Tikrasis vargas kenčia tyliai

Tik­ra­sis var­gas ken­čia ty­liai

Spe­cia­lis­tai so­cia­li­niam dar­bui kei­čia veik­los sti­lių. Nors vi­sas dar­bo lai­kas pra­vers­tų dirb­ti su do­ku­men­tais, ta­čiau bent da­lį die­nų jie ski­ria va­ži­nė­ti į kai­mus,  lan­ky­ti žmo­nes, tirti jų lū­kes­čius ir po­rei­kius.

„Po to­kių ke­lio­nių api­ma dve­jo­pas jaus­mas. Gai­la dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių vargs­tan­čių ar­ba sa­vo ydų įkai­tais ta­pu­sių žmo­nių. Il­gai apie tai gal­vo­ju ir drau­ge sten­giuo­si vy­ti ša­lin tas min­tis, kuo ma­žiau sve­ti­mų bė­dų su­ger­ti į sa­ve, nes tie­siog ne­pa­jėg­čiau su kiek­vie­nu drau­ge ken­tė­ti“, – įspū­džiais da­li­ja­si Kelmės rajono Šau­kė­nų se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Lo­re­ta Mu­šaus­kie­nė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lai­mė gim­ti darbš­čio­je šei­mo­je

Lo­re­tos Mu­šaus­kie­nės pro­fe­si­ja – eko­no­mis­tė-or­ga­ni­za­to­rė. Ku­rį lai­ką dir­bo Kur­šė­nų miš­kų urė­di­jo­je. Ne­li­kus dar­bo ten, te­ko ras­ti išei­tį. Stu­di­ja­vo Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo so­cia­li­nio dar­buo­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją.

„Tu­rė­jo­me pa­gal­bi­nį ūkį. Lai­ky­da­vo­me la­bai daug gy­vu­lių: veis­li­nių ir pe­ni­mų kiau­lių, kar­vių, nu­tri­jų, au­gi­no­me ko­pūs­tus par­duoi, dar­žo­vių sau. Vis­kas mums ap­si­mo­kė­jo, – pa­sa­ko­ja po­nia Lo­re­ta. – Da­bar kai ku­rie pa­šal­pų ga­vė­jai sa­ko, jog jiems neap­si­mo­ka au­gin­ti nei dar­žo­vių, nei gy­vu­lių. Ge­riau nu­si­pirk­ti. Bet pa­šal­pa žmo­gui sie­kia tik 102 eu­rus. Iš ko pirk­ti?“

Po ke­lio­nių į kai ku­rių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų na­mus so­cia­li­nė dar­buo­to­ja grįž­ta su­krės­ta. Gai­la aso­cia­lio­se šei­mo­se au­gan­čių vai­kų, gai­la ap­leis­tų se­nų žmo­nių.

Tuo­met pa­ma­no, ko­kia ji lai­min­ga, kad gi­mė darbš­čio­je, tvar­kin­go­je, pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Bet pa­si­tu­ri­mai gy­ven­ti ir da­bar, ir anuo­met reiš­kė la­bai daug ir sun­kiai dirb­ti.

Jos tė­vai vi­suo­met bu­vo pa­sken­dę dar­buo­se. Gy­vu­liai, dar­žai, gė­ly­nai, ap­lin­ka. Tė­vas, nu­žiū­rė­jęs, kad duk­ra ne­si­mo­ko, sa­ky­da­vo: „Jei­gu ne­si­mo­kai, eik pa­dė­ti ma­my­tei“.

Pa­ma­ty­tas obe­lų žy­dė­ji­mas

– Au­go­te tvar­kin­go­je, rū­pes­tin­go­je šei­mo­je. De­ja, šian­dien ten­ka dirb­ti su ki­to­kį so­cia­li­nį sta­tu­są tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Ką apie juos ma­no­te?

– Jie – ne­lai­min­gi. Nes gi­mė to­kio­se šei­mo­se, ku­rios ne­tu­rė­jo ar­ba ne­no­rė­jo tu­rė­ti so­cia­li­nių įgū­džių. Gal­būt gir­ta­vo, tin­gė­jo. Nu­ga­lė­ti iš tė­vų at­si­neš­tą ko­dą rei­kia di­de­lės va­lios ir pa­stan­gų. O jei­gu tos va­lios ne­duo­ta?

