Ka­ras vai­ko aki­mis (8)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (8)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Gin­ta­ri­nė pyp­kė

1945-ųjų žie­mą, jau su­te­mus, kaž­kas pa­si­bel­dė į kam­ba­rio du­ris. Tarp­du­ry­je pa­ma­tė­me in­ten­den­ti­nės tar­ny­bos ka­pi­to­ną. Glė­by­je jis tem­pė „Te­le­fun­ken“ ra­di­jo apa­ra­tą.

Pa­sis­vei­ki­nęs ru­sas pa­sa­kė: „No­ri­te ti­kė­ki­te, no­ri­te ne... dar prieš sa­vai­tę apa­ra­tas vei­kė. Per­de­gė va... ši­ta lem­pa“, – ir iš­trau­kęs ją iš ki­še­nės ro­dė.

„Mai­nau na­mi­nę pe­lę į lau­ki­nę. Jūs man lit­rą deg­ti­nės, ne sa­ma­go­no, o tik­ros vals­ty­bi­nės, aš jums – ra­di­jo apa­ra­tą. Tą lem­pą per lai­ką gau­si­te. Man nė­ra ka­da su tuo apa­ra­tu po tro­bas tam­py­tis. Už dvie­jų die­nų vėl va­žiuo­ju į Kio­nigs­ber­gą. Ten už pus­lit­rį tik­ros deg­ti­nės ko­kį no­rė­siu, to­kį apa­ra­tą gau­siu“, – už­bai­gė jis.

Vo­kie­čiai bu­vo ge­ri psi­cho­lo­gai, jie su­pra­to: žmo­gus tik ta­da stro­piai dirbs, ka­da bus pa­val­gęs, links­mas. Dar­bi­nin­kas tu­ri ir at­si­pa­lai­duo­ti, už­si­mirš­ti.

Se­ne­lis kiek­vie­ną mė­ne­sį pa­gal dar­bi­nin­ko kor­te­lę gau­da­vo ne tik duo­nos, mar­ga­ri­no, mar­me­la­do, bet ir pus­lit­rį vals­ty­bi­nės deg­ti­nės. Ne­var­to­jo jis al­ko­ho­lio, to­dėl san­dė­liu­ke tų iš­ri­kiuo­tų pus­lit­rių bu­vo per de­šimt.

Se­ne­lis su­kir­to su ka­pi­to­nu ran­ko­mis, įtei­kė jam du pus­lit­rius vals­ty­bi­nės deg­ti­nės, o ka­riš­kis pa­li­ko ra­di­jo apa­ra­tą.

Tuo me­tu deg­ti­nė bu­vo ver­ty­bių ver­ty­bė, už ją bu­vo ga­li­ma gau­ti bet ką. Pa­me­nu: ar­tė­jo Nau­jie­ji me­tai, o mes ne­tu­rė­jo­me mė­sos. Se­ne­lis už pus­lit­rį deg­ti­nės iš tur­gaus par­si­ve­dė avį. Gy­vu­lio šei­mi­nin­kas už tą pus­lit­rį iš ka­riš­kio įsi­gi­jo dve­jų du­rų rū­bų spin­tą.

Mo­čiu­tė pa­vai­ši­no ka­pi­to­ną ar­ba­ta, bul­vi­niais bly­nais, obuo­lių ko­še su bruk­nė­mis. Jis, jau kil­da­mas nuo sta­lo, at­ri­šo di­do­ką bre­zen­ti­nį mai­šą. Pas­ta­ra­sis iki pat vir­šaus bu­vo pri­grūs­tas pre­suo­to gin­ta­ro. Vie­ną plokš­te­lę, dydžiu su­lig del­nu, iš­trau­kė ir pa­si­tei­ra­vo: „Gal pirk­si­te?“

„Tu­rė­čiau pi­ni­gų – tik­rai įsi­gy­čiau, pyp­kę pa­si­da­ry­čiau. De­ja, ki­še­nės tuš­čios“, – už­bai­gė Ka­zi­mie­ras. Tą gin­ta­ro plokš­tę ru­sas pa­do­va­no­jo.

Apie Gin­ta­ro kam­ba­rį dar ne­bu­vo­me gir­dė­ję. Vė­liau vis pa­gal­vo­da­vau: „Ar ta ver­ty­bė „neiš­si­vaikš­čio­jo“ tūks­tan­čių rau­do­nar­mie­čių mai­šuo­se?“

Vy­res­nie­ji va­dai iš Ka­ra­liau­čiaus kraš­to tur­tą ve­žė sunk­ve­ži­miais, trau­ki­nių va­go­nais. Po 1945-ųjų ge­gu­žės 9-osios, o ypač po 1946-ųjų, ka­da bu­vo įgy­ven­din­tas Sta­li­no įsa­ky­mas: vi­sus Ma­žo­sios Lie­tu­vos vo­kie­čių tau­ty­bės žmo­nes per­kel­ti gy­ven­ti į Sak­so­ni­ją. Per Ne­mu­ną puo­lė Tau­ra­gės, Kel­mės, Ša­kių, Šiau­lių ir ki­tų ra­jo­nų vy­rai bei mo­te­rys.

Jie tem­pė na­mo tai, kas dar bu­vo li­kę. Ar­dė na­mus ir, par­bo­gi­nę tė­viš­kėn, su­rink­da­vo iš nau­jo. Ypač tu­rė­jo pa­klau­są spal­vo­ti kros­nių ir vi­ryk­lių kok­liai. Dir­bo bri­ga­do­mis: vie­ni – ar­dė, ki­ti – ve­žė. Iš ka­pi­nių tem­pė net ant­ka­pius. Par­ve­žę Lie­tu­von, per­kal­da­vo nau­jas pa­var­des ir mar­mu­ru puo­šė ar­ti­mų­jų ka­pus. Že­mai­čių nuo­mo­ne, jei­gu neims jie – vis­tiek pra­puls, su­nyks. Ir su­ny­ko, nes ne­bu­vo gy­ven­to­jų, ne­bu­vo prie­žiū­ros, mei­lės.

Se­ne­lis iš ši­to gin­ta­ro ga­ba­lo pa­si­da­rė pyp­kę, li­ku­sią da­lį ati­da­vė drau­gui.

Pa­va­sa­rį Ka­zi­mie­ras pa­siė­mė pus­lit­rį deg­ti­nės ir iš­va­žia­vo pas drau­gą į Rad­vi­liš­kį. Leo­nas dir­bo gar­ve­žio ma­ši­nis­tu, va­ži­nė­jo marš­ru­tu Rad­vi­liš­kis – Šiau­liai – Ry­ga.

Grį­žo se­ne­lis po tri­jų pa­rų. Ry­gos tur­ga­vie­tė­je su­ra­do tą lem­pą. Tik per­žen­gęs per slenks­tį, ne­nu­si­ren­gęs, puo­lė prie ra­di­jo apa­ra­to. Įs­ta­tė lem­pą, ir iš­kart su­tvis­ko ža­lia akis, pa­si­gir­do mu­zi­ka.

Gir­dė­da­vo­me ne tik Mask­vą, bet ir Va­ka­rų Eu­ro­pos sto­tis. Jos ra­gi­no lie­tu­vius ne­tar­nau­ti Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je, o slėp­tis miš­kuo­se.