Karas vaiko akimis (16)

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (16)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Ka­da skri­si­me?

Avia­ci­jos mo­kyk­lo­je grei­tai pri­si­mi­niau sa­vo se­ne­lio žo­džius apie už­pa­ka­lį ir marš­ki­nius. Mus lai­kė griež­tai: kel­da­vo ry­te šeš­tą va­lan­dą – ne­žiū­rint, koks me­tų lai­kas ir kiek už lan­go laips­nių, vien­marš­ki­nius gin­da­vo pen­kis – de­šimt ki­lo­met­rų. Pa­lai­di­nę leis­da­vo virš marš­ki­nių už­si­vilk­ti tik esant dau­giau pen­kio­li­kai laips­nių šal­čio.

Taip ir plas­no­da­vo­me it gul­bės pa­va­sa­rio šal­nų me­tu po pu­šų go­je­liu. Ku­te­no šir­dį tik tai, kad bė­gi­mo tra­so­je su­tik­da­vi­me tur­se­nan­čius dės­ty­to­jus, bū­rių va­dus, net mo­kyk­los va­do­vą. Jie taip pat laks­tė, sten­gė­si iš­lai­ky­ti spor­ti­nę for­mą. Pa­sis­vei­kin­da­vo su mu­mis ran­kos pa­kė­li­mu.

Kai mo­kyk­lo­je pa­skelb­da­vo aliar­mą – mū­sų ka­ri­nin­kai bėg­da­vo it kur­tai. Dau­ge­lis jų bu­vo me­tuo­se, ko­vo­jo Ant­ra­jame pa­sau­li­nia­me ka­re. Štai, ką reiš­kia nuo­la­ti­nis dė­me­sys sau, spor­tas.

Po to mankš­ta spor­ti­nia­me mies­te­ly­je, ko­kio pa­vy­dė­tų bet ku­ri Šiau­lių mo­kyk­la, ir van­dens pro­ce­dū­ros. Ne­ži­no­me iš kur mū­sų vir­ši­la ga­vo tuos alie­ji­nius da­žus – bui­ti­nės pa­tal­pos per du mė­ne­sius neiš­džiū­vo. Prau­sė­mės lau­ke iki pat gruo­džio pa­bai­gos. Ry­tais prie su­grę­žio­to me­ta­li­nio vamz­džio ai­dė­da­vo šauks­mai ir juo­kas. Įkai­tęs kū­nas nuo šal­to van­dens deg­te deg­da­vo.

Po pus­ry­čių ir ryt­me­ti­nės vi­sos mo­kyk­los klau­sy­to­jų ir ka­ri­nin­kų ri­kiuo­tės – į kla­ses. Ir taip die­na die­non. Ka­lė­me teo­ri­ją – įgri­so. Tie­sa, kiek­vie­ną mė­ne­sį tu­rė­da­vo­me du "lan­gus" – vyk­da­vo­me į po­li­go­ną ir iš grei­ta­šau­džio ŠKAS-o kul­kos­vai­džio, pa­grin­di­nio ta­ry­bi­nės avia­ci­jos gink­lo Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, pliek­da­vo­me į „Seib­rų“, „Su­per Seib­rų“ ir „Han­te­rių“ ma­ke­tus. Jie „bėg­da­vo“ ge­le­žin­ke­lio bė­giais, o mes tik spaus­da­vo­me „ga­še­tas“... Žie­žir­bos skrie­jo.

Vi­są lai­ką mus jau­di­no vie­nas klau­si­mas: ka­da skri­si­me?

Net kla­sės glo­bė­jas, vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas, dės­ty­to­jas Kons­tan­ti­nas Sa­ga­di­je­vas nie­ko konk­re­taus ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti. Ta­da šį klau­si­mą ap­ta­rė­me mo­kyk­los kom­jau­ni­mo su­si­rin­ki­me. Vy­riau­sia­sis mo­kyk­los po­li­ti­nis va­do­vas, ma­jo­ras Vik­to­ras Or­lo­vas, pen­ke­rius me­tus – per vi­są ka­rą pra­skrai­dęs oro šau­liu, pa­sa­kė: „Tos teo­ri­nės ži­nios pra­vers vė­liau, ka­da tar­nau­si­te pul­kuo­se. Lau­ki­te pa­va­sa­rio, mo­ky­ki­tės, grū­din­ki­tės ir sau­lė jums nu­švis“.