Pap­ras­čiau­sia to­kį žmo­gų pa­smerk­ti, jį nu­ra­šy­ti, at­stum­ti. Ta­čiau ar tu­ri­me to­kią tei­sę?

Po apy­lin­kes vaikš­čio­da­vo toks svir­du­liuo­jan­tis, nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­mas žmo­gus. Vie­ną die­ną pa­ste­bė­jau, jog jo jau ku­ris lai­kas ne­si­ma­to. Nu­va­žia­vau į na­mus. Pa­si­ro­do griū­da­mas su­si­lau­žė ko­ją. Bu­vo iš­si­kvie­tęs grei­tą­ją. Nu­ve­žė į li­go­ni­nę, už­dė­jo lan­ge­tę. Rim­tes­nės pa­gal­bos ne­su­tei­kė, nes so­cia­liai ne­draus­tas. At­gal na­mo nie­kas ne­par­ve­žė. Ge­rai, kad tu­rė­jo pi­ni­gų tak­si.

Kai nu­va­žia­vau,ko­ja bu­vo su­ti­nu­si, su­šu­tu­si. Pa­ti­ni­mas ver­žė. Žmo­gus lan­ge­tę nu­si­plė­šė. Pra­dė­jau žy­gius. Rei­kė­jo gau­ti ra­men­tus. Nu­ve­žiau vy­rą į dar­bo bir­žą. Pa­si­rem­da­mas ra­men­tais šiaip taip nu­kli­bikš­čia­vo iki tar­pi­nin­kės. Už­si­re­gist­ra­vo, įga­vo tei­sę gy­dy­tis. Tuo­met nu­ve­žiau į li­go­ni­nę, ten at­li­ko ty­ri­mus, iš­ra­šė vais­tų nuo skaus­mo. Pa­leng­vė­jo žmo­gaus kan­čios.

Daž­nai su­si­du­riu su pri­klau­so­my­bių kan­ki­na­mais, bet pri­si­kel­ti dar ga­lin­čiais žmo­nė­mis. Jie – li­go­niai. Skun­džia­si, kad skau­da vis­kas: ir skran­dis, ir kau­lai, ir ke­pe­nys. Per ke­le­tą pa­sta­rų­jų me­tų Šau­kė­nų se­niū­ni­jo­je pri­kal­bė­jo­me už­si­ko­duo­ti nuo al­ko­ho­lio apie 10 žmo­nių. 3 iš jų pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Vie­nas nu­sto­jęs ger­ti vy­ras dė­ko­jo: „Lo­re­ta, aš pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­čiau obe­lų žy­dė­ji­mą“.

Ne­ži­nau, ar tei­sin­ga, kad nu­spręs­ta at­si­sa­ky­ti ko­da­vi­mo... Sta­tis­ti­kos ne­ga­li­ma iš­kel­ti aukš­čiau žmo­gaus gy­ve­ni­mo. Bent vie­nas iš šim­to iš­gel­bė­tas žmo­gus yra pa­sie­ki­mas.

Ša­lia darbš­tuo­lių – ir tin­gi­nys­tė

– Ar ne­pik­ta, kad dau­gu­ma jū­sų klien­tų, nie­ko ne­dirb­da­mi, gau­na pa­šal­pas, ir so­cia­li­nės dar­buo­to­jos dar tu­ri jiems pa­tar­nau­ti?

– Dve­jo­pas jaus­mas. Pa­šal­pa iš tik­rų­jų yra la­bai ma­ža – 102 eu­rai žmo­gui. Iš tiek neį­ma­no­ma pra­gy­ven­ti vi­są mė­ne­sį. Ta­čiau dau­ge­lis jo­mis be­si­nau­do­jan­čių žmo­nių dar lai­ko gy­vu­liu­ką, dir­ba ga­ba­lė­lį že­mės, už­siau­gi­na dar­žo­vių, tu­ri sa­vo mė­sos – taip su­du­ria ga­lą su ga­lu.

Šau­kė­nuo­se – tur­tin­gi miš­kai. Dau­ge­lis uo­gau­ja, gry­bau­ja, pa­si­ruo­šia at­sar­gų žie­mai, da­lį miš­ko der­liaus par­duo­da.

