PRIEŠ­RUG­SĖ­JI­NIS KAD­RI­LIS PE­DA­GO­GAMS, AR­BA (NE) ŠVEN­TI­NIS SVEI­KI­NI­MAS

PRIEŠ­RUG­SĖ­JI­NIS KAD­RI­LIS PE­DA­GO­GAMS, AR­BA (NE) ŠVEN­TI­NIS SVEI­KI­NI­MAS

PRIEŠ­RUG­SĖ­JI­NIS KAD­RI­LIS PE­DA­GO­GAMS, AR­BA (NE) ŠVEN­TI­NIS SVEI­KI­NI­MAS

dr. Sta­sys TU­MĖ­NAS,

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Atė­jo Moks­lo ir ži­nių die­na, o ma­no min­ty­se su­ka­si kad­ri­lis. Gal ne vie­nam kar­tais te­ko gir­dė­ti gąs­di­nant: „Oi, šok­si tu kad­ri­lį“?

Ka­da taip sa­ko­ma, ko­dėl kad­ri­lis (pranc. quad­ril­le)? To­dėl, kad šis per Pran­cū­zi­ją iš Ang­li­jos at­ke­lia­vęs ir vi­so­je Eu­ro­po­je XIX a. bu­vęs po­pu­lia­rus sa­lo­ni­nis šo­kis šo­ka­mas po­roms iš­si­dės­čius vie­nai prieš ki­tą.

Ko­kios kad­ri­lio ir pe­da­go­gų tar­pu­sa­vio są­sa­jos? Vi­sa, kas pa­sa­ky­ta apie tą šo­kį, man pri­me­na Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to po­zą – kai daž­niau prieš­ta­rau­ja­ma, o ne su­ta­ria­ma, ku­ria link­me ir kaip tu­ri ju­dė­ti Lie­tu­vos mo­kyk­la.

Is­to­ri­ja kad­ri­lio tem­pu

Ar mo­kyk­la tu­ri bū­ti VAI­KŲ ir VAI­KAMS? Ar ji – tik ei­li­nių, be­si­tę­sian­čių gin­čų tri­bū­na, iš ku­rios vis daž­niau sklin­da prieš­ta­rin­gi tei­gi­niai? Juk abi pu­sės sten­gia­si de­monst­ruo­ti sa­vo idė­jų pra­na­šu­mą, kiek­vie­no re­for­mos žings­ne­lio ino­va­to­riš­ku­mą.

Kad­ri­lio ter­mi­nas tin­ka ir dėl to, kad šis šo­kis at­lie­ka­mas vi­du­ti­niu tem­pu, čia tau ne koks tan­go, kan­ka­nas ar grei­tas dis­ko­te­ki­nis mai­vy­ma­sis. Kad­ri­lis ati­tin­ka ŠMM mi­nist­rės Jur­gi­tos Pet­raus­kie­nės elg­se­ną ir kal­bas apie ta­ria­mai rei­ka­lin­gą bend­ra­vi­mą, bend­ra­dar­bia­vi­mą, o ne Ezo­po pa­sa­kė­čios prin­ci­pus – veik­ti skir­tin­go­mis kryp­ti­mis.

Kad­ri­lio ne­grei­tą tem­pą pri­me­na ir be­si­kar­to­jan­ti is­to­ri­ja: jau be­veik 30 me­tų prieš rug­sė­jį mo­ky­to­jus kaus­to pa­na­ši bū­se­na – ne­ri­mas, ne­ži­no­my­bė, gal­vo­ji­mas, ar iš­liks, ne­bus „op­ti­mi­zuo­ta“, „per­tvar­ki­vy­zuo­ta“ ta­vo mo­kyk­la, ar pa­sieks ru­de­nį moks­lei­vius nau­ji va­do­vė­liai, ar stai­ga ne­si­keis eg­za­mi­nų tvar­ka ir pan.

De­ja, ir šią va­sa­rą nei aukš­tų­jų mo­kyk­lų, nei bend­ro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lų, nei ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo įstai­gų ne­pa­sie­kė konk­re­tūs, lo­giš­ki, pa­grįs­ti ŠMM nu­ro­dy­mai, nuo­sta­tos.

Štai iš mi­nis­te­ri­jos pa­leis­ta ži­nia, kad vie­toj eg­za­mi­no bus ga­li­ma pa­si­rink­ti ne­va kū­ry­biš­kes­nį, ino­va­ty­ves­nį at­si­skai­ty­mo va­rian­tą – Bran­dos dar­bą, bet aki­vaiz­du, kad kol kas apie tai nein­for­muo­ti uni­ver­si­te­tai, ir tie, kas pa­si­rinks Bran­dos dar­bą, vė­liau tie­siog ne­tu­rės tei­sės sto­ti į uni­ver­si­te­tą.

Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja šo­ka kad­ri­lį?

Nors prieš rin­ki­mus kal­bė­ta apie Sei­mo spren­di­mų vir­še­ny­bę mi­nist­rams ir jų va­do­vau­ja­moms mi­nis­te­ri­joms, pa­si­ge­dau koor­di­na­ci­jos ir vie­nin­gų veiks­mų tarp LRS Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to ir Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos.

Ne ma­ne vie­ną, bet ir į ma­ne be­si­krei­pian­čius pe­da­go­gus glu­mi­na prieš­ta­ra­vi­mai: vie­ną die­ną pa­si­girs­ta ži­nia, kad mo­ky­to­jai pri­va­lės bū­ti bai­gę ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas ir tu­rė­ti ma­gist­ro laips­nį, o po sa­vai­tės pa­sie­kia nau­jas sig­na­las, kad mo­ky­to­jus ga­li­ma pa­reng­ti per dvi­gu­bai trum­pes­nį lai­ką, pa­mirš­tant, kad, pa­vyz­džiui, Suo­mi­jo­je, no­rint tap­ti mo­ky­to­ju, pri­va­lu stu­di­juo­ti 5–6 me­tus.

Kal­ba­ma, kad bū­ti­na kel­ti mo­ky­to­jo pres­ti­žą, ren­gi­mo ko­ky­bę, bet at­ro­do, kad Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja ren­gia­si ak­cen­tuo­ti ne pir­mo­sios pa­ko­pos pe­da­go­gi­nes stu­di­jas, o pro­fe­si­nes stu­di­jas. Tai­gi lė­šos per pro­fe­si­nes stu­di­jas bus nu­krei­pia­mos į uni­ver­si­te­tus, ku­riems pe­da­go­gi­ka yra nau­ja sri­tis – ter­ra in­cog­ni­ta, tik vie­na iš ga­li­mų ni­šų (bet už­tat uni­ver­si­te­tas pres­ti­ži­nis).

Kur čia ko­ky­bė ir dar­na? O to­kie uni­ver­si­te­tai, ku­riems mo­ky­to­jų ren­gi­mas įau­gęs į krau­ją ir ku­rie skai­čiuo­ja iš­ti­sų de­šimt­me­čių tra­di­ci­jas, ga­vo špy­gą tau­kuo­tą. Pa­vyz­džiui, vi­sam Šiau­lių uni­ver­si­te­tui šiais me­tais skir­ta tik 30 vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mų vie­tų. Iš jų 15 – iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­kai ir tiek pat – prieš­mo­kyk­li­niam ug­dy­mui bei spe­cia­lia­jai pe­da­go­gi­kai ir lo­go­pe­di­jai.

O kur pra­di­nis ug­dy­mas, mu­zi­kos pe­da­go­gi­ka? Nes­var­bu, kad vien Vil­niu­je, ma­no skai­čia­vi­mais, šią va­sa­rą bu­vo ieš­ko­ma 18 pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jų. Apie tiks­lių­jų moks­lų mo­ky­to­jų sty­gių ir ar­tė­jan­čią ka­tast­ro­fą nė ne­kal­bu. Tie­sa, jei tė­vai tu­ri pi­ni­gų ir iš­ga­li mo­kė­ti už vai­kų stu­di­jas, jau­nuo­liai ga­li stu­di­juo­ti pra­di­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­ką ar mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką ir Šiau­liuo­se.

Aukš­tų­jų mo­kyk­lų op­ti­mi­za­to­riams gal­vų ne­skau­da, kad dau­ge­liui mū­sų re­gio­no moks­lei­vių stu­di­jas pa­ran­kiau rink­tis ar­čiau na­mų, kad bū­tų leng­ves­nė fi­nan­si­nė naš­ta tė­vams. De­ja, to­kie ar­gu­men­tai mū­sų vy­res­ny­bei pri­me­na sa­va­nau­diš­ką kaps­ty­mą­si po sa­vo kie­mą, o ne vals­ty­bi­nį mąs­ty­mą.

Bu­vo per daug sku­bo­tų, ne­pag­rįs­tų jo­kiais skai­čia­vi­mais, ty­ri­mais, siū­ly­mų – il­gin­ti moks­lo me­tus (vie­toj to, kad bū­tų per­žiū­ri­mos pro­gra­mos), per­ne­lyg daug tuš­čių šo­vi­nių pa­leis­ta dis­ku­tuo­jant dėl švie­ti­mo ins­ti­tu­ci­jų va­do­vų ka­den­ci­jų, eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo, krū­vio pa­skirs­ty­mo ir pan.

