Padėkime vaikui įveikti nežinios baimę

Pa­dė­ki­me vai­kui įveik­ti ne­ži­nios bai­mę

Ma­žiau nei po mė­ne­sio – nau­jie­ji moks­lo me­tai. Ar ži­no­te, kad jū­sų vai­kui, ypač jei jis pir­mo­kas, tai ne­men­kas stre­sas: juk įžen­gia į ne­pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį, ku­ria­me sve­ti­mi žmo­nės ir griež­tos tai­syk­lės.

„Pa­dė­ki­te sa­vo at­ža­lai", – sa­ko šiau­lie­tė psi­cho­lo­gė Vai­da ŠA­RAUS­KIE­NĖ. Ji pa­ta­ria, į ką tė­vai tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, ruoš­da­mi ma­žą­jį šei­mos na­rį nau­jam jo gy­ve­ni­mui eta­pui.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pra­džių pra­džia

– Tai­gi, nuo ko ir ka­da de­rė­tų pra­dė­ti vai­ką pra­tin­ti prie min­čių apie mo­kyk­lą?

– Li­kus maž­daug sa­vai­tei iki nau­jos moks­lo me­tų pra­džios bū­tų nau­din­ga šei­mo­je kar­tu su vai­ku ap­tar­ti, kas ir kaip kei­sis jo kas­die­nė­je veik­lo­je. Tuo­met, atė­jus pir­mai rug­sė­jo sa­vai­tei, ne­be­bus ne­ti­kė­tų staig­me­nų – vis­kas vyks taip, kaip bu­vo ap­tar­ta.

Suau­gu­sie­ji, tu­rė­da­mi dau­giau įgū­džių, tu­ri pa­dė­ti su­si­pla­nuo­ti die­not­var­kę bū­si­mam mo­ki­niui. Nu­ma­ty­tos tai­syk­lės, pa­rei­gos, ru­ti­na vai­kui su­tei­kia aiš­ku­mo, sau­gu­mo jaus­mą. Bū­tų šau­nu, jei šia­me re­ži­mo „kū­ri­me“ da­ly­vau­tų ir pa­ts vai­kas, pri­siim­tų da­lį at­sa­ko­my­bės už tai. Svar­bu, kad vai­kas bū­tų įtrauk­tas į sa­vo die­not­var­kės pla­na­vi­mą, kaip į kaž­ką sma­gaus. Daž­nai tė­vai lin­kę „nu­leis­ti tai­syk­les iš vir­šaus“, ta­da, kai ne­be­lie­ka pa­si­rin­ki­mo lais­vės, lai­ko vai­ko po­mė­giams, to­kios die­not­var­kės ma­žiau lai­ko­ma­si.

Pra­dė­ti vai­kams ruoš­tis į mo­kyk­lą rei­kia ne pa­sku­ti­nę die­ną, o li­kus ke­lioms sa­vai­tėms iki moks­lo me­tų pra­džios. Vi­sų pir­ma jie tu­ri ei­ti mie­go­ti anks­čiau kuo pa­na­šes­niu lai­ku, kad pri­pras­tų prie lau­kian­čių die­nos re­ži­mo pa­si­kei­ti­mų. Mie­go re­ži­mas tam­pa vai­kų įpras­ta ru­ti­na. Pra­dė­jus lan­ky­ti ar su­grį­žus į mo­kyk­lą vai­kai ne­pa­ti­ria di­des­nių sun­ku­mų ei­nant mie­go­ti, ke­lian­tis anks­ti ry­tą.

Ar­tė­jant moks­lo me­tų pra­džiai, vai­kas kar­tu su tė­vais tu­rė­tų da­ly­vau­ti perkant mo­kyk­los reik­me­nis, iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, pa­ts pri­si­dė­ti prie mo­kyk­li­nių pre­kių rin­ki­mo­si. Taip mo­kyk­lai jis pa­si­ruo­šia psi­cho­lo­giš­kai. Tė­vams vi­sa­da re­ko­men­duo­ju kar­tu su vai­ku ap­žiū­rė­ti mo­kyk­li­nes pre­kes, ap­tar­ti kam jos rei­ka­lin­gos, kur bus nau­do­ja­mos, kaip daž­nai per­ka­mos nau­jos.

Bū­tų šau­nu, jei pra­dė­da­mas lan­ky­ti mo­kyk­lą vai­kas spė­tų su­si­pa­žin­ti su bū­si­ma mo­ky­to­ja, ap­lan­ky­tų mo­kyk­lą, kla­sę, kar­tu su tė­vais pa­si­vaikš­čio­tų mo­kyk­los ko­ri­do­riais.

