Naujausios
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (8)
Algimantas SAVICKIS
Žurnalistas
Gintarinė pypkė
1945-ųjų žiemą, jau sutemus, kažkas pasibeldė į kambario duris. Tarpduryje pamatėme intendentinės tarnybos kapitoną. Glėbyje jis tempė „Telefunken“ radijo aparatą.
Pasisveikinęs rusas pasakė: „Norite tikėkite, norite ne... dar prieš savaitę aparatas veikė. Perdegė va... šita lempa“, – ir ištraukęs ją iš kišenės rodė.
„Mainau naminę pelę į laukinę. Jūs man litrą degtinės, ne samagono, o tikros valstybinės, aš jums – radijo aparatą. Tą lempą per laiką gausite. Man nėra kada su tuo aparatu po trobas tampytis. Už dviejų dienų vėl važiuoju į Kionigsbergą. Ten už puslitrį tikros degtinės kokį norėsiu, tokį aparatą gausiu“, – užbaigė jis.
Vokiečiai buvo geri psichologai, jie suprato: žmogus tik tada stropiai dirbs, kada bus pavalgęs, linksmas. Darbininkas turi ir atsipalaiduoti, užsimiršti.
Senelis kiekvieną mėnesį pagal darbininko kortelę gaudavo ne tik duonos, margarino, marmelado, bet ir puslitrį valstybinės degtinės. Nevartojo jis alkoholio, todėl sandėliuke tų išrikiuotų puslitrių buvo per dešimt.
Senelis sukirto su kapitonu rankomis, įteikė jam du puslitrius valstybinės degtinės, o kariškis paliko radijo aparatą.
Tuo metu degtinė buvo vertybių vertybė, už ją buvo galima gauti bet ką. Pamenu: artėjo Naujieji metai, o mes neturėjome mėsos. Senelis už puslitrį degtinės iš turgaus parsivedė avį. Gyvulio šeimininkas už tą puslitrį iš kariškio įsigijo dvejų durų rūbų spintą.
Močiutė pavaišino kapitoną arbata, bulviniais blynais, obuolių koše su bruknėmis. Jis, jau kildamas nuo stalo, atrišo didoką brezentinį maišą. Pastarasis iki pat viršaus buvo prigrūstas presuoto gintaro. Vieną plokštelę, dydžiu sulig delnu, ištraukė ir pasiteiravo: „Gal pirksite?“
„Turėčiau pinigų – tikrai įsigyčiau, pypkę pasidaryčiau. Deja, kišenės tuščios“, – užbaigė Kazimieras. Tą gintaro plokštę rusas padovanojo.
Apie Gintaro kambarį dar nebuvome girdėję. Vėliau vis pagalvodavau: „Ar ta vertybė „neišsivaikščiojo“ tūkstančių raudonarmiečių maišuose?“
Vyresnieji vadai iš Karaliaučiaus krašto turtą vežė sunkvežimiais, traukinių vagonais. Po 1945-ųjų gegužės 9-osios, o ypač po 1946-ųjų, kada buvo įgyvendintas Stalino įsakymas: visus Mažosios Lietuvos vokiečių tautybės žmones perkelti gyventi į Saksoniją. Per Nemuną puolė Tauragės, Kelmės, Šakių, Šiaulių ir kitų rajonų vyrai bei moterys.
Jie tempė namo tai, kas dar buvo likę. Ardė namus ir, parboginę tėviškėn, surinkdavo iš naujo. Ypač turėjo paklausą spalvoti krosnių ir viryklių kokliai. Dirbo brigadomis: vieni – ardė, kiti – vežė. Iš kapinių tempė net antkapius. Parvežę Lietuvon, perkaldavo naujas pavardes ir marmuru puošė artimųjų kapus. Žemaičių nuomone, jeigu neims jie – vistiek prapuls, sunyks. Ir sunyko, nes nebuvo gyventojų, nebuvo priežiūros, meilės.
Senelis iš šito gintaro gabalo pasidarė pypkę, likusią dalį atidavė draugui.
Pavasarį Kazimieras pasiėmė puslitrį degtinės ir išvažiavo pas draugą į Radviliškį. Leonas dirbo garvežio mašinistu, važinėjo maršrutu Radviliškis – Šiauliai – Ryga.
Grįžo senelis po trijų parų. Rygos turgavietėje surado tą lempą. Tik peržengęs per slenkstį, nenusirengęs, puolė prie radijo aparato. Įstatė lempą, ir iškart sutvisko žalia akis, pasigirdo muzika.
Girdėdavome ne tik Maskvą, bet ir Vakarų Europos stotis. Jos ragino lietuvius netarnauti Raudonojoje armijoje, o slėptis miškuose.