Ak­cen­tuo­ja­mi Švie­ti­mo įsta­ty­mo pa­kei­ti­mai: pe­da­go­gų eti­kos ko­dek­sas, va­do­vo me­tų veik­los ata­skai­ta, są­ly­gų švie­ti­mo ko­ky­bei už­tik­rin­ti ver­ti­ni­mas, va­do­vo veik­los ver­ti­ni­mas vie­to­je ates­ta­ci­jos ir pa­na­šūs da­ly­kai. Be­lie­ka tik pri­min­ti, kad dau­gu­ma jų ga­lė­jo ir anks­čiau funk­cio­nuo­ti, nes bu­vo nu­ma­ty­ti Dar­bo ko­dek­so straips­niuo­se.

De­ja, strig­da­vo prin­ci­pin­gu­mo Švie­ti­mo sky­riams, mies­tų ir ra­jo­nų ta­ry­boms, ku­rioms ir iki šiol pri­va­lu bū­da­vo at­si­skai­ty­ti. Daž­nu at­ve­ju at­si­skai­to­ma bū­da­vo for­ma­liai. Pri­si­min­ki­me, koks ki­lo šur­mu­lys, kai Šiau­lių mies­to me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas prieš me­tus vi­sus švie­ti­mo įstai­gų va­do­vus iš­kvie­tė į Ta­ry­bos tri­bū­ną – „nors su­si­pa­žin­ti“...

Tie­sa, tarp Švie­ti­mo įsta­ty­mo pa­tai­sų nu­ma­ty­tas vie­nas nau­jas, bet kaž­kur jau lyg gir­dė­tas da­ly­kas. Kal­bu apie ter­mi­ną „re­zer­vis­tai“. At­sip­ra­šau, Įs­ta­ty­me tai įvar­di­ja­ma „Va­do­vų re­zer­vu“. Tai­gi, kaip ir bū­da­vo po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me – esi re­zer­ve, tai būk pa­si­ren­gęs pa­keis­ti ko­kį iš­gė­ri­nė­ti lin­ku­sį di­rek­to­rių.

Mo­ki­niai šoks ko­ky­biš­kes­nį kad­ri­lį?

Vis tik, no­ri­si ti­kė­ti, kad Sei­me pa­va­sa­rį pa­tvir­tin­tos „Bend­ro­jo ug­dy­mo mo­kyk­los kai­tos gai­rės“ pri­si­dės prie nuo­sek­les­nio mo­ky­to­jų veik­los reg­la­men­ta­vi­mo, aiš­ku­mo. Svar­bu, kad su­vok­tu­me, jog švie­ti­mas ir kul­tū­ra yra mū­sų gy­ve­ni­mo va­rik­lis, mū­sų vals­ty­bės na­cio­na­li­nio sau­gu­mo vi­so­mis pra­smė­mis ga­ran­tas.

Man, daug me­tų dir­bu­siam pe­da­go­gi­nį dar­bą ir ži­nan­čiam mo­ky­to­jo veik­los ypa­ty­bes, mo­ky­to­jų at­si­da­vi­mą ir kom­pe­ten­ci­ją, ne­ri­mą ke­lia aukš­čiau­sių pa­rei­gū­nų kal­bos, kad at­ly­gi­ni­mus mo­ky­to­jams ren­gia­ma­si kel­ti ta­da, ka­da jie pa­rengs ko­ky­biš­kes­nius mo­ki­nius. Gal­vo­ju, kad tai Lie­tu­vos mo­ky­to­jų įžei­di­mas ir ty­čio­ji­ma­sis iš jų.

Kaip su­pras­ti pa­sa­ky­mą „ko­ky­biš­kes­ni mo­ki­niai“? Juk nuo Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džios jau „mes­ta­si“ į ko­ky­bę. Ci­tuo­ju pa­svars­ty­mus, su­lau­kus nau­jos „Pra­di­nio ug­dy­mo pro­gra­mos“ (2004), ku­rio­je ra­šy­ta: „nau­jo­ji pro­gra­ma ska­ti­na ne kaup­ti pa­vie­nes at­ski­rų da­ly­kų ži­nias, o ug­dy­ti ge­bė­ji­mus, ku­rie bū­tų grįs­ti ži­nio­mis“; „ug­dy­mas bus orien­tuo­tas į konk­re­tų vai­ką, o ne į vi­są kla­sę“; mo­ky­to­jas tu­ri tap­ti „pa­gal­bi­nin­ku, ku­ris mo­ki­niui pa­dė­tų kel­ti klau­si­mus, ge­ne­ruo­ti idė­jas, kaup­ti pa­ty­ri­mą“; „ug­dy­mo pro­ce­se tu­rė­tų vy­rau­ti ne fron­ta­lus dar­bas su vi­sa kla­se, o in­di­vi­dua­lus“.