Taip pat svar­bu nu­spręs­ti, kaip vai­kas pa­sieks mo­kyk­lą, jį ly­dės ar ne. Na­tū­ra­lu, kad dau­ge­lis tė­vų su bai­me iš­lei­džia sa­vo vai­kus iš na­mų, jau­di­na­si dėl jų ke­lio­nės vie­šuo­ju trans­por­tu ir pan. Apie tai bū­ti­na kal­bė­tis šei­mo­je dar prieš pra­si­de­dant moks­lo me­tams.

Kar­tu su vai­ku ga­li­ma pa­ban­dy­ti įveik­ti marš­ru­tą nuo na­mų iki mo­kyk­los pės­čio­mis ar ki­tu pa­si­rink­tu bū­du, at­sa­ky­ti į vai­kui ky­lan­čius klau­si­mus.

Pir­mo­je kla­sė­je ar pa­kei­tus mo­kyk­lą, tė­vams re­ko­men­duo­ju kar­tu su sa­vo at­ža­la nu­si­brai­žy­ti že­mė­la­pį nuo na­mų iki mo­kyk­los, bū­re­lių (ten su­si­žy­mi­me sto­te­les, au­to­bu­sų gra­fi­ką, gat­ves). Rei­kė­tų su vai­ku ap­tar­ti, kaip de­rė­tų elg­tis si­tua­ci­jo­se, kai už­kal­bi­na ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus, kaž­ką siū­lo ir pan.

Vai­kui pra­dė­jus lan­ky­ti mo­kyk­lą ir ne­spė­jus adap­tuo­tis jos ap­lin­ko­je (bent jau ke­le­tą pir­mų­jų sa­vai­čių), siū­lau pa­ly­dė­ti sa­vo vai­kus iki mo­ky­mo įstai­gos. Taip jie jau­čia­si sau­ges­ni, ma­žiau ne­ri­mau­ja, įgy­ja nau­jų įgū­džių, sa­va­ran­kiš­ku­mo.

Svar­biau­sia – įsi­klau­sy­ti į vai­ką

– Į ko­kius da­ly­kus rei­kė­tų tė­vams at­kreip­ti dė­me­sį?

– Pra­dė­ti ruoš­ti sa­vo vai­ką mo­kyk­lai rei­kė­tų anks­čiau, nei jam sueis sep­ty­ne­ri. Prieš mo­kyk­lą vai­kai bū­na lan­kę pa­ruo­šia­mą­ją gru­pę ir jau tu­ri sa­vo su­pra­ti­mą, kas yra mo­ky­ma­sis, tai­syk­lės mo­kyk­los ap­lin­ko­je.

Pas­te­biu, kad tė­vai, ruoš­da­mi vai­kus mo­kyk­lai, di­džiau­sią dė­me­sį krei­pia mo­ky­da­mi juos pa­žin­ti rai­des, skai­čius, daž­nai jau ska­tin­da­mi juos skai­ty­ti, at­lik­ti ele­men­ta­rius ma­te­ma­ti­nius veiks­mus. Toks pa­ruo­ši­mas nė­ra labai svar­bus, nes vis­ką vai­kas iš­moks pir­mo­je kla­sė­je. Daug svar­biau – pa­reng­ti vai­ką nau­jai jo lau­kian­čiai so­cia­li­nei ap­lin­kai.

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų ruo­šian­tis mo­kyk­lai – vai­ko su­ge­bė­ji­mas at­si­skir­ti nuo tė­vų ir lik­ti mo­kyk­los ap­lin­ko­je su bend­raam­žiais, mo­ky­to­ja, iš­sa­ky­ti ir iš­girs­ti ką sa­ko ki­ti, bend­ra­dar­biau­ti žai­džiant, da­ly­tis.

Klau­siant vai­ko, kaip jam se­kė­si mo­kyk­lo­je, de­rė­tų ne­pa­mirš­ti pa­klaus­ti ne tik apie tai, ką vei­kė, ko iš­mo­ko, kaip bu­vo įver­tin­tas, ta­čiau kar­tu, kaip se­kė­si drau­gau­ti, ar nu­ti­ko da­ly­kų, ku­rie su­kė­lė džiu­ge­sį, ne­ri­mą ir pan.

Pas­te­biu, kad daž­nai tė­vai dau­giau­siai dė­me­sio ski­ria pa­sie­ki­mams mo­kyk­lo­je, pa­mirš­da­mi, kad di­džią­ją lai­ko da­lį vai­kas pra­lei­džia tarp ki­tų kla­sės drau­gų bend­rau­da­mas, žais­da­mas, kar­tais net krės­da­mas iš­dai­gas.