Mo­kė ir grū­di­no vi­są lai­ką. Jei­gu sa­vai­tės pa­bai­go­je nors vie­nas kla­sė­je tu­rė­da­vo ne­pa­ten­ki­na­mą pa­žy­mį, ken­tė­da­vo vi­sas ko­lek­ty­vas. K. Sa­ga­di­je­vas ta­da sa­ky­da­vo, kad ki­no fil­mas ne mums, rei­kia su­si­mąs­ty­ti dėl pa­žan­gu­mo, rei­kia mo­ky­tis ir mus pa­ly­dė­da­vo į kla­sę, ki­ti ei­da­vo į klu­bą ir žiū­rė­da­vo ki­no fil­mą „Čia­pa­je­vas“. Su­va­ry­ti kla­sėn, daž­niau­siai ra­šy­da­vo­me laiš­kus. Aš – se­se­riai Ni­jo­lei, ku­ri tuo me­tu mo­kė­si Kau­no Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, ma­mai, se­ne­liams.

Kad bū­tu­me nar­sūs, iš­tver­min­gi ir drą­sūs, bu­vo nau­do­ja­mi įvai­rūs me­to­dai. Mū­sų bū­rio va­das vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas Iva­nas Osi­nas tu­rė­jo sa­vo. Kai su­si­pyk­da­vo su žmo­na (o pyk­da­vo­si daž­nai, nes ka­ri­nin­kas kor­to­mis pra­lo­ši­nė­jo šei­mos pi­ni­gus), iš­ri­kiuo­da­vo mus ir, ati­da­ręs lan­gą, ko­man­duo­da­vo: „Pa­šol“.

Gy­ve­no­me tre­čia­me aukš­te, pa­ra­šiū­ti­nio pa­ruo­ši­mo pir­mą­jį eta­pą bu­vo­me praė­ję, to­dėl be jo­kio spy­rio­ji­mo­si šok­da­vo­me kie­man. Sus­to­ję apa­čio­je, lauk­da­vo­me ka­da pro lan­gą liuok­te­lės mū­sų bū­rio va­das. Jis šok­da­vo vi­sa­da. Mes pa­plo­da­vo­me. Jam pa­tik­da­vo.

Pa­ga­liau atė­jo ta die­na, ka­da jau­na­mar­tė žen­gė prie al­to­riaus... Mes iš­va­žia­vo­me į ae­rod­ro­mą. Iš dvi­de­šimt pen­kių kur­san­tų tik du bu­vo skri­dę lėk­tu­vu: Al­gis Grikš­ta ir Ste­po­nas Pro­ciu­kas.

Pra­va­žia­vę dvi­de­šimt aš­tuo­nis ki­lo­met­rus, iš­vy­do­me juos – vi­sas lau­kas it veid­ro­dis tvis­kė­jo me­ta­lu, aki­no. Ke­tur­mo­to­riai ro­pi­nė­jo po ae­rod­ro­mą: vie­ni ki­lo, ki­ti lei­do­si, tū­pė. Ty­lė­jo­me iš­si­žio­ję, vaiz­das ke­rė­jo mus.

Stra­te­gi­nis bom­bo­ne­šis Tu-4 bu­vo pa­si­sko­lin­tas iš ame­ri­kie­čių, o tei­sin­giau – nu­ko­pi­juo­tas jų B -29. So­vie­tų Są­jun­ga už mė­ne­sio, ki­to tu­rė­jo pa­si­ga­min­ti bran­duo­li­nį gink­lą. Laz­da tu­ri du ga­lus. Sėk­mė ke­lia nau­ją pro­ble­mą: kas tą bom­bą neš? To­kio di­de­lio lėk­tu­vo Sta­li­nas ne­tu­rė­jo. Iš Vo­kie­ti­jos par­si­ga­ben­tos ra­ke­tos Fau -2 ir per­krikš­ty­tos į R-5, ne­pa­jė­gios bu­vo iš­kel­ti to­kio svo­rio. Išei­tį ra­do Sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Lau­ren­ti­jaus Be­ri­jos vy­ru­kai... Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ame­ri­kie­čių stra­te­gi­niai bom­bo­ne­šiai B-29 kil­da­vo iš Ti­nia­no sa­lų, nu­me­tę mir­ties kro­vi­nį ant Ja­po­ni­jos, su­kda­vo link ta­ry­bi­nių To­li­mų­jų Ry­tų. Čia igu­los il­sė­da­vo­si, pa­si­pil­dy­da­vo at­sar­go­mis ir at­gal į Ja­po­ni­ją.

Mo­der­niau­sia tech­ni­ka gen­da. Ges­da­vo ir B-29. Ka­rui pa­si­bai­gus, To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se li­ko trys ame­ri­kie­čių stra­te­gi­niai bom­bo­ne­šiai. Jan­kiai il­gė­jo­si na­mų – per sku­bą pa­mir­šo tuos lėk­tu­vus, iš­vy­ko į JAV.