Ta­čiau kai ku­rio­se šei­mo­se tie­siog į­si­šak­ni­ju­si tin­gi­nys­tė. Sa­kau: „Yra že­mės ga­ba­lė­lis, už­siau­gin­kit sa­vo bul­vi­kę, mor­ki­kę“, o jie at­šau­na, kad au­gin­ti neap­si­mo­ka. Ge­riau nu­si­pirk­ti.

Kai­me daug se­nų, neį­ga­lių žmo­nių. Jiems rei­kia pa­gal­bos. Nuei­tų jau­ni, stip­rūs vy­rai, su­skal­dy­tų mal­kas, api­pjau­tų žo­lę, se­nu­tė at­si­ly­gin­tų ke­le­tu eu­rų – pri­si­dur­tų prie pa­šal­pos. De­ja, daž­na­me kai­me neį­ma­no­ma pa­gal­bos pri­si­pra­šy­ti.

Tė­vai de­šimt­me­čiais gy­ve­na iš pa­šal­pų. Ne­se­niai mo­ti­na į se­niū­ni­ją at­ve­dė pil­na­me­tys­tės jau su­lau­ku­sią duk­rą, kad su­si­tvar­ky­tų do­ku­men­tus pa­šal­pai. Pa­ro­dė, kur ga­li­ma gau­ti pi­ni­gų ir pa­sa­kė, jog dau­giau už ran­kos ne­ve­džios, te­gu rū­pi­na­si pa­ti. Mo­ti­na jau­čia­si at­li­ku­si sa­vo pa­rei­gą.

Tin­gi­niais kar­tais la­biau pik­ti­nuo­si ne­gu al­ko­ho­li­kais. Al­ko­ho­li­kai – jau li­go­niai, nors pa­tys kal­ti, kad pa­sly­do. O tin­gi­nys­tė at­si­ran­da iš „raš­ka­žiaus“. Bet ne­ga­li ir to tin­gi­nio teis­ti. Jam tik­riau­siai ne­duo­ta va­lios, stip­ry­bės. Ga­liau­siai mes ne­ži­no­me, kuo tas žmo­gus kvė­pa­vo vai­kys­tė­je, ko­kių dva­sios trau­mų tu­rė­jo.

Ne tas la­biau­siai ken­čia, ku­ris gar­siai rė­kia

– Ar ne­bū­na taip, kad per tuos, ku­rie gar­siai apie sa­vo ne­pri­tek­lius ir var­gą rė­kia, kar­tais ne­pa­ma­to­mas tik­rai ken­čian­tis žmo­gus?

– Tik­rai daug to­kių žmo­nių, ku­rie ken­čia ty­liai. Ne­se­niai su­krė­tė vie­nas įvy­kis. Vie­na tvar­kin­gai gy­ve­nan­ti, darbš­ti šei­ma pra­si­ta­rė, jog no­rė­tų neį­ga­lų sa­vo vai­ką pir­mą­syk gy­ve­ni­me nu­vež­ti prie jū­ros. Ta­čiau ne­tu­ri neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lio. Ir neiš­ga­li jo nu­si­pirk­ti.

La­bai ope­ra­ty­viai su­tvar­kė­me do­ku­men­tus, iš So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro ga­vo­me ne­mo­ka­mą neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį. Tai dar kar­tą įro­dė, jog rei­kia pa­čioms va­žiuo­ti į šei­mas ir tir­ti žmo­nių po­rei­kius. Tik tuo­met so­cia­li­nis dar­bas iki ga­lo at­lie­ka sa­vo mi­si­ją.

Vyks­ta­me pas se­nu­kus, klau­sia­me, kur jų vai­kai, ar to­li gy­ve­na. Dau­ge­lio iš­vy­kę į už­sie­nį. Kai ku­rių Lie­tu­vo­je. Ta­čiau vai­kai – kaip paukš­čiai: par­skren­da ir iš­skren­da, tu­ri sa­vus gy­ve­ni­mus. O tė­vai ty­liai ken­čia li­gas, vie­nat­vę, kai ku­rie ir ne­pri­tek­lius.