Pri­min­siu, kad tuo pat me­tu bu­vo pra­bil­ta, kad aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je net ren­giant bū­si­muo­sius pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jus ne­be­rei­kia kal­bos, ma­te­ma­ti­kos, gam­tos moks­lų da­ly­kų, nes tų da­ly­kų stu­den­tai mo­kė­si bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je, be to, pra­di­nio ug­dy­mo pro­gra­ma tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į kom­pe­ten­ci­jas, o ne ži­nias.

Negana to – mo­ky­to­jams bū­da­vo aiš­ki­na­ma, kad ži­nių vai­kui ne­be­rei­kia per­teik­ti, nes tam yra kom­piu­te­riai, in­ter­ne­tas. Ir ką gi – šian­dien raš­ko­me vai­sius, kad mū­sų moks­lei­viams stin­ga raš­tin­gu­mo...

Skau­džiau­sia, kad vi­sa­da kal­čiau­sias lie­ka mo­ky­to­jas. Mū­sų mo­ky­to­jai – pui­kiau­si spe­cia­lis­tai. Ne jų kal­tė, kad ne­lo­giš­kus spren­di­mus prii­ma mi­nis­te­ri­ja ir ki­ti val­džios žmo­nės, kad lei­džia­mi eks­pe­ri­men­ti­niai va­do­vė­liai, ku­riuo­se es­ti daž­nai mo­ky­to­jams sun­kiai su­vo­kia­mų da­ly­kų, o ga­liau­siai kal­tas lie­ka mo­ky­to­jas, nors pa­grin­di­nių da­ly­kų mo­ky­to­jai darbš­tuo­liai au­ko­ja sa­vo lais­va­lai­kį, poil­sį, o už ge­rą dar­bą nu­si­pel­no tik švie­ti­mo sky­riaus, me­ro, ge­riau­siu at­ve­ju – ŠMM ar Sei­mo na­rio pa­dė­kos raš­to.

Tai sa­ky­da­mas pa­brė­žiu, kad ne­vei­kia mo­ky­to­jus ska­ti­nan­ti sis­te­ma. Vien ko ver­tas vie­nos mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­sa­ky­mas, kad jam ne­nau­din­ga, kad mo­ky­to­jas sie­kia eks­per­to var­do, nes ne­tu­rė­siąs lė­šų pa­di­din­ti to­kiam spe­cia­lis­tui at­ly­gi­ni­mo.

Mo­ky­to­jui kas­met pri­me­ta­mi nau­ji nu­ro­dy­mai, tai­syk­lės, per­mai­nos, ku­rios daž­nai ne­bū­na iki ga­lo ap­tar­tos, pa­sver­tos. Mat, jas daž­niau­siai at­kak­liai bru­ka į pra­kti­ką tie, ku­rie mo­kyk­lo­je ne­bu­vę nuo pat jos bai­gi­mo, ku­rie mo­ki­nį at­pa­žįs­ta tik iš ne­ša­mos kup­ri­nės.

No­riu ak­cen­tuo­ti, kad ne vis­ką spren­džia Sei­mas, mi­nis­te­ri­ja, pa­vyz­džiui, klai­din­gai gal­vo­ja­ma, kad tai Vil­niaus nu­ro­dy­mu ra­jo­nuo­se už­da­ro­mos, su­jun­gia­mos mo­kyk­los. Tai yra ra­jo­nų ta­ry­bų pre­ro­ga­ty­va ir tei­sė, to tu­ri ne­pa­mirš­ti gy­ven­to­jai ir apie tai kal­bė­tis su ra­jo­no, mies­to va­do­vais, ta­ry­bų na­riais.

Mo­ky­to­jai ne­šo­ka kad­ri­lio

Gy­ve­na­me Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čio iš­va­ka­rė­se. Šiau­lių ir Šiau­lių kraš­to MO­KY­TO­JAMS no­riu pri­min­ti – grei­tai su­kaks šim­tas tu­ri­nin­gų me­tų, kai at­kur­ta Lie­tu­vos vals­ty­bė pa­si­rin­ko švie­są, iš­si­moks­li­ni­mą, kul­tū­rą, me­ną. Jūs, Mo­ky­to­jai, vi­sa­da rū­pi­no­tės, kad iš šio ži­bu­rio skleis­tų­si stul­bi­nan­ti žmo­ni­jos iš­min­tis ir pa­tir­tis, nuo­sta­bio­ji mū­sų kal­ba ir dai­nos, gar­bin­gos tra­di­ci­jos.