L. Be­ri­ja pa­siū­lė J. Sta­li­nui išei­tį – nu­ko­pi­juo­ti B-29, ir pro­ble­mos ne­liks. Ta­da nak­ti­mis jau pra­kai­tuos ne Jo­si­fas, o Tru­me­nas.

Šį su­dė­tin­gą dar­bą pa­ve­dė ge­riau­siam ša­lies avia­ci­jos konst­ruk­to­riui And­re­jui Tu­po­le­vui. Jam bu­vo su­teik­ti ypa­tin­gi įga­lio­ji­mai: per­tvar­ky­ti pra­mo­nę, kad ga­lė­tų įsi­sa­vin­ti ame­ri­kie­čių bom­bo­ne­šių B-29 ga­my­bą.

A. Tu­po­le­vas, ne­ši­nas brė­ži­niais, per­žen­gė J. Sta­li­no ka­bi­ne­to slenks­tį. Tau­tų va­das, pa­ma­tęs vat­ma­no la­pe už­ra­šą: TB-4 (tia­žo­lyj – sun­ku­sis bom­bo­ne­šis – 4. Konst­ruk­to­rius ne­no­rė­jo sa­vin­tis sve­ti­mo kū­ri­nio), paė­mė rau­do­ną pieš­tu­ką, nu­brau­kė TB-4 ir už­ra­šė – Tu-4.

Nau­jas lėk­tu­vas bu­vo pa­sta­ty­tas per pu­sant­rų me­tų. Pir­mas se­ri­ji­nis Tu-4 į dan­gų pa­ki­lo 1947-ųjų ge­gu­žę. O ru­de­nį, per Spa­lio šven­tes bu­vo pri­sta­ty­tas vi­sam pa­sau­liui – virš Rau­do­no­sios aikš­tės pra­skri­do šim­tas stra­te­gi­nių bom­bo­ne­šių. Tai pa­ma­tęs JAV pa­siun­ti­nys nual­po. Ame­ri­kie­čių žval­gy­ba pra­žiū­rė­jo...

So­vie­tų Są­jun­ga per tris šim­tus Tu-4 su­tel­kė Ja­ku­ti­jo­je, ki­to­se To­li­mų­jų Ry­tų vie­to­vė­se. Iš čia JAV bu­vo ran­ka pa­sie­kia­mos, va­ka­ri­nė jos da­lis silp­niau­siai ap­sau­go­ta. Ko­mu­nis­tai tu­rė­jo per 800 Tu – 4.

A. Tu­po­le­vas ak­lai ne­ko­pi­ja­vo. Pa­vyz­džiui, B-29 tu­rė­jo ke­tu­ris va­rik­lius, ku­rio kiek­vie­no ga­lia – 2200 ark­lio jė­gų. Konst­ruk­to­rius juos pa­kei­tė tė­vy­nė­je pa­ga­min­tais, ku­rių ga­lia – 2400 ark­lio jė­gų. Pa­kei­tė vi­są gink­luo­tę: vie­toj dvy­li­kos kul­kos­vai­džių 12,7 mm ka­lib­ro – su­mon­ta­vo de­šimt grei­ta­šau­džių pa­tran­kų NR-23, ku­rių ka­lib­ras – 23 mm.

Iš kul­kos­vai­džio pa­leis­ta kul­ka tik sky­lę pra­mu­ša. Pat­ran­ka per mi­nu­tę iš­šau­da­vo 1300 svie­di­nių. Kliu­dęs prie­šo lėk­tu­vą, iš­plėš­da­vo kvad­ra­ti­nį met­rą me­ta­lo. Nai­kin­tu­vas bū­da­vo pa­smerk­tas. Tai pa­tvir­ti­no ir mū­šiai Viet­na­me.

Vi­sos ra­di­jo sto­tys ir ki­ta apa­ra­tū­ra bu­vo sa­vos ga­my­bos.

