­rą. Mes, vai­kai, par­pda­vo­me ant so­fos.

Gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je. Mū­sų di­džio­sios stra­te­gės mo­čiu­tė ir ma­ma su­gal­vo­jo: „Ru­sai ga­li bom­bar­duo­ti ma­lū­ną, ta­da nu­ken­tė­si­me mes ir gi­mi­nai­čiai. Rei­kia slėp­tis pie­vo­se ant Zak­so kal­no!“

Ki­tų šei­mos na­rių nuo­mo­nės jos ne­klau­sė, lai­kė­si sa­vo. Ki­tą kar­tą jau slė­pė­mės pie­vo­se.

Kol Mas­čio eže­ro pa­kran­tė­mis nu­bris­da­vo­me per ra­so­tą žo­lę iki Zak­so kal­no – per­mirk­da­vo­me. Suk­ri­tę ant pa­tie­sa­lų vir­pė­da­vo­me it šu­nys. Čia pir­mą kar­tą pa­ma­čiau gau­sy­bę žmo­nių, ku­rie bū­tų su­lė­kę it į ge­gu­ži­nę. Mo­te­rys mig­dė to­kius pat su­šla­pu­sius ir su­ša­lu­sius vai­kus (kur­ti lau­žo ne­bu­vo ga­li­ma, nes at­kreip­si prie­šo dė­me­sį). Vy­rai čiul­pė ci­bu­kus ir žiū­rė­jo į dan­gų.

Lėk­tu­vai skri­do ban­ga po ban­gos. Jų pa­čių ne­bu­vo ma­ty­ti, tik gir­dė­jo­si mo­to­rų gaus­mas. Ži­no­vai tvir­tin­da­vo, kad tai – ru­sų lėk­tu­vai. „Tai jų bom­bo­ne­šių mo­to­rų bal­sas, lyg į kal­ną kop­tų: ūf...ūf...ūf...“

Ru­sams Že­mai­ti­jos sos­ti­nė ne­rū­pė­jo. Jie skri­do Klai­pė­dos pu­sėn, o gal į Ma­žą­ją Lie­tu­vą, Til­žės, Ka­ra­liau­čiaus bom­bar­duo­ti. Ten bu­vo su­telk­ta pra­mo­nė, uos­tai, til­tai. Ko­dėl vi­są lai­ką rau­donž­vaigž­džiai skris­da­vo vir­šum Tel­šių? Gal Mas­čio eže­ras bu­vo oren­ty­ras?

Per sa­vai­tę į tą kal­ną bėg­da­vo­me du tris kar­tus. Vi­sa­da šla­pi, su­žvar­bę. Keis­ta, ta­čiau nė vie­nas iš mū­sų ne­si­rgo. Gal bai­mė gy­dy­da­vo?

Gal tie laks­ty­mai kaip tik stip­rin­da­vo mū­sų or­ga­niz­mą. Vė­liau užau­gęs, kai žai­džiau „Mas­čio“ fut­bo­lo ko­man­do­je, drau­gai ma­ne va­din­da­vo „spraus­mi­niu“ – šim­tą met­rų su bu­cais nu­bėg­da­vau per 11,6 se­kun­dės.

O ta­da per tuos laks­ty­mus neiš­si­mie­go­da­vo­me: kur pri­sės­da­vo­me – ten snaus­da­vo­me. Ku­rion pu­sėn vė­jas pa­pūs­da­vo – ton nu­svir­da­vo­me.

Ma­ma su­si­rū­pi­no: dar tik 1943-iųjų va­sa­ros pra­džia, neišt­ver­si­me. Kar­tą ji pa­sa­kė: „Rei­kia į kai­mą va­žiuo­ti, ten bus ra­miau“. Se­ne­lis bu­vo sta­lius, ma­ma siu­vė­ja. Dirbs už pil­vą, ne­pra­žus. Kaip su­ta­rė, taip ir pa­da­rė: iš­va­žia­vo­me į kai­mą, į Kal­nė­nus.