Te­gul Rug­sė­jo pir­mo­sios ne­ri­mas Jums, kraš­to pe­da­go­gams, bū­na džiu­gus, au­gi­nan­tis nau­jų idė­jų, bran­di­nan­tis mus, kraš­tą, tau­tą. Juk Mo­ky­to­jams nie­ka­da ne­bu­vo leng­va! Svar­bu, kad Ju­mis bū­tų pa­si­ti­ki­ma, nes esa­te to nu­si­pel­nę kas­die­niu dar­bu ir at­si­da­vi­mu sa­vo pro­fe­si­jai.

O opo­nen­tams, kal­ban­tiems apie nu­si­ri­tu­sį raš­tin­gu­mą, men­kė­jan­tį ne­va Lie­tu­vos vai­kų iš­pru­si­mą, no­riu pa­sa­ky­ti, kad daug me­tų bend­rau­ju su už­sie­nio aka­de­mi­nių bend­ruo­me­nių ko­le­go­mis, bet iš jų ne­su gir­dė­jęs, kad lie­tu­viai stu­den­tai, va­ka­rykš­čiai moks­lei­viai, yra blo­ges­ni už iš ki­tų vals­ty­bių at­vy­ku­sius moks­lei­vius. At­virkš­čiai, daž­niau­siai jie tam­pa moks­lo pir­mū­nais ki­tų ša­lių uni­ver­si­te­tuo­se.

Aš di­džiuo­juo­si sa­vo kraš­to mo­ky­to­jais, ku­rie užau­gi­na šim­tus ša­lies ir tarp­tau­ti­nių olim­pia­dų nu­ga­lė­to­jų ir pri­zi­nin­kų, su­bran­di­na pui­kius spor­ti­nin­kus, dai­ni­nin­kus, šo­kė­jus, kū­rė­jus. Kol mū­sų kraš­te bus to­kie pe­da­go­gai, kaip Da­lė ir Vir­gi­ni­jus Dar­giai, šo­kė­jų ug­dy­to­jai Vio­le­ta ir Ro­mual­das Lau­ga­liai, Re­mi­gi­jaus Ado­mai­čio ve­da­mas „Da­gi­lė­lis“, mu­zi­kos pe­da­go­gės Ma­ry­tė Mar­ke­vi­čie­nė, Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė, ne­su­tik­siu, kad mū­sų Mo­ky­to­jai yra blo­gi, jų dar­be trūks­ta ko­ky­bės. Pir­miau­sia sto­ko­ja­ma de­ra­mo po­žiū­rio į Mo­ky­to­ją, su­vo­ki­mo, kad jų ran­ko­se, šir­dy­se ir iš­min­ty­se bu­vo, yra ir bus neį­kai­no­ja­mas Lie­tu­vos tur­tas – jos vai­kai.

Neat­sis­pir­siu pa­si­džiau­gęs – rug­sė­jo 7 d. jau­na re­ži­sie­rė, Šiau­lių J.Ja­no­nio gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nė, jau mi­nė­tų pe­da­go­gų Dar­gių ug­dy­ti­nė, Eg­lė Ver­te­ly­tė pres­ti­ži­nia­me tarp­tau­ti­nia­me ki­no fes­ti­va­ly­je Ka­na­do­je pri­sta­tys sa­vo me­ni­nį fil­mą, tra­gi­ko­me­di­ją „Ste­buk­las“. Lie­tu­va to­kio ran­go fes­ti­va­ly­je da­ly­vaus po 17 me­tų per­trau­kos, kai į fes­ti­va­lio pro­gra­mą bu­vo įtrauk­tas Ša­rū­no Bar­to fil­mas. Ir tai da­ro bu­vu­si mū­sų mies­to mo­ki­nė. Tai­gi, kal­bė­ki­me ar­gu­men­tais, pa­vyz­džiais, o ne gąs­di­ni­mais, sa­vęs men­ki­ni­mu, ta­ria­mais skan­da­lais. Gerb­ki­me Mo­ky­to­jus ir jų dar­bą, įver­tin­ki­me juos ir iš­klau­sy­ki­me.

Su Jū­sų, mie­li Mo­ky­to­jai ir Mo­ki­niai, šven­te – Rug­sė­jo pir­mą­ja!