Ge­rai, jei kai­me­ly­je stip­ri bend­ruo­me­nė. Kai kur darbš­tes­nės mo­te­rys pa­čios pra­de­da slau­gy­ti se­nu­kus, nu­per­ka jiems mais­to, pa­mel­žia kar­vę, nu­ka­sa bul­ves, pa­de­da įveik­ti ki­tus sun­kes­nius dar­bus.

Jei­gu jiems įtin­ka, at­si­ran­da dau­giau no­rin­čių nau­do­tis jų pa­slau­go­mis. Tuo­met tos mo­te­rys įdar­bi­na­mos lan­ko­mos prie­žiū­ros dar­buo­to­jo­mis.

Jei­gu žmo­gaus pa­ja­mos sie­kia tik 204 eu­rus per mė­ne­sį, pa­gal­ba jam su­tei­kia­ma ne­mo­ka­mai. Jei su­ma di­des­nė, bet ne­sie­kia 306 eu­rų, rei­kia mo­kė­ti 3 pro­cen­tus nuo sa­vo pa­ja­mų. Jei sie­kia 306 eu­rus už lan­ko­mos prie­žiū­ros dar­buo­to­jos pa­slau­gas rei­kia mo­kė­ti vi­są kai­ną – 2 eu­rus 36 cen­tus už va­lan­dą.

Kai ku­rios vie­ni­šos, vai­kų ne­tu­rin­čios se­nu­tės mo­kė­tų ir vi­są kai­ną, kad bent ret­kar­čiais kas nors už­suk­tų į jų na­mus pa­bend­rau­ti, pa­si­šne­kė­ti. Ga­liau­siai, kad at­ras­tų, kai vie­ną die­ną kur nors su­kniubs.

Kai atė­mė pa­šal­pą, pra­dė­jo dirb­ti

– Kai pra­dė­jo­te dau­giau va­ži­nė­ti po kai­mus ir ma­ty­ti tik­ruo­sius žmo­nių po­rei­kius, gal­būt pa­ste­bė­jo­te, jog kai kam ne­rei­kia pa­šal­pų?

– Atk­ri­to treč­da­lis pa­šal­pi­nin­kų. Da­bar jie jau nė ne­si­krei­pia. Li­ko tik tie, ku­riems pa­ra­mos tik­rai rei­kia.

Aiš­ku, dar yra pik­ty­biš­kai ne­dir­ban­čių jau­nų, svei­kų žmo­nių. Ta­čiau pa­šal­pos jiems ski­ria­mos dėl vai­kų. Vai­kų ne­ga­li­me lai­ky­ti al­ka­nų dėl tė­vų tin­gė­ji­mo.

Be­je, vie­ną vy­rą, ku­ris ne­tu­ri šei­mos, ne­skir­da­mi pa­šal­pos, pri­ver­tė­me įsi­dar­bin­ti. Jis ei­da­vo, ne­ši­nas alaus "bam­ba­liu", pro miš­ko dar­bi­nin­kus ir ty­čio­da­vo­si: „Jūs, dur­niai, dirb­kit, o aš pa­šal­pą gau­nu“. Dar­bi­nin­kus tai pik­tin­da­vo ir skau­din­da­vo. Jie sun­kiai plu­ša miš­ke, o gau­na ne ką už pa­šal­pą di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, pro ša­lį ei­da­mas pa­šal­pi­nin­kas iš jų dar ty­čio­ja­si.

Kai nu­sto­jo­me skir­ti pa­šal­pą, da­bar tas po­nas pa­ts įsi­dar­bi­no miš­ko dar­bi­nin­ku.

Sun­ku pa­sver­ti žmo­gaus var­gą. Tik kar­tais, at­ro­do, jog gar­siau rė­kian­tis ken­čia la­biau už vargs­tan­tį ty­liai...

Au­to­rės nuo­tr.

Lo­re­ta Mu­šaus­kie­nė sa­ko, jog ge­riau­sias at­pil­das so­cia­li­niam dar­buo­to­jui – ma­ty­ti, jog, su­tei­kus pa­gal­bą, žmo­gus tam­pa lai­min­ges­nis. De­ja, yra žmo­nių, ku­rie nie­kuo­met ne­bū­na lai­min­gi. Su­lau­kę pa­gal­bos ar dė­me­sio, įtar­ti­nai žiū­ri ir klau­sia: „O ko­dėl tu man to­kia ge­ra?"