Pul­ke pa­puo­liau į es­kad­ri­lės va­do Ti­mo­fe­jaus Kuz­ne­co­vo eki­pa­žą. Mū­sų lėk­tu­vas tu­rė­jo rai­dę A, tai reiš­kė ,,ato­mi­nis“, jis ga­lė­jo ne­šti bran­duo­li­nį gink­lą. Prie jo mū­sų ne­pri­leis­da­vo. At­vyk­da­vo spe­cia­li ko­man­da ir pa­ka­bin­da­vo tuos di­džiu­lius du deš­ri­ga­lius. Apie jų dy­dį by­lo­ja sky­rių erd­vė – išė­mus spy­nas, kiek­vie­na­me tilp­da­vo po aš­tuo­nio­li­ka žmo­nių. Tik lėk­tu­vo va­das, štur­ma­nas bom­bar­duo­to­jas įver­tin­da­vo spec. ko­man­dos dar­bą ir pa­si­ra­šy­da­vo po­pie­rius. Li­ku­sie­ji eki­pa­žo na­riai šį pro­ce­są ste­bė­da­vo­me pro ak­ri­lo stik­lo ku­po­lą.

„O jei­gu sprogs, jei­gu su­ges lėk­tu­vas...? Ar ne­bi­jo­te?“ – klaus­da­vo mū­sų. Ne. Ne­jaus­da­vo­me bai­mės nė per na­go juo­dy­mą. Vi­sa­da bu­vo­me ge­ros, sa­ky­čiau, pa­ki­lios nuo­tai­kos.

Kai apie anas die­nas pa­gal­vo­ju da­bar, tai klau­siu sa­vęs: ar ne­pa­vai­šin­da­vo mus ko­kiais spe­cia­liais vais­tais? Kiek­vie­ną die­ną per pus­ry­čius lauk­da­vo šo­ko­la­do ply­ta ir įvai­rūs vi­ta­mi­nai. Ant dė­žu­čių bū­da­vo už­ra­šy­ta, kad tai skir­ta ... ,,dlia liot­no­vo sos­ta­va“, at­seit – skra­jū­nams.

Eki­pa­žas – vie­nuo­li­ka žmo­nių. Ke­tu­ri iš jų – oro šau­liai. Tiek pi­lo­tų – štur­ma­nų, tiek šau­lių ka­bi­nos her­me­ti­nės. De­šimt pa­tran­kų val­dė­me per nuo­to­lį. Sun­kiau­sia bu­vo oro šau­liui, ku­ris sė­dė­da­vo lėk­tu­vo uo­de­go­je, to­dėl keis­da­vo­mės. Į ją bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik iš pa­grin­di­nės oro šau­lių ka­bi­nos. Rei­kė­da­vo vamz­džiu (vir­šum bom­bų sky­riaus) šliauž­ti ...uo­de­gon. Ten ne py­ra­gai: ka­bi­na ma­ža, su­lenk­tos ran­kos al­kū­nė jau lies­da­vo or­ga­ni­nius stik­lus. Ga­lė­da­vai tik at­si­sto­ti ir pa­si­su­ki­nė­ti. Įg­rys­da­vo sė­dė­ti, nes skris­da­vo­me ne va­lan­dą, ne dvi – Tu-4 įveik­da­vo 5100 ki­lo­met­rų.

Dar ir šian­die­ną į dau­ge­lį klau­si­mų ne­ran­du at­sa­ky­mų. Vie­nas jų: ko­dėl, pa­ki­lę iš Vi­tebs­ko, ne­skris­da­vo­me tie­siai į Šiau­rę, o pa­da­rę lan­ką, tūp­da­vo­me Če­lia­bins­ke ir, už­si­py­lę ku­ro, va­ry­da­vo­me į Nau­ją­ją Že­mę. Ten nu­tū­pę vėl pi­la­me ku­rą ir skren­da­me link Šiau­rės aši­ga­lio.

Kar­tą va­das paat­vi­ra­vo: ,,Ka­na­dą, JAV šiau­rę mes pa­siek­si­me, ta­čiau at­gal – var­gu – pri­trūk­si­me ku­ro, teks tūp­ti ant le­do ly­ties ar­ba tund­ro­je.

Laik­raš­čiai ra­šy­da­vo, kad Šiau­rės led­jū­ry­je, iš­si­lai­pi­nę ant ly­čių, moks­li­nin­kai ste­bi orą ir pra­ne­ši­nė­ja duo­me­nis lai­vams, ša­lies me­te­reo­lo­gi­jos cent­rams. Jie pa­dė­da­vo ir mums. Čia vei­kė švy­tu­riai, jie ro­dė kur­są.

Kai nuei­nu pas kai­my­nus Ele­ną ir Al­vy­dą Kai­rius, gy­ve­nan­čius dvy­li­kaaukš­ty­je, vi­sa­da sten­giuosi pa­tek­ti į jų lo­dži­ją. Iš vir­šaus to­li ma­ty­ti. At­ro­do, vėl sė­džiu oro šau­lio ka­bi­no­je, vėl skren­du.

Tu-4 – da­bar tik mu­zie­jaus eks­po­na­tas.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.