Kon­sul­tuo­da­ma tė­vus, ves­da­ma jiems mo­ky­mus, vi­sa­da pa­brė­žiu, jog, pra­dė­da­mas lan­ky­ti mo­kyk­lą, vai­kas su­si­du­ria su nau­ju pa­sau­liu, kar­tais net pa­juo­kau­ju, kad jis pa­lie­ka na­mų šilt­na­mį. Iki tol, gy­ve­nant na­muo­se, ne­bu­vo kri­tiš­kai ver­ti­na­mi jo at­lik­ti dar­be­liai, už­duo­tys. Vai­kas gir­dė­da­vo gra­žius, jį pa­lai­kan­čius, pa­ska­ti­nan­čius žo­džius, pa­gy­ri­mus, vi­si džiaug­da­vo­si jo pa­ra­šy­tais skai­čiais, su­dė­tais pa­ga­liu­kais ir pan. Mo­kyk­la – ta ap­lin­ka, kur vai­kas bus vie­naip ar ki­taip ver­ti­na­mas, daž­nai net ly­gi­na­mas su ki­tais, jis iš­girs pa­sta­bų (daž­nai jam ne­ma­lo­nių).

Nau­ja mo­kyk­li­nė ap­lin­ka su­tei­kia ne tik nau­jų drau­gų ra­tą, ta­čiau ir įne­ša kon­ku­ren­ci­ją į ma­žo vai­ko gy­ve­ni­mą. Vie­nas svar­biau­sių tė­vų už­da­vi­nių – tin­ka­mas so­cia­li­nis vai­ko pa­ren­gi­mas. Tė­vai tu­ri ste­bė­ti, kiek jų vai­kas so­cia­liai drą­sus, t.y. kaip jam se­ka­si priei­ti už­kal­bin­ti bend­raam­žį, pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, ko­kiu bū­du iš­reiš­kia sa­vo emo­ci­jas (tiek tei­gia­mas, tiek nei­gia­mas).

Ten­ka kon­sul­tuo­ti vai­kus, ku­rie pra­dė­ję lan­ky­ti pui­kiai skai­to, ra­šo, at­lie­ka arit­me­ti­nius veiks­mus, ta­čiau bi­jo ei­ti į mo­kyk­lą, nes nė­ra so­cia­liai jai pa­si­ruo­šę, sun­kiai se­ka­si už­megz­ti drau­gys­tę, pri­si­tai­ky­ti tarp bend­raam­žių.

Jei vai­kui sun­kiau se­ka­si su­si­drau­gau­ti su ki­tais bend­rak­la­siais, ga­li­ma jį pa­mo­ky­ti, kaip priei­ti prie jam pa­tin­kan­čio vai­ko ir jį už­kal­bin­ti. Taip pat rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti su vai­ku ir apie tai, kad ga­li bū­ti at­ve­jų, ka­da kla­sės drau­gas ne­su­tiks su juo pa­žais­ti, ne­no­rės bend­rau­ti. Vai­kui ga­li­ma paaiš­kin­ti, kad jis nie­ko blo­go ne­pa­da­rė, bū­na įvai­rių žmo­nių, jie ga­li iš­gy­ven­ti skir­tin­gas emo­ci­jas (liū­de­sį, pyk­tį) ir jis su­si­ras ki­tų drau­gų.

– Ko­kias klai­das daž­niau­siai da­ro tė­vai?

– Prieš žen­giant į pir­mą­ją kla­sę vai­kui ga­li­ma for­muo­ti mo­ky­mo­si pa­tir­tį, pa­vyz­džiui, žai­džiant la­vi­na­muo­sius žai­di­mus: konst­ruo­jant, kli­juo­jant pa­veiks­lė­lius ir pan. Tai yra pui­kus mo­ky­ma­sis, ka­dan­gi vai­kas vei­kia pa­gal pla­ną.

Kar­tais tė­vai, in­ten­sy­viai ruoš­da­mi vai­ką mo­kyk­lai, kar­tu su juo pe­rei­na pir­mos kla­sės kur­są. Pa­si­tai­ko vai­kų, ku­rie į pir­mą kla­sę jau atei­na „vis­ką“ mo­kė­da­mi, jiems leis­ti lai­ką mo­kyk­los suo­le tam­pa nuo­bo­du. Ži­no­ma, svar­bu pa­leng­vin­ti vai­ko adap­ta­ci­ją, su­teik­ti ele­men­ta­rių ži­nių, sten­gian­tis pa­leng­vin­ti jo mo­ky­mą­si, bet tą rei­kia da­ry­ti su sai­ku. Pag­rin­di­nė va­ro­mo­ji vai­ko jė­ga mo­kyk­lo­je – at­ras­ti mo­ky­mo­si, at­ra­di­mo džiaugs­mą.

