Naujausios
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (6)
Žurnalistas
Indų kapas
Per visus okupacijos metus Katedros bokšte plevėsavo svastika: raudonas audeklas su baltu blynu viduryje, per jį ropojo du juodi sliekai.
Kai rusai užėmė Šiaulius, vokiečiai iškėlė ir antrąją: viršuje – vokiška, po ja – mūsų trispalvė.
Lietuviai karštai meldėsi: „Pulkim ant kelių...“ – nuo ankstyvo ryto iki vakaro Katedroje vyko mišios. Žemaičiai maldavo Dievą, kad šis neįleistų komunistų į Telšius. Jie dar gerai prisiminė 1941-uosius: trėmimus, kankinimus.
Man patiko bažnyčioje: klausydavaus vargonų, giesmių. Valandų valandas spoksodavau į dievuliukus, o labiausiai traukė dėmesį sutūpę balandžiai. Vis laukdavau, kada jie skris...
Beveik kiekvieną kartą, išklausę mišias, eidavome žiūrėti kino filmą. Mama pasiteiraudavo: „Valgote po riestainį – ar žiūrite filmą"? (Bilietas į seansą ir riestainis kainavo vienodai – vieną markę.)“ Mes prabalsuodavome už kino filmą. Nuo Katedros iki „Šatrijos“ kino teatro (mieste buvo antra kino salė „Džiugas“) buvo koks trisdešimt metrų.
„Rytoj „Šatrijos“ salėje bus demonstruojamas filmas „Indų kapas“ apie indėnus. Paprašyk mamos, gal ir mane paims?“ – pasakė Alpiukas.
Kas iš berniukų nenorejo ir nenori pamatyti indėnų su erelio plunksnomis plaukuose, lekiančių ant mustangų per preriją. Mes tada dar neskyrėme indėno nuo induso.
Vokiečių laikais kino filmai būdavo iš dviejų dalių: karo kronikos (rodydavo, kaip fiurerio kariai užima Rostovą, veržiasi į Kaukazą, nors rusai jau buvo Šiauliuose), man labiausiai patiko vaizdai iš jūrų mūšių. Pasibaigus kronikai, keletai minučių įžiebdavo šviesas, kad pavėlavusieji galėtų užimti savo vietas ir... prasidėdavo meninis filmas.
Tik pasirodė „Indų kapo“ titrai ir vėl salėjo sutvisko elektra. Į salę sugužėjo esesininkai. Nedidelis žmogelis, vilkys odiniu juodu paltu iki žemės, užlipo ant scenos.
Merginoms ir moterims su vaikais liepė susiburti prie kairės salės sienos, vyrams – prie dešinės. Ir pradėjo tikrinti dokumentus. Kas neturėjo „ausvaiso“ – tuos iškart čiupo ir pro duris varė laukan. Žiūriu – mama kalbasi su greta stovinčiu kariškiu. Vėliau ji pasakė, kad tai ukrainiečiai – esesininkai iš Poltavos.
Greitai perskaičiavo vyrus, didžiąją dalį išsivedė. Ilgaskvernis palinkėjo baigti žiūrėti kino filmą ir išsinešdino.
Moterys, praradusios vyrus, ėmė raudoti. Visi puolė iš salės lauk.
Grįžę namo apie savo nuotykį papasakojome seneliui. O šis: „Eikit, eikit į tuos kino filmus, kol ir jus susems. Daugiau vaikų vestis neduosime. Valerija, ar tau neužteko Varšuvos? Nori pasivažinėti Saksonijon – eik,“ – paskutiniai žodžiai buvo skirti mamai.
Vokiečių okupacijos metais pamačiau visas „Tarzano“ serijas, muzikinį austrų „Mano svajonių mergina“ (kiek metų praėjo, o vis prisimenu) ir daugelį kitų. „Indų kapas“ buvo paskutinis. Po to įvykio daugiau po kino teatrus nebevaikščiojome, eidavome tik į bažnyčią.
Vokiečiai nebepasitikėjo lietuviais policininkais. Užmesdavo tinklą, o laimikio nėra. Savi perspėdavo savus. Tada okupantai ir atsivežė esesininkus ukrainiečius.
Didžiausias laimikis jiems nuskilo rugsėjo pabaigoje, kada apsupo Telšiuose turgų. Išsigelbėjo tik tie vyrai, kurie puolė link ežero. Sukrito į vandenį ir iki nakties slėpėsi nendrynuose. Ukrainiečiai nedrįso į juos šaudyti.
Tada pagavo ir mano draugo Zenono Smilgevičiaus tėvą. Atsidūrė jis Norvegijoje, netoli Oslo. Apvilko vokišką uniformą ir pastatė prie priešlėktuvinės patrankos.
Grįžęs jis pasakojo seneliui, kad jų būryje buvo tik du vokiečiai, likusieji estai, latviai, serbai, italai, lietuviai.
Hitleris nebeturėjo kareivių.