Pra­de­dant lan­ky­ti mo­kyk­lą la­bai svar­bus pa­čių tė­vų po­žiū­ris į mo­ky­mą­si, mo­kyk­lą. Ne­rei­kia vai­ko gąs­din­ti. Kar­tais pa­čių tė­vų pa­tir­tis mo­kyk­lo­je bu­vo ne­sėk­min­ga ir jie tai per­duo­da sa­vo at­ža­lai. Ta­čiau tė­vai kar­tais pa­mirš­ta, kad jų vai­kas ki­to­kia as­me­ny­bė, jis tu­rės ki­tą mo­ky­to­ją, jį su­ps ki­ti vai­kai. Tė­vams svar­bu sa­vo at­ža­lai išaiš­kin­ti, jog tu­rint sun­ku­mų mo­kyk­lo­je, jis vi­sa­da ga­li kreip­tis į juos. Daž­nai kal­bė­da­mi su vai­ku pa­tys tė­vai sa­vo at­ža­lą tar­si už­prog­ra­muo­ja, jog mo­kyk­lo­je bus sun­ku, teks anks­ti kel­tis, mo­kys pik­ta mo­ky­to­ja, ku­ri už­duos na­mų dar­bų, baig­sis ka­ti­no die­nos ir t.t. To­kie tė­vų žo­džiai daž­nai ver­čia vai­kus jaus­tis dar ne­sta­bi­liau, ne­są­mo­nin­gai for­muo­ja nei­gia­mą nuo­sta­tą mo­kyk­los at­žvil­giu.

Kar­tais pa­klau­siu vai­kų, dėl ko­kių prie­žas­čių jie ne­no­ri ei­ti į mo­kyk­lą. Pa­sa­ky­mas, kad „aš ne­no­riu“ ne­reiš­kia tik­ro­jo ne­no­ro ją lan­ky­ti. Daž­nai pa­ste­biu, kad jų lū­po­mis kal­ba ne jie pa­tys, o tė­vų nuo­mo­nė, nei­gia­mas po­žiū­ris mo­kyk­los at­žvil­giu.

– Kaip bend­rau­ti su vai­ku, bū­si­mu mo­ki­niu?

– Kon­sul­tuo­da­ma vai­kus pa­ste­biu, kad jie jaut­riai iš­gy­ve­na tė­vų iš­reiš­kia­mą kri­ti­ką dėl mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų, ne­su­ta­ri­mų su bend­raam­žiais, ki­tų mo­kyk­lo­je pa­ti­ria­mų pro­ble­mų. Daž­nai tė­vai iš­ta­ria to­kius žo­džius pa­vyz­džiui, „čia ne pro­ble­ma“, „ne­per­gy­venk dėl nie­kų“, „nie­ko čia neat­si­ti­ko“, „būk links­mas“, „ne­ga­li bū­ti liūd­nas“. Dėl šių prie­žas­čių vai­kas ga­li pa­si­jus­ti silp­nas, nu­ver­tin­ti sa­ve, il­gai­niui at­si­ras­ti už­da­ru­mas, nes jis ir jo sun­ku­mai – neį­do­mūs, yra ig­no­ruo­ja­mi.

Svar­bu ne­men­kin­ti, ne­kri­ti­kuo­ti, ne­neig­ti at­ža­los iš­gy­ve­na­mų jaus­mų, skir­ti pa­kan­ka­mai dė­me­sio pro­ble­mų iš­siaiš­ki­ni­mui, at­spin­dė­ti rū­pes­tį, sa­vo ir vai­ko jaus­mus, pa­vyz­džiui, „ma­tau, kad esi su­si­rū­pi­nęs“, „įsi­vaiz­duo­ju, kaip su­py­kai“, „džiau­giuo­si, kad man tai pa­pa­sa­ko­jai“, „ga­li vi­sa­da ma­ni­mi pa­si­ti­kė­ti“, „įsi­vaiz­duo­ju, kaip tau tai bu­vo svar­bu“ ir pan.

Jei vai­kas pra­de­da lan­ky­ti mo­kyk­lą, ta­čiau iš­reiš­kia ne­no­rą ei­ti į ją, svar­bu iš­siaiš­kin­ti prie­žas­tis, dėl ku­rių at­si­ra­do toks at­me­ti­mas. Prie­žas­čių tam at­si­ras­ti ga­li bū­ti daug ir įvai­rių. Gal­būt jį at­stu­mia drau­gai, vyks­ta pa­ty­čios, jam ne­si­se­ka mo­ky­tis, sun­ku iš­sė­dė­ti, su­kaup­ti dė­me­sį, jis per­vargs­ta, ne­su­ta­ria su mo­ky­to­ja, tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių. Svar­bu iš­siaiš­kin­ti vai­ko nuo­mo­nę, ko­kį sun­ku­mų spren­di­mą ma­to jis pa­ts, ta­da kar­tu su vai­ku steng­tis pa­dė­ti įveik­ti esa­mas pro­ble­mas.

Daž­nai prieš pra­dė­da­mi lan­ky­ti mo­kyk­lą vai­kai iš­gy­ve­na daug bai­mių. Ga­li­me kiek­vie­nas pri­si­min­ti tą jaus­mą, kai pa­kei­čia­me dar­bą. Su vai­kais vyks­ta kaž­kas pa­na­šaus. Vai­kai iš­gy­ve­na dėl ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių, nau­jos ap­lin­kos, el­ge­sio ri­bų. To­dėl svar­bus tė­vų už­da­vi­nys vai­kui paaiš­kin­ti, kas yra mo­kyk­la, kuo ji nau­din­ga, ką jo­je rei­kės veik­ti. Svar­bu vi­sa tai paaiš­kin­ti pa­brė­žiant ge­rą­sias mo­kyk­los pu­ses, pa­vyz­džiui, kad mo­kyk­lo­je bus šau­nu, su­si­ras nau­jų drau­gų, iš­moks įdo­mių da­ly­kų ir pan.

Pa­si­tai­ko at­ve­jų, ka­da pra­dė­jus mo­kyk­lą pra­si­de­da įvai­rūs vai­ko svei­ka­tos su­tri­ki­mai: jis ne­ga­li už­mig­ti, ga­li pra­si­dė­ti šla­pi­ni­ma­sis (ko anks­čiau ne­bu­vo), skau­dė­ti pil­vu­ką, gal­vą, su­kil­ti tem­pe­ra­tū­ra. Šios pro­ble­mos daž­nai ky­la dėl vai­ko gy­ve­ni­me įgy­to nau­jo mo­ki­nio sta­tu­so. Vyks­ta po­ky­čiai, ku­rie su­ke­lia di­de­lį stre­są ir įtam­pą, iš­ba­lan­suo­ja vai­ko or­ga­niz­mą

Ruo­šian­tis ke­liau­ti į mo­kyk­lą rei­kė­tų su vai­ku pa­si­kal­bė­ti, pa­si­steng­ti su­pras­ti, kaip jis įsi­vaiz­duo­ja mo­kyk­lą, kas jam at­ro­do svar­bu, ke­lia bai­mę, rū­pes­tį, ko no­rė­tų ir pan.

Daž­nai bend­rau­da­ma su bū­si­mų pir­mo­kė­lių tė­vais re­ko­men­duo­ju žais­ti si­tua­ci­nius žai­di­mus, pa­vyz­džiui, mo­kyk­lą, pa­si­tel­kiant gy­vū­nų, žmo­nių fi­gū­rė­les. Kur­da­mas vai­kas ne­są­mo­nin­gai pa­ro­do sa­vo bai­mes, emo­ci­jas, ga­li sa­ve iš­reikš­ti skir­tin­guo­se vaid­me­ny­se, ge­riau iš­moks­ta su­pras­ti ki­tus, spręs­ti sun­ku­mus, ug­do so­cia­li­nio bend­ra­vi­mo įgū­džius.

Adap­ta­ci­jos mo­kyk­lo­je truk­mė la­bai pri­klau­so nuo konk­re­taus vai­ko, jo tem­pe­ra­men­to, as­me­ni­nių ge­bė­ji­mų, in­di­vi­dua­lių po­lin­kių. Daž­niau­siai per pir­muo­sius du mė­ne­sius vai­kai adap­tuo­ja­si ir pri­pran­ta prie kla­sės ap­lin­kos, nau­jos mo­ky­to­jos, kla­sės drau­gų, ke­lio­nės į mo­kyk­lą ir pan. Jei­gu taip neat­si­tin­ka, vi­sa­da ga­li­ma pa­si­tar­ti ir kon­sul­tuo­tis su spe­cia­lis­tais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Psi­cho­lo­gė Vai­da Ša­raus­kie­nė: „Tik nuo­šir­džiai bend­rau­jant su vai­ku, ta­rian­tis ga­li­ma iš­spręs­ti dau­ge­lį pro­ble­mų, rei­kia tik no­ro.“